Net 50 metų dar neišgliaudė visų susideginusio R. Kalantos paslapčių: paaiškino, kokį palikimą lėmė Lietuvai

Prieš pusę amžiaus Kaune susideginęs Romas Kalanta jau tapo legenda. Ji įamžinta paminkluose, muzikoje, dailėje, knygose. Į šį istorinį įvykį savaip pažvelgė amerikietė mokslininkė Amanda Jeanne Swain ir lietuvis teatro režisierius Vytautas Balsys.

 Prieš pusę amžiaus Kaune susideginęs R.Kalanta jau tapo legenda. <br> lrytas.lt montažas.
 Prieš pusę amžiaus Kaune susideginęs R.Kalanta jau tapo legenda. <br> lrytas.lt montažas.
R.Kalantos laidotuvės.<br>LR archyvo nuotr.
R.Kalantos laidotuvės.<br>LR archyvo nuotr.
R.Kalanta.<br>M.Patašiaus nuotr.
R.Kalanta.<br>M.Patašiaus nuotr.
Romas Kalanta.
Romas Kalanta.
Devyniolikamečio R.Kalantos susideginimo vietą 1972 metų gegužės 15 dieną Kauno miesto sode liudija kuklus, tačiau labai iškalbingas paminklas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Devyniolikamečio R.Kalantos susideginimo vietą 1972 metų gegužės 15 dieną Kauno miesto sode liudija kuklus, tačiau labai iškalbingas paminklas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Devyniolikamečio R.Kalantos susideginimo vietą 1972 metų gegužės 15 dieną Kauno miesto sode liudija kuklus, tačiau labai iškalbingas paminklas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Devyniolikamečio R.Kalantos susideginimo vietą 1972 metų gegužės 15 dieną Kauno miesto sode liudija kuklus, tačiau labai iškalbingas paminklas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Devyniolikamečio R.Kalantos susideginimo vietą 1972 metų gegužės 15 dieną Kauno miesto sode liudija kuklus, tačiau labai iškalbingas paminklas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Devyniolikamečio R.Kalantos susideginimo vietą 1972 metų gegužės 15 dieną Kauno miesto sode liudija kuklus, tačiau labai iškalbingas paminklas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šiomis dienomis Vilniaus Gedimino prospekte veikia paroda, skirta R.Kalantos susideginimui ir po to vykusiems jaunimo protestams. Ekspozicija įkurdinta ant buvusio KGB pastato sienos.<br>D.Gudavičiūtės nuotr.
Šiomis dienomis Vilniaus Gedimino prospekte veikia paroda, skirta R.Kalantos susideginimui ir po to vykusiems jaunimo protestams. Ekspozicija įkurdinta ant buvusio KGB pastato sienos.<br>D.Gudavičiūtės nuotr.
Šiomis dienomis Vilniaus Gedimino prospekte veikia paroda, skirta R.Kalantos susideginimui ir po to vykusiems jaunimo protestams. Ekspozicija įkurdinta ant buvusio KGB pastato sienos.<br>D.Gudavičiūtės nuotr.
Šiomis dienomis Vilniaus Gedimino prospekte veikia paroda, skirta R.Kalantos susideginimui ir po to vykusiems jaunimo protestams. Ekspozicija įkurdinta ant buvusio KGB pastato sienos.<br>D.Gudavičiūtės nuotr.
Šiomis dienomis Vilniaus Gedimino prospekte veikia paroda, skirta R.Kalantos susideginimui ir po to vykusiems jaunimo protestams. Ekspozicija įkurdinta ant buvusio KGB pastato sienos.<br>D.Gudavičiūtės nuotr.
Šiomis dienomis Vilniaus Gedimino prospekte veikia paroda, skirta R.Kalantos susideginimui ir po to vykusiems jaunimo protestams. Ekspozicija įkurdinta ant buvusio KGB pastato sienos.<br>D.Gudavičiūtės nuotr.
Jau daug metų kiekvieną gegužę paminimi 1972 metais ne tik Kauną supurtę įvykiai. Minėjimuose paprastai dalyvauja daug jaunų žmonių.<br>D.Gudavičiūtės nuotr.
Jau daug metų kiekvieną gegužę paminimi 1972 metais ne tik Kauną supurtę įvykiai. Minėjimuose paprastai dalyvauja daug jaunų žmonių.<br>D.Gudavičiūtės nuotr.
V.Balsys parašė romaną, išleistą vos 21 egzemplioriaus tiražu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
V.Balsys parašė romaną, išleistą vos 21 egzemplioriaus tiražu.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Rašydama mokslinį darbą A.J.Swain išmoko lietuviškai.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Rašydama mokslinį darbą A.J.Swain išmoko lietuviškai.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

