Ką išgirdo rusai?
Rytų Europos studijų centro (RESC) vadovas Linas Kojala teigė, kad tai, kas pirmadienį buvo pasakyta V.Putino kalboje, esame girdėję jau ne kartą.
„Tai nebuvo tokia kalba, kurioje iš V.Putino galėjome išgirsti kažką naujo, nors lūkesčių ir svarstymų, kas gali būti pasakyta, būta tikrai nemažai – nuo to, kad galbūt bus paskelbta visuotinė mobilizacija arba atvirai pripažįstama, kad vyksta karas, o ne „specialioji operacija“.
Nieko panašaus neišgirdome. Iš esmės iš V.Putino lūpų buvo pakartota tai, ką mes jau esame daug kartų girdėję – kad Rusija elgiasi taip, kaip elgiasi, tam, kad užbėgtų už akių Vakarų bandymui užpulti Rusiją. Kad tai, ką šiandien daro Rusijos armija, yra tęstinumas to, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metu – gynyba prieš nacistinę ideologiją. Bet visa tai esame ne kartą girdėję“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ kalbėjo politologas.
Kiek anksčiau Vakarų pareigūnai pranešė, kad Rusija gegužės 9-ąją gali oficialiai paskelbti karą Ukrainai ir tokiu būdu pradėti visuotinę mobilizaciją, tačiau ir to V.Putino kalboje nebuvo.
„Kai kas, įskaitant ir Lietuvos atstovus, pasakytų, kad ta mobilizacija vyksta – gal ne tokia atvira forma, tačiau bet kokiu atveju yra telkiamos papildomos pajėgos, nors oficialiai Rusija to nepripažįsta.
Turbūt V.Putinas supranta, kad tai reikštų, visų pirma, pripažinimą, kad vyksta didelės apimties karas, ir tų gausių pajėgų, kurios buvo sutelktos, nepakanka, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai.
Ir tai tikrai nepradžiugintų dalies Rusijos gyventojų, kurie stebi tai, kas vyksta Ukrainoje, per televizoriaus ekraną, palaikydami Rusijos armiją, bet visai nenorėdami prie to prisidėti tiesiogiai ir juo labiau dalyvauti karo veiksmuose, ko galėtų pareikalauti, jeigu ta mobilizacija būtų visa apimanti“, – pastebėjo politologas.
Paklaustas, ar toks gegužės 9-osios paradas pateisino režimo lūkesčius, L.Kojala pabrėžė, kad lūkesčiai visada yra tokie, kokius suformuoja pati Kremliaus propaganda.
„Tie lūkesčiai visada yra lengvai koreguojami, nes Rusija turi svertus valdyti informacinę erdvę, formuoti tokį naratyvą, kokį nori. Dabar matėme to signalą.
Pavyzdžiui, V.Putinas buvo vienas, nebuvo tarptautinių lyderių, kurie atvyktų ir greta minėtų šią dieną, o tai esą todėl, kad tai nėra jubiliejinė data. Nors turbūt akivaizdu, kad V.Putino tarptautinė izoliacija, net ir kalbant apie tradiciškai netoli Rusijos politiškai esančias valstybes, yra gana didelė.
Tad lūkesčiai visada yra tokie, kokius patys suformuoja Kremliaus dezinformacijos kūrėjai“, – pabrėžė L.Kojala.
Jokios pergalės?
Ne vienas Vakarų bei Lietuvos ekspertas kalbėjo, kad vadinamąją Pergalės dieną V.Putinas norės savo visuomenei parodyti kokią nors pergalę, pasiektą jo karo Ukrainoje metu, tačiau šalies diktatorius akcentavo praeities įvykius, žadėjo tęsti „Ukrainos denacifikaciją“. Kodėl jokia tarpinė pergalė nebuvo sugalvota?
„Matomai todėl, kad jos nelabai yra. Nors mes suprantame, kad ją galima sukurti, kai kontroliuojama informacinė erdvė, vis dėlto panašu, kad tai, kas vyksta rytinėje ir pietinėje Ukrainos dalyje, negali būti laikoma net ir tarpine stotele. Deja, tai reiškia, kad karo veiksmai turi didelį potencialą tęstis ir toliau pakankamai neribotą laiką.
Nes ne tik Kremliaus lūkesčiai ir norai, ko gero, yra šiek tiek kitokie, bet ir besikertančios su tuo galimybės apsunkins bet kokio realaus politinio sprendimo paieškas.
Ukrainos principinė pozicija yra ta, kad okupacinės pajėgos turi atsitraukti iki vasario 24-osios tuometinės padėties, kai buvo okupuota apie 7 proc. Ukrainos teritorijos, bet be abejo, gerokai mažiau, negu dabar. Tai yra pirminė sąlyga, kuri turi būti išpildyta, bet iki to atrodo dar labai toli“, – kalbėjo L.Kojala.
Jo teigimu, rusų okupantų perspektyvos Donecko ir Luhansko srityse šiuo metu yra sunkiai įvertinamos.
„Okupacinių pajėgų judėjimas yra netolygus ir miglotas – vienose srityse matome, tarsi yra šiek stumiamasi į priekį, bet nėra aišku, kiek konsoliduojamos naujai okupuotos teritorijos, o kiek jos yra užimamos, o vėliau ukrainiečių sėkmingai atsiimamos.
Pavyzdžiui, ties Charkivu, kuris atakuojamas nuo pat karo pradžios, matome, kad Rusijos okupacinės pajėgos buvo priverstos atsitraukti, net vis sunkiau buvo kalbėti apie tai, kad šios armijos artilerija galėtų pasiekti miestą dėl susidariusio atstumo.
Kai kur judėjimas yra šiek tiek spartesnis, bet vienareikšmiškų rezultatų nėra, ir sunku būtų kalbėti, kad tie tikslai, kuriuos net oficialiai kelia sau Kremlius, jau dabar būtų realizuoti. Geriausias to pavyzdys yra Mariupolis – visiškai nuniokotas, humanitarinę katastrofą išgyvenantis miestas, kuriame, kad ir saujelė Ukrainos gynėjų, bet jie vis dar laikosi“, – pabrėžė L.Kojala.