Vėlyvo vakaro pašnekovas paskambino grįždamas jau iš antros kelionės į Ukrainą. Per pirmąją jis nugabeno į teritorinės gynybos batalionus užsirašiusiems savanoriams bičiuliams kinologams būtiną karinę ekipuotę – kuprines, termovizorius, amunicijos diržus, batus.
Per antrąją išvyką jis pasiekė šiaurinėje dalyje esantį Charkovą. Tąkart buvo atsiliepta į bičiulių kinologų pagalbos šauksmą – į kasdien Rusijos armijos bombarduojamą milijoninį miestą išgabenta šunų ėdalo siunta.
P.Adeikis ne tik aukojo asmeninį laiką, rizikavo, bet ir nemenka dalimi pats finansavo tiek įsigyjant krovinį, tiek padengiant kelionės išlaidas.
Idėją parėmė bičiuliai
„Reikia suprasti, kad Ukraina kaunasi už mus, o mes privalome prisidėti ne patiktukais ar 5 eurais. Kiekvieno mūsų pareiga yra skirti ne kiek galime, o tiek, kiek iš tikrųjų reikia,“ – emocingai kalbėjo kinologas.
Pasiruošimas kelionei užtruko keletą dienų, nes žūtbūt reikėjo bent pustrečios tonos sveriančio krovinio. Mat šįkart atsirado galimybė prikrauti nebe vieną, o du krovininius mikroautobusus.
„Mercedes Benz Sprinter“, kuris po kelionės liko Charkovo savanoriams ir gynėjams, padovanojo Joniškyje gyvenantis P.Adeikio bičiulis verslininkas Tomas. Antrą krovininį automobilį „Opel Vivaro“ paskolino Šiauliuose įmonę turintis draugas medžiotojas Linas.
Šeimos piniginę per praėjusią kelionę gerokai patuštinusiam kinologui į pagalbą vėl suskubo VDU Žemės ūkio akademijos bendruomenė, Vokietijoje gyvenantys draugai Andrius ir Darius. Už jų paaukotus pinigus buvo nupirkti du termovizoriniai monokliai. Profesionali naktinio ir terminio matymo optika būtina tiek saugantiems miestą, tiek besikaunantiems priešakinėse fronto linijose, nes padeda laiku pastebėti priešo karius ar diversantus.
2,5 tonos ėdalo šunims ir katėms krovinys į Ukrainą iškeliavo iš pakaunės. Ėdalą, apsauginius antkaklius nuo erkių pasikrovėme Zapyškyje, iš „Kikos“ įmonių grupės šeimininkų Janitos ir Tauro Plungių įkurto paramos ir labdaros fondo sandėlio.
Karo ženklas – tuščios degalinės
Prieš išvyką buvo perspėjimų, kad gegužės 9-ąją Rusijos karinės pajėgos gali su dar didesniu įniršiu bombarduoti taikius miestus ir kovingumo stebuklus pasauliui demonstruojančius ukrainiečių dalinius.
Vis dėlto nutarėme kelionės neatidėti, nes trečią mėnesį apgulto miesto gyventojų augintiniams katastrofiškai stigo ėdalo. Be to, skubėti vertė ir dovanų gabenamam mikroautobusui jau nupirktas laikinas draudimo polisas.
Prieš kertant Ukrainos sieną degalinėje užpylėme dyzelino ir į vežamas papildomas kuro talpas. Atsargumas vėliau gelbėjo – degalai nuo agresoriaus besiginančioje valstybėje yra viena geidžiamiausių prekių.
Beje, būtent degalinių švieslentės su degančiais nuliais bei gausybė blokpostų pirmąją kelionės dieną buvo vienintelis trečią mėnesį besitęsiančio karo ženklas.
Lenkijos – Ukrainos sieną kirtome greitai, nes humanitarinę pagalbą vežantys automobiliai praleidžiami be eilės. Tiesa, tuo bandoma ir piktnaudžiauti, bet gudrybes žinančių pareigūnų apgauti neįmanoma.
Leidimą įvažiuoti greičiau gavome vien atvėrę automobilio duris ir parodę krovinį. Tuo tarpu dviem mus aplenkusiems mikroautobusams teko apsisukti – humanitarinis krovinys tebuvo tušti žodžiai. Lenkijos pareigūnė į visus gudrauti bandžiusių keliauninkų maldavimus atsakė griežtu „ne“ ir mostelėjimu: „Į eilės galą!“
Prasmukti nepastebėtam – neįmanoma
Pirmos dienos tikslas buvo Ukrainos vakarinėje dalyje esantis Rivnės miestas. Jį privalėjome pasiekti iki 23 valandos – vėliau iki pat ankstaus ryto visoje šalyje draudžiamas bet koks judėjimas.