May 14, 2022, 10:33 AM, atnaujinta May 16, 2022, 5:05 PM

1972-ųjų gegužės 14 dieną Kauno miesto sode priešais Muzikinį teatrą save padegė devyniolikametis vakarinės mokyklos mokinys R.Kalanta, palikęs raštelį: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Netrukus įvykio liudininkai apie jį pasakojo skirtingai. Ypač skyrėsi jų aiškinimai apie priežastis, paskatinusias tokį poelgį.

Per pusę amžiaus įvairių aiškinimų apie Kauno pavasariu vis dažniau pavadinamus įvykius, kai susirinkęs į R.Kalantos laidotuves jaunimas išėjo protestuoti į gatves, atsirado dar daugiau. Bet greičiausiai į kai kuriuos klausimus taip ir nebus rasta atsakymų.

Lietuviškų šaknų neturinti JAV istorikė A.J.Swain, prieš 13 metų atvykusi į Lietuvą rengti mokslinio darbo apie R.Kalantą ir po jo savižudybės buvusius įvykius, labai greitai išmoko lietuvių kalbą. Tai jai pravertė renkant medžiagą KGB archyvuose ir kalbinant tų įvykių dalyvius.

Moksliniame darbe, kurį apgynė Washingtono universitete Siatle, amerikietė nagrinėjo, kaip po R.Kalantos susideginimo keitėsi žmonių požiūris į jį ir jo mirties sukelto protesto dalyvius.

Kodėl buvo tokie šūkiai?

– Kodėl moksliniam darbui pasirinkote R.Kalantą ir įvykius po jo susideginimo Kaune? Ar R.Kalanta yra žinomas Jungtinėse Amerikos Valstijose? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.J.Swain (pokalbis parengtas susirašinėjant. – Red.).

– Man rūpėjo išsiaiškinti, kodėl jaunimo būriai Kauno gatvėse šaukė: „Laisvę Lietuvai!“ ir „Laisvę hipiams!“.

Apie R.Kalantą buvau skaičiusi rengdama bakalauro darbą apie sovietų disidentus Floridos universitete.

Nors 1972-ųjų gegužę Kaune vykusios gatvės demonstracijos tiems laikams buvo tikrai didelės, moksliniuose darbuose, nagrinėjančiuose visuomenės protestus Sovietų Sąjungoje, apie jas net neužsimenama.

Net jei šios demonstracijos paminimos, mokslininkai jas priskiria nacionalistinėms.

Tačiau susipažinusi su dalyvių pasakojimais ir laikraščių publikacijomis supratau, kad nacionalizmas yra tik šios istorijos dalis.

– Kelerius metus dirbote Lietuvos archyvuose. Ar radote ką nors netikėto?

KGB archyve radau eilėraštį, kuriame R.Kalanta apibūdinamas kaip didvyris, žuvęs už laisvę, o ji apibrėžiama kaip Lietuvos išvadavimas iš sovietų valdžios.

Eilėraštis Kaune pradėjo plisti iškart po susideginimo. 1972 m. vasarą eilėraštis apie R.Kalantą pasklido į rytus iki Vilniaus, į pietus iki Vilkaviškio, į šiaurę iki Pasvalio ir į vakarus iki Klaipėdos.

Eilėraščio kelias žinomas, nes KGB jį sekė. Yra išlikę pokalbiai su žmonėmis, kurie pasakojo, kaip gavo eilėraščio tekstą. Tai rodo, kaip greitai naujienos sklido neoficialiais tinklais, nors valdžia ir bandė šią informaciją slopinti.

– Kaip manote, ar jaunimas išėjo protestuoti į Kauno gatves spontaniškai? Ar KGB galėjo suorganizuoti šiuos įvykius? Kiek žinau, vykdama į Lietuvą turėjote kelias versijas?

