Ausis pastačiusiems ir akis į TV ekranus įbedusiems Lietuvos gyventojams norisi žinoti, kaip vertinamas karas prie Europos slenksčio dabar. Ar tas slenkstis nebus peržengtas? Ko tikėtis ir kokia turėtų būti žvalgybos tarnybų raiška dabartinėmis sąlygomis?
Laidos svečiai Saulius Skvernelis ir Gediminas Kirkilas Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pastangas pateikti apibendrintą grėsmių nacionaliniam saugumui vaizdą įvertino iš esmės teigiamai.
Mano nuomone, „Vertinimas“ yra solidus dokumentas ir, lyginant su kitais to paties žanro buvusiais kasmečiais tekstais, pranašesnis, glaustesnis ir net įžvalgesnis, nors ir nepasakytas žodis „karas“.
Patobulinta kibernetiniam saugumui skirta teksto dalis, kitaip dabartinėmis sąlygomis atrodo ir pastabos apie visuomeninius procesus (dešinįjį ekstremizmą).
Taikli S.Skvernelio mintis, kad tokie procesai – ar kairysis, ar dešinysis ekstremizmas – atsiranda tam tikroje terpėje, kuri, regis, Lietuvoje jau yra. Įdomi ir naudinga skaitytojui „Vertinimo“ dalis apie karines išlaidas Rusijoje, karinę techniką Kaliningrado srityje, kovinės ginkluotės išsidėstymą Baltarusijoje. Anksčiau apie tai buvo skelbiama fragmentiškai.
Žinoma, jeigu „Vertinimas“ būtų buvęs paskelbtas prieš prasidedant Rusijos invazijai į Ukrainą, tekstas būtų buvęs perskaitytas ir pakomentuotas vėl kitaip. Rengėjų garbei reikia pasakyti, kad karui prasidėjus jie nepuolė paskubomis teksto keisti ar pildyti.
Manau, kad „Vertinimą“ reikia padėti į šalį ir žvalgybos tarnyboms pradėti ieškoti naujo komunikavimo su visuomene būdo. Nelengvas uždavinys, nes karas yra karas ir nuspėjamų dalykų nedaug.
Visuomenė pasitiki jėgos struktūromis, atidžiai klauso jų vadovų viešo kalbėjimo, todėl nugrimzti į nepasitvirtinančias prognozes pavojinga tarnybų autoritetui. Pavyzdžiui, dabar daug kalbama remiantis Vakarų pareigūnais – esą netrukus Rusija galinti oficialiai paskelbti karą Ukrainai. Kaip to paklaustas turėtų elgtis VSD?
Manyčiau, jeigu nėra šimtaprocenčio tikrumo, nereikėtų tarnybų vadovų lygiu to komentuoti. Tegu svarstymais užsiima politologai ir ekspertai. Pastarųjų šiuo metu nestinga. Žvalgyba ir kontržvalgyba, ir be įvairių prognozių komentavimo, manau, turi ką veikti.
Po Maskvos žvalgybos fiasko Ukrainoje – tai jau net Rusijos šalininkams nebekelia abejonių – Rusijos išorės žvalgyba yra gavusi Kremliaus vado ultimatumą: arba – arba. Federalinė saugumo tarnyba, kuriai kažkada yra vadovavęs ir V.Putinas, – taip pat.
Rusijos žvalgyba ir kontržvalgyba dirba karo režimo sąlygomis. Ukrainoje jau veikia Rusijos diversinės žvalgybinės grupės. Kelių, kuriais ateina karinė pagalba Ukrainai iš Vakarų, naikinimas – vienas tikslų.
Savaime suprantama, tai puikiai žino ir Ukrainos tarnybos. Intensyviai Rusija veikia ir kitose srityse, kurios žiniasklaidai kol kas nepasiekiamos. Kada nors pamatysime filmuose, perskaitysime romanuose.
Nematomas Rusijos frontas driekiasi ne tik Ukrainoje. Jis eina ir per Lietuvą. Rusijos žvalgyba per trisdešimt metų Lietuvos atžvilgiu buvo banguojanti, bet dabar labai aktyvi. Kaip ir visada karo sąlygomis, pakeliama į darbą sena agentūra, kuriama nauja, kuria labiau pasitikima.
Valstybės paslapčių apsauga (nenoriu detalizuoti) turi tapti vienu svarbiausių finansuojamų prioritetų. Juokai menki. Priešo negalima neįvertinti. Vertėtų pastudijuoti KGB istoriją. Praverstų.
Nereikia pamiršti ir dar vieno Maskvos nerimo objekto – Suomijos ir Švedijos ketinimų tapti NATO narėmis.
Kad į šį procesą Rusija reaguos daug agresyviau nei tada, kai į Aljansą stojo Lietuva, nekyla nė mažiausių abejonių. Prisimenu kitus laikus, kai Lietuvos ir Rusijos santykiai buvo kitokie.
Vienas Rusijos ambasadorius Lietuvoje, kurio pavardės nenoriu minėti, neoficialiame susitikime sakė (necituoju): mūsų (Rusijos. – Aut.) problemos dabar Kaukaze, bet, ačiū Dievui, jų dar nėra čia, Vakaruose. Kad ir ką dabar atsakytum, deja, pati Rusija tą problemą ir sukūrė. O gal ne Rusija? Gal tik Kremlius?
Skelbiamos Rusijos gyventojų apklausos. Per 70 proc. palaiko V.Putiną. Tikėti ar netikėti? Žinome Rusijos meno žmonių susiskaldymą dėl Kremliaus karo Ukrainoje. Ir vis dėlto atsižvelgiant į gyventojų skaičių pasipriešinančių Kremliaus politikai skaičius, ypač tarp intelektualų, nėra didelis. Tikrieji priešininkai tebesibūriuoja Paryžiuje. O kas toliau?
Minėtoje „Lietuvos ryto“ TV laidoje G.Kirkilas pasakė teisingą frazę: sunku Rusijoje ką nors naujo sužinoti ir juo labiau prognozuoti, kai sprendimus priima vienas žmogus. Ir vis dėlto manau, jog V.Putinas turi šalininkų – Kremliaus režimas yra ne vienas žmogus.
Yra įvairių politologų dėliojimų, kas yra V.Putino aplinkoje, tačiau surikiavę daugiau ar mažiau jau žinomas pavardes pamatysime, kad tai vienos kartos, plius minus septyniasdešimtmečių grupė.
Į valdžią jie atėjo apie 2000 m. ir, kadangi nieko nėra amžina, beveik vienu metu iš valdžios ir pasitrauks. Kokiu būdu – atskira tema.
O kas bus naujieji (nesvarbu, kada) Kremliaus šeimininkai? Žinoma, tikiuosi, kad atvejis „nieko nebebus“ (tarp jų ir mūsų visų) neatsitiks.