Kol pasiekėme Rivnę, pravažiavome 22 blokpostus. Dauguma jų buvo tušti – teritorinės gynybos batalionų savanoriai, kariai ir policijos pareigūnai budėjo tik 6, o dokumentus tikrino trijuose.
Tiesa, trečiąjį karo mėnesį užkardų jau gerokai mažiau. Bet ir kelis kartus sumažėjęs blokpostų skaičius užtikrina – nė į vieną miestą, miestelį ar kaimą prasmukti nepastebėtam neįmanoma.
Trečią kartą humanitarinę paramą gabenęs P.Adeikis iš anksto perspėjo, kad visoms mašinoms privaloma sustoti prie ženklo, o blokposto link pajudėti leidžiama tik kariui pamojus ranka: „Čia ne juokai – viskas gali baigtis ir salve iš automato.“
Ant namo nukrito raketos nuolaužos
Rivnę pasiekti spėjome iki komendanto valandos, bet mus vis tiek pasitiko teritorinės gynybos batalione du mėnesius savanoriaujantis Oleksandras Jaroščukas.
Jis mus palydėjo iki užmiestyje įsikūrusio kito savanorio Mykolos Blakytnyj sodybos.
P.Adeikį su O.Jaroščuku ir M.Blakytnij vienija aistra medžioklei. Vos prasidėjus karui, P.Adeikis ukrainiečiams draugams pasiūlė skubiai išvežti savo šeimas į Lietuvą. Dalis apsistojo kinologo sodyboje, dalis rado prieglobstį Kurtuvėnų regioniniame parke.
O.Jaroščuko žmona su dviem vaikais išvažiavo pirma, o M.Blakytnyj žmona vis atidėliojo kelionę. Moteris žaibiškai apsisprendė tą naktį, kai ant namo nukrito rusų paleistos raketos nuolaužos. Šį mirtį sėjantį ginklą numušė Ukrainos oro gynybos pajėgos.
Šeimai pasisekė, kad į namą pataikė smulkesnės nuolaužos. Žala galėjo būti kur kas didesnė – netoliese į laukus nukrito pusmetriniai metalo gabalai.
Gelbėjo savanorio pažymėjimas
Per antrąją dieną mums reikėjo įveikti daugiau kaip 900 kilometrų. Kad kelionė būtų sklandesnė, mus lydėjo O.Jaroščukas.
Vos išvažiavus iš miesto, paaiškėjo, kaip svarbu turėti tokį palydovą. Nors degalinės švieslentėje degė ir degė nuliai, užsukome pabandyti papildyti kuro bakus.
Teritorinės gynybos bataliono savanorio pažymėjimas leido įsipilti po 50 litrų dyzelino. Tai sunkiai įsivaizduojama sėkmė, nes kuro turinčiose degalinėse yra griežta norma – 10 litrų dyzelino arba 5 litrai benzino. Išimtys daromos tik kariams, medikams, savanoriams, specialiosioms tarnyboms.
Vėliau keliose vietose matėme kuro perpardavinėtojų, bet čia pirkti degalus rizikinga – vien talpos verčia abejoti kuro kokybe.
Ukrainiečiai veržiasi kariauti
Per kelionę įsitikinau, kad pasakojimai apie itin prastus Ukrainos kelius – iš piršto laužti. Įveikti daugiau kaip 2000 kilometrų magistralėmis ir rajoniniais keliais privertė pripažinti, kad šiuose regionuose jie kokybe neatsilieka, o kai kur – ir lenkia Lietuvą.
Antrąją kelionės dieną į akis krito kelio ženklai – jie uždažyti arba išvis nuimti. „Priešui suklaidinti,“ – paaiškino už Kijevo iš manęs „Mercedes Benz“ mikroautobuso vairą parėmęs O.Jaroščukas.
Iki pat Charkovo kartu važiavęs savanoris neslėpė, kad prašosi į kariuomenę. Tiesa, apsivilkti kario aprangą maža vilties, nes pirmenybė – karinę tarnybą atlikusiems.
Jokia paslaptis, kad daug ukrainiečių į frontą veržiasi ir dėl noro išvyti okupantus, ir dėl galimybės pasirūpinti šeima, nes dauguma likę be pragyvenimo šaltinio.