KGB archyvai Lietuvoje yra neišsamūs. Mes nežinome, ką KGB sunaikino ar išvežė į Maskvą.

Be to, KGB darbuotojai rinko informaciją taikydami savo metodus ir interpretavo tą informaciją pagal savo supratimą. Todėl pirmiausia stengiausi išsiaiškinti, ką būtent KGB norėjo žinoti ir kokie buvo jo metodai.

Remdamasi medžiaga KGB ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) archyvuose, taip pat pokalbiais su demonstracijų dalyviais manau, kad 1972-ųjų jaunimo protestai Kaune buvo spontaniški.

KGB iš tikrųjų bandė įrodyti, kad demonstracijos po R.Kalantos laidotuvių buvo iš anksto organizuotos, tačiau įrodymų mažoka net jų pačių ataskaitose.

Akivaizdu, kad KGB buvo tiesiog nepasiruošusi tokioms didelėms demonstracijoms.

– Kas prieš 50 metų išėjo protestuoti į Kauno gatves?

– Kauno demonstracijų dalyvius apibūdinčiau kaip Vakarų kultūros paveiktus jaunuolius, kurie norėjo daugiau laisvės nuo jiems primestų sovietinių normų. Jų amžius – nuo vėlyvos paauglystės iki dvidešimties su trupučiu.

Jie norėjo klausytis roko muzikos ir šokti taip, kaip jie norėjo. Vaikinai norėjo užsiauginti šiek tiek ilgesnius plaukus, o merginos – segėti trumpesnius sijonus.

Tokie procesai vyko daugelyje Sovietų Sąjungos miestų, bet ypač ryškiai pasireiškė Kaune.

Tai galima paaiškinti tuo, kad Kauno jaunimas turėjo kur kas daugiau galimybių pažinti Vakarų kultūrą. Jie galėjo klausytis roko muzikos per BBC ir Liuksemburgo radiją.

Daugelis jų turėjo giminaičių Vakaruose, kurie siųsdavo jiems džinsų, plokštelių, žurnalų. Lenkija taip pat buvo lengvai pasiekiama. Visa tai lėmė, kad Lietuvos jaunimas perėmė vakarietišką aprangos stilių ir popkultūrą.

– Ar galima juos vadinti hipiais?

– Tiek JAV, tiek Lietuvoje hipiai buvo ypatinga subkultūra septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje. Tuo metu jaunimas rengėsi tam tikrais drabužiais, vaikinai užsiaugindavo ilgus plaukus.

Bet apsirengęs kaip hipis žmogus netapdavo hipiu.

Tai ypač pasakytina apie Sovietų Sąjungą, kur valdžia persekiojo hipius. Dėl to hipių bendruomenės buvo susisaisčiusios glaudžiais ryšiais ir įsipareigojusios laikytis savo vertybių.

– Ar R.Kalanta buvo hipis?

– Mano žiniomis, jis nebuvo nė vienos Lietuvos hipių bendruomenės narys. Kauno hipiai apie R.Kalantą nieko nežinojo iki jo susideginimo.

Taip pat negalima teigti, kad hipiai buvo demonstracijų Kaune organizatoriai, nors ten dalyvavo.

– Ar išėję protestuoti į Kauno gatves jaunuoliai suprato, ką daro?

– Vykau į Lietuvą norėdama išsiaiškinti, kodėl jaunimas Kauno gatvėse šaukė ir „Laisvę Lietuvai!“, ir „Laisvę hipiams!“. Tai, mano akimis, yra keistokas derinys.

Studijuodama dokumentus archyvuose ir pasikalbėjusi su demonstracijų dalyviais supratau, kad 1972 m. Kauno jaunuoliai neturėjo asmeninės patirties, kad galima laisvai rinktis gyvenimo būdą ar kelią.

Jie buvo užauginti sovietinės sistemos. Šie jaunuoliai turėjo du laisvės įsivaizdavimus. Pirmasis – tai pasakojimai apie nepriklausomą Lietuvą. Politinė laisvė jiems reiškė pasirinkimo laisvę. Kaip sakiau, jų supratimu, tai buvo laisvė patiems nuspręsti, kokios muzikos jie nori klausytis.

