Šiurpina subombarduotų miestų, žuvusių žmonių vaizdai, be to, ima slėgti visažinių komentatorių pamokymai visam pasauliui ar tiesiog tušti pasikartojantys jų tauškalai.
Antai vienas dažnas kalbėtojas, prisistatantis turbūt didžiausiu visame pasaulyje Rusijos ekspertu, labai mėgsta priminti, kad viskas, ką jis kada nors yra sakęs, buvo šventa tiesa, tik kažkodėl pasaulio galingieji – gal dėl kvailumo ar naivumo – į jo perspėjimus neįsiklausė.
Girdi jį šnekant ir iškart atmintis atgaivina sovietinius laikus: sakytum, Leninas cituoja marksizmo-leninizmo klasiką Leniną. Smalsu sužinoti, kokių monografijų, politologijos veikalų, studijų jis yra parašęs. Ogi nė vienos, tik krūvą agresyvios ir pamokslaujančios retorikos purslais šaudančių feisbukinių komentariukų.
Narciziškumas gal dar ne pati didžiausia žmonijos yda, bet turbūt neatsitiktinai Bažnyčios paskelbtų septynių mirtinų nuodėmių sąraše pirma įrašyta puikybė, kuri ir tręšia narcizus, o jų dabar nelauktai gausiai žydi Ukrainos karo peizaže. Trykšta grožėjimusi savimi kaip Versalio fontanai.
Visame pasaulyje kunkuliuoja pasipiktinimas Rusija ir V.Putinu, o tokios emocijos – puikiausia saviraiškos terpė savimyloms, siekiantiems kuo karingiau komentuojant Ukrainos tragediją atkreipti į save dėmesį, pasirodyti didžiausiais išminčiais.
Gal tiktai šyptelėti vertėtų, kai koks leitenantas televizijos ekrane ima polemizuoti su generolu ir abu išsijuosę braižo ukrainiečių pergalingo karo strateginius planus. Šiek tiek juokinga, bet gal tai tik į gera, nes juokas praskaidrina ir tragedijų slogutį.
Bet jau nejuokinga, kai lietuviai pamokslautojai tampa šventesni už patį Šventąjį Tėvą ir išvadina jį net „vatniku“ – dėl to, kad pasakė vieną ne tokį sakinį, kokio jie nenorėtų išgirsti apie V.Putiną.
O kiek pažerta Lietuvoje pamokslų, niekinančių apibūdinimų, pašaipų Prancūzijos prezidentui E.Macronui, buvusiai Vokietijos kanclerei A.Merkel ir dabartiniam šios šalies vyriausybės vadovui O.Scholzui, net neįmanoma suskaičiuoti.
Kitaip sakant, skelbiamas principas: esame išmintingiausi, labiausiai perpratę rusų šovinizmą ir geriausiai žinome, kas dabar vyksta pasaulyje, o manantys kitaip – naudingi (žinoma, V.Putinui) idiotai.
Dar galima suprasti ir pateisinti, kai Vokietijos politikams pamokslus rėžia Ukrainos ambasadorius šioje šalyje ir telieka žavėtis vokiečių kantrybe ir atlaidumu, kad jie vis dar neišsiunčia jo namo į Kijevą.
Bet kas atleistina kariaujantiems ukrainiečiams, tas nedovanotina – daiktus vadinant savais vardais – vokiečių piniginėje sėdintiems lietuviams. Vokietija atsiuntusi daugiausia karių Lietuvai ginti, didžiausių ES donorų vokiečių pinigais išgražinti mūsų miestai ir miesteliai, tiesiami keliai, finansuojami žemdirbiai ir per visokias programas net ir patys juos dergiantys „analitikai“.
Ar neįžūlu, užuot padėkojus, vis karksėti nuo kiekvienos tvoros, kokie vokiečiai neišmanėliai, bailiai, V.Putino subinlaižiai?
Gal vertėtų susimąstyti, kad ir Vokietijos, ir Prancūzijos vadovai – ne naivūs, Rusijos neišmanantys, vertybes pamynę menkystos, o gerai padėtį įvertinantys, visas rizikas apskaičiuojantys ir į savo rinkėjų nuotaikas atsižvelgiantys politikai?
Juk tose šalyse daliai visuomenės benzino kainos degalinėse gali atrodyti svarbesnė kasdienė problema nei globalus rūpestis, kad Donbasas neatitektų rusams. Aišku, tokia pasaulėjauta ciniška, bet nepuoselėkime vilčių perauklėti pasaulį.
Tad neskubėkime teisti Vakarų politikų, kurie atsargiai žvelgia į tokias sankcijas Rusijai, kurios galėtų smarkiai smogti jų ekonomikai ir nusmukdyti žmonių gyvenimo lygį. Gal tai tik politinis apdairumas suvokiant, kad, pavyzdžiui, dėl dujų trūkumo smukusi gamyba sumažintų ir paramos Ukrainai galimybes, ir dar pūstų vėjo į tų politinių jėgų, kurių stiprėjimas būtų didžiausia dovana V.Putinui, malūną.
Regis, pernelyg įsijautusiems į Vakarų mokytojų vaidmenį būtų sveika pažvelgti į save iš šalies.
Gal veidrodis parodytų ne gilių išminties raukšlių išvagotas kaktas, o žlibas provincines akis.