O.Jaroščukas už darbą teritorinės gynybos batalione nėra gavęs nė grivinos, mat savanorius aprūpinti įpareigotos savivaldybės. Rivnės valdžia aiškina, kad savanoriams skirti pinigų nėra galimybių. Tuo tarpu į reguliariąją kariuomenę patekusiems kariams mokamas nuo 1100 eurų atlyginimas.
„Norinčių kariauti yra labai daug. Kasdien į Rivnę parveža po 2–3 žuvusius miestiečius, bet tai neatbaido. Žmonės įpykę, nori duoti atkirtį okupantams, kuriuos prieš pirmąją invaziją tikrai laikėme broliais. Noras yra toks, kad vyrai pasiryžę patys sumokėti už galimybę apsivilkti kario uniformą,“ – pasakojo O.Jaroščukas.
Išminčių nedaro niekam
Likus maždaug 40 km iki sostinės, išniro pirmi tikro karo vaizdai – subombarduota kavinė, degalinė, gyvenamieji namai. Netrukus paaiškėjo tikroji priežastis: įsiveržusios rusų pajėgos taikėsi į už puskilometrio esantį viaduką, bet „ypač tikslios“ raketos suniokojo jokios grėsmės nekeliančius objektus.
Pervažiuojant Kijevą pavyko išvysti ir vieną daugiabutį, į kurį pataikė raketa. Sprogimo būta tikrai galingo: daugiabučio šone liko milžiniška trijų aukštų dydžio skylė. Sprogmenys niokojo ir kelius, bet darbštūs ukrainiečiai jau spėjo užtaisyti atsivėrusias duobes.
Įvažiavimas į Kijevą – gerokai sugriežtintas, todėl kone valandą sugaišome eilėje prie visus įvažiuojančius be išimčių tikrinantį blokpostą. Vėliau paaiškėjo, kad šiame kamštyje sudegusios minutės mums neleido tą vakarą pasiekti kelionės tikslo.
Už Poltavos blokpostuose budintys kariai ir savanoriai jau buvo su šalmais – tai liudijo, kad artėjame prie karo židinio. Mus lydinčio teritorinės gynybos savanorio pažymėjimas leido per postus važiuoti greičiau, bet netrukus tapo aišku, kad į Charkovą galime ir nepatekti.
Didmiestyje laukiantis kinologas Pavelas Khramtsovas perspėjo, kad palydovo pažymėjimas nebegelbės. Perspėjimas išsipildė – pirmąją užkardą miesto prieigose pasiekėme 21.02 val., iki galutinio tikslo buvo likę vos 6 km, bet išgirdome griežtą „ne“: „Net jei praleisime, kitame poste vis tiek būsit sulaikyti.“
Atpažįsta pagal šūvio garsą
Nuo nakvynės lauke išgelbėjo gyvybiškai būtino krovinio laukę kinologai. Svitlana Bachurina surado sutinkančią duris nepažįstamai trijulei atverti Iriną.
Kelionė stulbino – šviesos žiburio nebuvo nė vieno gyvenvietėje esančio namo lange. Mat nuo pirmų karo dienų per komendanto valandą visuose namuose privalomai išjungiamos šviesos, aklinai uždangstomi langai.
Svetingos ukrainietės namai jau pažymėti karo ženklais – netoliese sprogusio sviedinio skeveldros smarkiai apgadino metalinius vartus, kieme stovėjusį automobilį, namo sienas. Šeimininkės sūnų išgelbėjo tik smalsumas: į bombarduojamą miestą žvilgtelti sumanęs vyriškis rūkė ne įprastoje, o kitoje vietoje.
Mus pasitiko ir šeimininkės augintinis Neapolio mastifų veislės Gordejus. Vos metų sulaukęs 90 kg svorio galiūnui didžiausią įspūdį iš svečių paliko būtent lrytas.lt žurnalistas – netikėtai ėmė urgzti. „Matyt, pirmąsyk mato už save didesnį konkurentą,“ – juokėsi bendrakeleiviai.
Tą vakarą žemumoje esančiame Charkove bumsėjo artilerija, keliskart tolumoje plykstelėjo ugnies pašvaistė. Tai reiškė, kad fronto linija visiškai greta. „Čia – mūsiškiai, o čia – rusai,“ – ramiai kalbėjo šeimininkai, kurie pagal šūvio garsą jau atskiria, kuri pusė paleido salvę.