Antrasis – tuometiniai hipiai, kurie viešai prieštaravo sovietiniams autoritetams ir elgėsi su pabrėžtine panieka. Kaip sakė vienas KGB kalbintas jaunuolis: „Šūkį „Laisvę hipiams!“ supratau kaip laisvę elgtis laisvai.“

Ne vienas susideginimas

– Ar yra ryšys tarp Jano Palacho susideginimo Čekoslovakijoje ir R.Kalantos savižudybės? Juk po to buvę įvykiai labai panašūs?

– Nemažai budistų vienuolių Vietname susidegino protestuodami prieš Pietų Vietnamo režimą, iš jų garsiausias buvo Thich Quang Ducas, nusižudęs 1963 m. Šis vietnamiečių vienuolių pavyzdys, atrodo, galėjo paskatinti kitus susideginti.

1965 m. protestuodami prieš Vietnamo karą susidegino du amerikiečiai.

Apie vietnamiečių ir amerikiečių susideginimą pranešė sovietų spauda, apibūdindama tai kaip protestą prieš Amerikos imperializmą.

J.Palacho susideginimas Prahoje, tuometėje Čekoslovakijoje, 1969 m. buvo organizuoto protesto dalis. Tai įvyko netrukus po vietnamiečių ir amerikiečių susideginimo.

Beje, I.Palachas susidegino, kai sovietų kareiviai dar buvo Čekoslovakijoje, tarp jų – ir vienas R.Kalantos brolių. Lietuvoje apie tai buvo žinoma.

Dar anksčiau, 1968 metų rugsėjo 8-ąją, Varšuvoje susidegino Ryszardas Siwiecas. Jis paliko aiškų liudijimą, kad protestuoja prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją.

– Ar R.Kalantos susideginimo laikas galėjo būti priderintas prie JAV prezidento Richardo Nixono vizito Sovietų Sąjungoje 1972 metų gegužės 22-ąją, ar tai tik sutapimas?

– Kiek pavyko nustatyti, R.Kalanta niekam nėra pasakojęs apie savo planus ir nekalbėjęs apie kitų žmonių susideginimą. Jo paliktas laiškas gana abstraktus, todėl mes negalime žinoti, kokie tiksliai buvo jo ketinimai.

Ar savižudybės laikas buvo derinamas prie R.Nixono vizito? Ko gero, to niekada nesužinosime. Bet tai būtų buvęs tinkamas laikas protestuoti prieš sovietų okupaciją Lietuvoje.

Bet jei R.Kalanta būtų planavęs grynai politinį veiksmą, tikėtina, kad jis būtų palikęs aiškesnį ir griežtesnį pareiškimą.

– Kaip manote, kodėl dvylika kitų susideginimų Lietuvoje po R.Kalantos mirties 1972 metais nesukėlė jaunimo protestų?

– Tai buvo vyresni vyrai ir iš kaimo bendruomenių. Tai negalėjo sukelti jaunimo protestų.

Arvydas Anušauskas (istorikas, dabartinis krašto apsaugos ministras. – Red.) nagrinėjo šių savižudybių KGB tyrimo bylas ir apklausė po R.Kalantos savižudybės susideginusių vyrų šeimas bei pažįstamus.

A.Anušauskas padarė išvadą, kad nė vienas iš šių atvejų nebuvo politinis protestas prieš sovietinį režimą.

Įžvelgė tris versijas

– Ar keitėsi R.Kalantos įvaizdis per pastaruosius 50 metų?

– Praeities įvykius mes suvokiame per informaciją, kurią turime dabar, ir pagal tai, kas mums atrodo svarbu žinoti apie praeitį.

Įžvelgiau tris versijas, kaip per 50 metų buvo aiškinamas R.Kalantos susideginimas ir po jo kilusios protesto demonstracijos: nacionalizmas, jaunimo identitetas ir jaunimas kaip problemų kelianti grupė.

Sovietų okupacijos metais lietuviams buvo svarbu išsaugoti nacionalinį identitetą, todėl du tūkstančiai protestuojančių jaunuolių, kurie Kauno gatvėse šaukė: „Laisvę Lietuvai!“, jiems reiškė viltį dėl nepriklausomos Lietuvos.

