Entuziazmo išnaikinti sovietinius reliktus bangos per visus tris nepriklausomybės dešimtmečius kildavo nuolat.
Jas kėlė ne tik dešinieji politikai, bet ir specialiųjų tarnybų bei kariuomenės propagandinio aparato atstovai. Jie tai laikė informacinio karo su Rusija dalimi.
Vasarį prasidėjusi brutali Rusijos invazija į Ukrainą pakėlė naują neregėto dydžio bangą.
Nacionalinė valdžia su savivalda, surėmusios pečius, pradėjo šturmuoti dar stūksančius sovietinius atminimo ženklus bei paminklus žuvusiems okupantams – taip pat ir šalia jų kapų ar net ant jų.
Vietos valdžia ėmėsi vis aktyviau nukelti įvairius paminklus, prieš tai surengdama žaibo diskusijas savivaldybių tarybose arba apsieidama išvis be jų.
Iki šiol taip paprastai nebuvo ryžtamasi elgtis. Mat kapinės bei palaidojimo vietos buvo saugomos valstybės sprendimu.
Be to, tokias vietas saugojo ir sutartys su jas savo lėšomis prižiūrėjusia Rusija, taip pat įvairūs tarptautiniai dokumentai.
Bene ryškiausią pavyzdį atsikratant praeities dabar pamėgins parodyti Vilniaus valdžia.
Meras Remigijus Šimašius paskelbė, kad Antakalnio kapinėse nugriaus sovietines skulptūras čia palaidotiems kariams. Esą tai galima padaryti dėl to, kad kompozicija pastatyta ne ant kapų, o šalia jų, taigi jie nebus „liečiami“.
Tačiau, pasak mero, kapinėse ir šalia jų bus įrengtas informacinis stendas – jame bus paaiškinta, „kieno čia kapai“.
Be to, R.Šimašius paragino žmones nesirinkti į tradicinį čia vykstantį rusų bendruomenės gegužės 9-osios paminėjimą, nors pažadėjo jam ir netrukdyti. Bet pastatyti stendus, iliustruojančius Rusijos invaziją į Ukrainą.
Kitas itin spalvingas pastarųjų dienų siužetas plėtojosi Palangoje.
Kurorto centre stūksantis paminklas čia palaidotiems sovietiniams kariams buvo apstatytas stendais su nuotraukomis iš Rusijos kariuomenės žvėriškai nusiaubto Palangos miesto partnerio Ukrainoje Bučos.
Bet tuos stendus naktį kažkas surinko – paaiškėjo, kad greičiausiai vietos policija. Negana to, lyg ruošdamosi gegužės 9-ajai čia gėles ėmė sodinti ir aplinką tvarkyti savivaldybės tarnybos.
Vietos politikai tikina, kad pati savivaldybė, nors valdoma konservatorių, mėgina spausti stabdį ir nuolat bijo daryti ryžtingesnius žingsnius dėl sovietinių pjautuvų ir kūjų.
Daugelyje kitų savivaldybių nesismulkinama ir tokie ženklai naikinami.
Pagrindinius tokius veiksmus remiančiųjų motyvus galima suprasti ir pripažinti.
Ne tik atvira sovietinė simbolika, bet ir visoks „meninis“ ar „memorialinis“ sovietinio totalitarizmo ir imperializmo šlovinimas bei propagavimas nedera su laisvos vakarietiškos valstybės pamatinėmis vertybėmis.
Be to, dalis žmonių – tiek visuomenėje, tiek valstybės institucijose – mėgina taip įsitvirtinti pirmosiose ryžtingiausių kovotojų su Maskvos režimu gretose, pasijusti stovintys petys į petį su Rusijos kariuomenę pliekiančiais ukrainiečiais ir dar vienu būdu parodyti Kremliui vidurinį pirštą ar pasiųsti jį „ant trijų raidžių“ ne tik plakatais bei žodžiais.
Bet kokiu atveju kyla ir neparankių klausimų.
Pavyzdžiui, ar išties teisinga, kad dabar taip lengvai ir staigiai peržengta ta riba, kurios nebuvo ryžtamasi peržengti dešimtmečius, – kapinių ar specialių palaidojimo vietų teritorijų?
Abejonę, ar apskritai dera daryti tokius dalykus kampanijų būdu, dabartinio vajaus šalininkai lengvai atmeta.
Pasak jų, geriau taip negu niekaip, o tai, kad kažkas kažkada įvyksta dėl kokių nors išorinių priežasčių, nieko bloga ir natūralu.
Taip pat aiškinama, kad kapinių ir palaidojimo vietų neliečiamumas esą nėra absoliutus mažiausiai dėl dviejų priežasčių: pirma, čia palaidoti okupantai, antra, tie paminklai ir ženklai yra tik ideologiniai dirgikliai.
Vis dėlto santūresni piliečiai primena, kad tose kapinėse palaidoti ir sovietų okupuotų tautų rekrūtai.
Be to, bandoma įrodyti, kad kapinės, kad ir kas jose gulėtų, civilizuotoje šalyje turėtų būti tokia vieta, į kurią valstybė kelia koją labai apdairiai ir tik devynis kartus pamatavusi, pasitarusi su visuomene ar vietos bendruomene, kurių dalis, akivaizdu, netrykšta tokios kovos įkarščiu.
Itin svarbu pasitarti ir su specialistais, kad jie įvertintų, kas yra grynas propagandinis reliktas, o kas – ne vien tik tai.
Apie tai, kad švaistymasis laužtuvais ar buldozeriais kapinėse labiau dera tokiai santvarkai ir režimui, su kuriais mes visi tarsi ir kovojame, vis garsiau ėmė kalbėti ir kai kurie autoritetingi Lietuvos istorikai.
Mokslininkų aiškinimu, tokie vajai yra toks pat mūsų istorinės atminties bei tapatybės nebrandumo, valstybės politikos skylėtumo pavyzdys kaip ir tinkamai neįamžinamas pokario partizanų ar tremtinių atminimas, neišspręstos pagrindinės sovietinės okupacijos padarinių bei paveldo problemos.
Kad tokia entuziastinga kova kapinėse neprideda solidumo valstybei ir Vakarų partnerių akyse – irgi vienas galimų, bet gal ir ne pačių blogiausių padarinių.
Juk bet kokie vajai ateina ir praeina, realiai nepaveikę ir nepakeitę nieko. Kaip jau seniai didžiosios Lietuvos visuomenės dalies nebeveikia ir tie simboliai, kuriuos kraštutiniai patriotai dabar laiko kone pagrindine problema.
