Apie Suomijos bei Švedijos prisijungimo prie NATO reikšmę ir Lietuvos saugumo situaciją „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ kalbėjo atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis ir politologas Linas Kojala.
V.Malinionis: „Keisti saugumo planus Lietuvai reikėtų jau dabar“
Atsargos pulkininkas V.Malinionis laidos metu pastebėjo, kad šių valstybių prisijungimas prie NATO keistų regiono saugumo situaciją.
„Reikia atkreipti dėmesį, kad Suomija šį pareiškimą padarė po to, kai buvo pasirašytas dvišalis karinės pagalbos susitarimas su Jungtine Karalyste, kas yra labai logiška, kadangi Jungtinė Karalystė – branduolinė valstybė. Suomijai tai yra garantas, kad ji, tuo laikotarpiu nuo jos ketinimo iki realaus įstojimo į NATO, nebus terorizuojama Rusijos“, – sakė V.Malinionis.
Jo teigimu, yra 100 proc. tikimybė, kad Švedija paseks Suomijos pavyzdžiu ir prie NATO prisijungs net dvi svarbios šiaurės Europos valstybės.
„V.Putinas pasiekė totaliai atvirkščius tikslus negu jis siekė, pradėdamas karą Ukrainoje“, – pastebėjo V.Malinionis.
Anot atsargos pulkininko, Švedijai ir Suomijai prisijungus prie NATO priešiškam Rusijos režimui taptų ganėtinai sunku daryti didesnę įtaką regione.
„Suomija – viena iš valstybių, kuri mažiausiai pasikeitė po Šaltojo karo. Ji išlaiko dideles sausumos pajėgas ir turi virš 200 tūkst. organizuoto į karinius vienetus rezervo. Tokio dydžio rezervo kitos NATO valstybės neturi, kas sukuria labai didelį ir rimtą vaizdą. Suomija, įstodama į NATO, ženkliai prisidės prie bendro Baltijos jūros regiono ir Europos kontinento saugumo.
Švedija turėtą savo Šaltojo karo įdirbį iššvaistė nuo 1991 metų – iš 30 brigadų jie turi vieną ar dvi. Bet vis tiek tai yra svarbi valstybė – jie turi žinias, patirtį, ir pasitempę, padidinę savo gynybos biudžetus, galės būti vertingais NATO partneriais. Be to, Baltijos jūra tampa pilnai apglėbta NATO, todėl priešiškai nusiteikusiam Rusijos režimui bus pakankamai sunku daryti didesnę įtaką, nes atsiranda didelis ir stiprus partnerių ratas regione“, – pabrėžė atsargos pulkininkas.
Vis dėlto, nepaisant to, kad, plečiantis Aljansui regiono saugumas gerokai padidėja, V.Malinionio teigimu, Baltijos šalys jau dabar turėtų perdėlioti savo saugumo planus.
„Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims reikia pradėti dėlioti koncepcijas jau dabar, kaip mes sustiprinsime savo gynybą turėdami tokius įrankius. Galbūt reikėtų pradėti galvoti apie bendro Baltijos korpuso kūrimą, įtraukiant Lenkiją, galbūt ir Ukrainą, mūsų Baltijos jūros draugus – bendrą karinį junginį su bendru štabu, su jūrų, oro, sausumos komponentu, priešlėktuvine gynyba.
Tai atspindėtų Boriso Johnsono idėją, kad reikia pereiti nuo koncepcijos „atgrasymas dalyvavimu“ prie „atgrasymo gynyba“. Turėdami bendrą korpusą, galėtume dešimt kartų padidinti savo apginamumą.
Konceptas „atgrasymas buvimu“ nelabai pasiteisino, – jeigu tas konceptas būtų pasiteisinęs, Rusija negrasintų atominiu ginklu, nebūtų iškrėtusi migrantų krizės. Tai būtų žymiai efektyvesnis atgrasymas, todėl reikia kurti rimtą, sutelktą korpusą. Dabar labai geras metas Lietuvai apie tokias idėjas diskutuoti“, – įsitikinęs V.Malinionis.
L.Kojala: situacija pareikalavo pokyčių
Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala pabrėžė, kad dar 2017 metais tik penktadalis suomių palaikė narystės NATO galimybę, tačiau viskas dramatiškai pasikeitė po Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Dabar už stojimą į NATO pasisako apie 76 proc. Suomijos gyventojų.
Tokį vėlyvą suomių jungimąsi prie Aljanso, pasak L.Kojalos, galima paaiškinti, pažvelgus į istorines aplinkybes.
„Antrojo pasaulinio karo metu Suomija atsilaikė prieš Sovietų Sąjungą, nors ir prarado dalį savo teritorijų. Jie traktavo savo neutralumą kaip realistinį situacijos vertinimą, siekiant išvengti tolesnės konfrontacijos su Sovietų Sąjunga, bet tuo pačiu neužkardyti kelio bendradarbiavimui su Vakarų šalimis.
Aišku, tas bendradarbiavimas galėjo suintensyvėti tik po Sovietų Sąjungos žlugimo. Netrukus po to Suomija įžengė į Europos Sąjungą ir aiškiai pademonstravo, kad savo ateitį sieja su Vakarų valstybėmis“, – pasakojo jis.
Tačiau, pasak L.Kojalos, tuo metu narystės NATO reikšmė vis dėlto neatrodė tokia didelė, kaip dabar.
„Narystė NATO galbūt neatrodė būtinybė, nes, nepaisant ilgos sienos su Rusija – daugiau nei 1300 km – Suomijos balansavimas saugumo politikoje tarp noro palaikyti pragmatišką santykį su Rusija ir idėjinio, politinio, ekonominio ir kitokio artumo su Vakarais atrodo efektyvus.
Dabar, pasikeitus aplinkybėms po Rusijos agresijos, kuri tebesitęsia, be abejo, situacija pareikalavo pokyčių“, – aiškino L.Kojala.
Rytų Europos studijų centro direktorius įsitikinęs, kad Suomijos įstojimo į Aljansą procesas turėtų įvykti itin greitai, nes ši valstybė jau dabar yra integruota į tam tikras NATO struktūras, vykdo įvairias karines pratybas, dalyvavo įvairiuose NATO posėdžiuose.
Manoma, kad visiems procesams įgyvendinti turėtų pakakti vos kelių mėnesių.