Daugeliui protestuose dalyvavusių ar juos stebėjusių tie du tūkstančiai Kauno gatvėmis žygiuojančių jaunų žmonių atrodė kaip išsilaisvinimas iš griežtų sovietų valdžios primestų normų.

Kitiems lietuviams, ypač Lietuvos komunistų partijos nariams, jauno žmogaus savižudybė ir gatvės protestai reiškė nepagarbios ir rūpesčius keliančios kartos atėjimą.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvai ir daugeliui lietuvių buvo svarbu pademonstruoti kovą už tautinę nepriklausomybę po sovietų okupacijos.

R.Kalantos susideginimas ir po to buvę protestai tapo to naratyvo dalimi.

Kai į ketvirtąją dešimtį įkopę lietuviai pradėjo bendrauti su savo profesijos kolegomis Vakaruose, netrukus išsiaiškino, kad jų patirtis, kalbant apie muziką, popkultūrą ir protestus, yra tokia pat arba panaši.

Lygindami jaunimo protestus Kaune su to meto jaunimo demonstracijomis pasaulyje lietuviai galėjo užmegzti ryšį su savo kartos atstovais Vakaruose.

O kiti, pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia, toliau įrodinėjo, kad žmogų, kuris nusižudė, pavojinga vadinti didvyriu.

Dalis žmonių ir toliau gatvės protestų dalyvius laikė problemas keliančiais jaunuoliais.

Šiandien egzistuoja būtent šios R.Kalantos susideginimo ir po jo kilusių protestų interpretacijos.

– Į kokius klausimus, jūsų nuomone, R.Kalantos istorijoje dar neatsakyta?

– Manau, kad klausimai, į kuriuos dar reikės atsakyti, yra daug gilesni. XX amžiaus aštuntasis dešimtmetis šiuo metu itin domina istorikus. Tačiau archyvinių šaltinių Lietuvoje labai mažai.

To meto laikraščiuose, KGB ir LKP archyvuose saugomose bylose esančią informaciją reikėtų naudoti labai atsargiai.

Turime kurti naujus archyvus. Taip pat rinkti dienoraščius, laiškus, kalbinti tų įvykių liudininkus. Mokslininkai turi daug klausimų ir dar daug ką apie tą laiką sužinosime.

Kalbos audrino vaizduotę

1972 metų gegužės įvykius Kaune savo akimis matęs V.Balsys parašė romaną „Gėlių slenkstis“, kuriame trys paaugliai stichiškai protestuoja prieš sistemą, bet tvirtai nežino, kaip savo protestą išreikšti.

– Kas jūs buvote ir ką veikėte 1972-ųjų gegužės 14 dieną? – „Lietuvos rytas“ paklausė teatro režisieriaus V.Balsio.

– Savo knygoje aprašau tuos įvykius. Man tada buvo 15 metų.

Aš buvau Laisvės alėjoje ir ten pamačiau einančius sutrikusius žmones. Iš tolo prie Miesto sodo pastebėjau greitosios pagalbos automobilį. Nelabai supratau, kas vyksta.

Pamačiau Artūrą iš Modrio Tenisono pantomimos trupės, kurį visi vadino Tablete. Aš jį pažinojau ir paklausiau, kas atsitiko.

„Čia susidegino jaunuolis. Sušuko „Laisvę Lietuvai!“, apsipylė benzinu ir susidegino.“ Ir parodė stiklo šukes.

Aš pakėliau stiklo šukę, ji tvoskė benzinu. Mečiau ją į šoną ir įsipjoviau pirštą. Žmonės šaukė. Vieni sakė, kad jis susidegino už laisvą Lietuvą, kiti – kad jis tai padarė dėl mergos, treti pasakojo, kad gesinant jis šaukė: „Pribaik mane! Pribaik mane!“ Kažkokia moteris šaukė: „Bus sukilimas, pamatysite, bus sukilimas!“ Toks sąmyšis ir žmonių kalbos apie tai, kas ką matė, audrino vaizduotę. Žmonės buvo ištikti šoko.

Vieni kitus bandė perrėkti ir vis atsirasdavo naujų liudininkų, kurie tą faktą lyg ir matė iš arčiau. Ir vis kitaip.

Kitą dieną žmonės dėjo gėles prie to medžio, kur R.Kalanta susidegino. Prasidėjo pasakojimai. Ir naratyvas jau buvo aiškus: tai – protestas prieš sistemą.

Man teko būti ir kambaryje, kur buvo pašarvotas R.Kalanta. Ten buvo neįmanoma patekti. Srautas mane tiesiog įnešė į tą kambarėlį, kur jis gulėjo, o po to išnešė.

Veidas ir galva buvo uždengti balta skraiste, rankos – baltu audeklu ir toks rožinis įdėtas.

Buvai tos minios valdomas, negalėjai nė žingsnio žengti nei pirmyn, nei atgal.

– Kaip jaunimas atsidūrė gatvėje? Juk R.Kalantos susideginimas nebūtinai turėjo virsti protesto demonstracijomis?

– Gegužės 18-ąją, kai turėjo vykti R.Kalantos laidotuvės, saugumas palaidojo jį dviem valandomis anksčiau. Mes rinkomės į laidotuves prie namo Vilijampolėje. Bet sužinoję, kad R.Kalanta palaidotas, visi pradėjo garsiai šaukti: „Kur Romas, kur Romas?“ Tarsi vienas kito klausti.

Tada ir susidarė minia žmonių, kuri patraukė prie Vilijampolės tilto, o artėdama prie Laisvės alėjos pradėjo skanduoti: „Laisvę Lietuvai!“, „Lietuva bus laisva!“ Tokie šūkiai pasigirdo pirmą kartą. Jie skambėjo kaip elektra, tiesiai į širdį. Kažkoks proveržis buvo.

– Gal prisimenate, kaip tada jautėtės?

– Buvo labai didelis emocinis pakilimas.

Ir baimė, ir baimės nugalėjimas. Visi susikibę jautėsi drąsesni. Man tai buvo stichiška ir netikėta. Kolona patraukė link Laisvės alėjos, ir ten mus pasitiko milicininkai.

Dažnai prisimenu, kad skraidė milicininkų kepurės ir kiekvienas mėgino kepurę paspirti.

Priešinimasis muštrui

– Kodėl knygą apie R.Kalantos susideginimo sukeltus įvykius parašėte tik dabar, kai visi tų įvykių dalyviai jau išėjo į pensiją? Ir apie ką romanas?

– Mes iš tikro gerai gyvenome ir nesinorėjo tų trauminių patirčių. Turi praeiti pakankamai laiko. Per daug viskas skausminga.

Kai prieš porą metų kilo koronaviruso pandemija, sustojo visi darbai ir buvo daugiau laiko apmąstymams, pagalvojimams, svarstymams.

Natūraliai kilo mintis tuos visus pasvarstymus kažkaip surašyti. Rašydamas net negalvojau, kokią formą įgis mintys, – ar tai bus kinas, teatras, ar knyga.

Pagrindiniai herojai – trys draugai, gaminantys plakatą su žirklėmis ir mokytojo karikatūra, kurį rengiasi pakabinti virš mokyklos durų. Tai – protestas prieš karinio ugdymo sistemą.

Tais laikais tai nebuvo toks paprastas žaidimas, tai galėjo kainuoti gyvybę, bet mes to nesupratome.

Tai buvo pasipriešinimas muštrui, o tas muštras buvo amžinas varymas į kirpyklą.

Surikiuodavo visus berniukus, paimdavo pieštuką ir jei ant pieštuko braukiant užkrisdavo plaukai, varydavo iš mokyklos.

Muštras buvo ne dėl tavo išorės, bet prieš visą tavo esybę – tarytum iš tavęs nori padaryti kažkokį robotą, sistemos varžtelį.

Ir atrodė, kad tu sukeldavai didžiausią nepasitenkinimą savo buvimu. Tokie kaip tu negali būti, o kokie – tik jie vieni žinojo.

R.Kalantos mirtis mūsų protestą suformavo. Jaunimas susivienijo. Tada prasidėjo galvojimas apie nepriklausomą Lietuvą.

Mano knygoje aprašyta ta jaunuolio branda. Jis nežino, kas jam atsitiks, bet ta nežinia pažadina jo sąmoningumą, asmenį, individualumą ir jis supranta, ką reikia ginti savyje ir aplinkui.

– Ar girdėjote versiją, kad galbūt jaunimo demonstracijos Kaune galėjo būti dirbtinai sukeltas įvykis? Juk tuo metu ir kitose šalyse vyko labai panašūs įvykiai – po susideginimų kilo jaunimo protestai. Net aukšti Lietuvos KGB pareigūnai netikėjo, kad įmanoma be organizatorių surengti šitokio masto demonstraciją per visą miestą, su manifestais, mitingais, net savais fotografais. Bet kas tas pagrindinis organizatorius – iki šiol neaišku.

– Tikrai ne. Tuo metu buvo visokių teorijų, svarstymų. Bet tai, mano nuomone, buvo KGB platinami gandai, kuriais siekta diskredituoti patį susideginimo faktą. Aš manau, kad demonstracija nebuvo surežisuota.

Viskas vyko stichiškai. Gal net pats saugumas išprovokavo įvykį, nes palaidojo R.Kalantą dviem valandomis anksčiau. Žmonės kaito kelias dienas ir tuomet sprogo. Kilo nepasitenkinimas.

– Štai ir jūs sakote, kad pats saugumas galėjo išprovokuoti įvykį...

– Ne, tikrai taip nebuvo. Aš buvau paauglys. Nesiekiau knygoje aprašyti visko tiksliai ir dokumentiškai, bet rašiau tai, ką mačiau.

– Kaip R.Kalantos susideginimas ir po to buvę įvykiai palietė jūsų kartą?

– Aš tai pastebėjau jau pirmą dieną, kai R.Kalanta susidegino: tą patį įvykį liudininkai traktuoja visai kitaip. Versijų ir neigimo – begalė.

Labai gerai prisimenu represijas – kaip gaudė gatvėje už platėjančias kelnes ar ilgesnius plaukus.

Prasidėjo dar didesnis spaudimas ir dar didesnis laisvės troškimas. Ir tada man atrodė, kad reikia išvažiuoti į Vakarus, nes ši sistema neturi ateities. Savęs toje sistemoje nebemačiau.

Beje, labai įdomus fenomenas: atrodė, daugiau spaudė, daugiau laužė ir daugiau draudė, bet buvo labai daug sėkmės lydimų žmonių.

R.Kalantos įvykiai užgrūdino žmones. Jie suvokė, kad vidinė rezistencija ir kova turi prasmę. Daugelis suprato, kad reikia dirbti savo darbą ir laisvinti save.

Kai atėjo galimybė kurti Lietuvą, tie žmonės jau buvo pasirengę.

– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas po demonstracijos?

– Demonstracijų dalyviai buvo persekiojami, į mokyklas ėjo saugumo žmonės su nuotraukomis ir reikalavo atpažinti mokinius. Bet pagal pateiktas nuotraukas mokytojai stengėsi neatpažinti savo mokinių.

Baimės buvo, bet mes nepatekome į tuos sąrašus.

Ten buvo daugybė žmonių, spūstys. Daugiausia fotografavo tuos, kurie buvo pirmose eilėse. Jų vardai yra žinomi. O mes buvome minioje, kur išgyvenome pakilimą ir protesto bangą.

Bet dar iki gegužės įvykių, balandžio viduryje, Kauno dramos teatre vyko legendinė Juozo Grušo „Barboros Radvilaitės“ peržiūra ir aš ten pakliuvau.

Spektaklis man padarė tokį didelį poveikį, kad vėliau į mano gyvenimą pasibeldė teatras.

Ir būtent tą vakarą mes su draugais buvome susitarę pakabinti tą plakatą-karikatūrą. O aš ten nenuėjau! Tarsi išdaviau savo draugus.

– Kodėl jūsų knyga išleista tokiu neįprastu tiražu – 21 egzempliorius?

– Tai leidėjų sumanymas. Aš to visiškai nesitikėjau. Bet gal tokia riboto tiražo rankų darbo knyga kaip daiktas vertingesnė, nei būtų tūkstančio egzempliorių.

Šiandieniniame internetiniame pasaulyje, kur gali mygtuko paspaudimu nusiųsti knygą draugui, kur viskas tampa virtualu, tokia knyga tampa svarbi.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.