Pabėgusi nuo Rusijos sukelto karo septynių atžalų motina Liudmila Opryško su keturiais nepilnamečiais vaikais ir vyriausiąja dukterimi Katerina, kuri taip pat augina du mažamečius, prisiglaudė Kretingos rajone.
Kai gausi šeima atvyko į Lietuvą, net buvo svarstoma ją išskirti, nes pagalbą karo pabėgėliams ukrainiečiams teikiantys savanoriai abejojo, ar kas nors sutiks apgyvendinti tokį būrį žmonių.
Bet didžiausio Europoje japoniškojo sodo įkūrėjas Š.Kasmauskas ryžosi priimti daugiavaikę šeimą Mažučių kaime Kretingos rajone.
Ukrainiečius jis apgyvendino atskirame name, pasirūpino būtiniausiais reikmenimis ir maistu, netgi parūpino abiem moterims darbo.
Tačiau jau praėjo kone trys mėnesiai nuo tada, kai šeima atvyko į Lietuvą, o jų gerove tenka rūpintis tik Š.Kasmauskui ir jo gyvenimo draugei Gražinai.
Mat socialinę paramą skirti turintys valdininkai užvertė ukrainietes šūsnimi privalomų pildyti anketų ir net atvirai aiškina, kad karo pabėgėlių gerovė – ne jų rūpestis.
Bėgo nuo karo ir bado
47-erių Liudmilos 51 metų vyras irgi turėjo teisę išvykti iš Ukrainos, nes yra daugiavaikės šeimos tėvas, tačiau jis pasirinko ginti savo šalį.
Du sutuoktinių Opryškų pilnamečiai sūnūs – 30 metų Viačeslavas ir 21 metų Vladimiras taip pat tarnauja Ukrainos karinėse pajėgose.
Vyriausioji duktė 27 metų Katerina pati augina 7 metų Sofiją ir 3 metų Angeliną. O Liudmilos šeimoje – dar keturi nepilnamečiai: dešimtokė Daša, aštuntokas Bohdanas, penktokas Kolia ir ketvirtokas Michailas.
Prie Dnipro gyvenusi Liudmila su gausia šeima iš Ukrainos išvyko kovo 6 dieną, kai jau buvo subombarduotas gimtojo miesto oro uostas, kariniai sandėliai, kelios gamyklos, o parduotuvėse ėmė stigti net būtiniausių maisto produktų.
Gausiai Opryškų šeimai dar grėsė ir badas. Juolab kad fasuotoja-pakuotoja dirbusi Liudmila jau pirmosiomis karo dienomis neteko darbo.
Jo nebuvo ir maitinimo įmonėje, kurioje moteris papildomai užsidirbdavo padėdama virtuvėje per įvairius banketus.
Liudmilos vyras, kuris iki tol buvo degalinės operatorius, irgi neteko darbo, nes jau karo pradžioje degalinė dėl degalų stygiaus buvo uždaryta.
Be darbo liko ir odontologo padėjėja L.Opryško duktė Katerina, kuri su vyru išsiskyrė dar trys mėnesiai prieš karą.
Bėdos dėl išmokų
Šie karo pabėgėliai į Lietuvą atvyko kovo 9-ąją, užpildė visus dokumentus, kad būtų suteikta kolektyvinė laikinoji apsauga ir laikinasis leidimas gyventi mūsų šalyje, o jau kitą dieną atvažiavo į Mažučių kaimą ir ten įsikūrė.
„Pinigų ir būtiniausių daiktų pradžiai mums parūpino šiaip žmonės iš gatvės. Net verkėme dėl tokio lietuvių gerumo.
Mus priėmęs Šarūnas nuvežė į parduotuvę ir pripildė šaldytuvą maistu“, – pasakojo K.Opryško.
Daugiavaikė šeima netrukus kreipėsi į šalia Mažučių kaimo esančią Darbėnų seniūniją, kad gautų socialinę paramą, tačiau jos nesulaukia iki šiol. Prabėgus beveik dviem mėnesiams gausiai šeimai buvo išdalytos tiktai maisto kortelės po 115 eurų žmogui, kad galėtų įsigyti produktų ir būtiniausių reikmenų.
„Kai kreipėmės dėl išmokų, mums pareiškė, kad privalome gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir atsidaryti banko sąskaitą.
Skaičiau, kad vienkartinę išmoką galima atsiimti ir pašto skyriuje, tačiau mums to daryti kažkodėl neleido.
Kai gavome Migracijos departamento leidimą gyventi Lietuvoje, prasidėjo kita istorija – išmokų neva negauname dėl to, kad niekas nežino, ar negauname pajamų iš Ukrainos.
Kokių pajamų, kai vyras neturi darbo, vienas sūnus dirba vos kelias valandas per dieną, o kitas kariauja prie Charkovo?“ – kalbėjo L.Opryško.
Gydymu rūpinosi patys
Baigiantis balandžiui karo pabėgėliai gavo laikinąją apsaugą ir leidimą gyventi Lietuvoje. Tada ir Liudmila, ir Katerina registravosi Užimtumo tarnyboje.
Bet prasidėjo kitos bėdos – visi 6 vaikai susirgo vėjaraupiais.
16-metė Daša šia mažiems vaikams dažniausiai nepavojinga virusine liga sirgo itin sunkiai.
Bet kai ukrainiečiais besirūpinantis Š.Kasmauskas paskambino šeimos gydytojai, ji pareiškė, kad karo pabėgėliai neturi sveikatos draudimo ir gydymas jiems esą nepriklauso.
Gydytoja pažadėjo pasiaiškinti situaciją, bet taip ir neperskambino, o mediko išsilavinimą turintis Š.Kasmauskas pats rūpinosi ne tik ligonių medicinine priežiūra, bet ir medikamentais.
Kai Katerinos jaunėlei dukrai Angelinai pradėjo skaudėti gerklę, šeimos gydytojas irgi atsisakė ją apžiūrėti, tad trimete rūpinosi šeimą priglaudę lietuviai Šarūnas ir jo gyvenimo draugė Gražina.
„Medicininė pagalba Užimtumo tarnyboje registruotiems ukrainiečiams lyg ir priklauso, bet lyg ir ne, nes niekas neatsako į klausimą, kas yra ta skubioji pagalba“, – stebėjosi Š.Kasmauskas.
Privalomąjį sveikatos draudimą, kuris garantuoja medicininę priežiūrą Lietuvoje ne tik Liudmilai ir Katerinai, bet ir jų vaikams, moterys gavo tik tada, kai Š.Kasmauskas oficialiai jas įdarbino japoniškajame sode.
„Anksčiau to padaryti negalėjau, nes ukrainietės dar nebuvo gavusios leidimo gyventi Lietuvoje.
Paskui susirgo vaikai, tad kokia prasmė įdarbinti žmones, jeigu tiksliai žinau, kad jie negalės dirbti?
Ukrainiečiai tapo mūsų šeimos nariais, tad patys jais pasirūpinome, bet valdininkų abejingumas mus nemaloniai nustebino. Man į akis buvo pasakyta, kad jei priėmiau pabėgėlius, tai jie ir yra mano rūpestis.
Su tomis moterimis viskas gerai – jos darbščios, daug ką moka ir net nekilo klausimų, ar galėčiau priimti jas į darbą, bet daugiavaikė šeima turi kitų rūpesčių“, – sakė Š.Kasmauskas.
Nesikreipė, nors galėjo?
L.Opryško teigė feisbuke bendraujanti ir su kitais Lietuvoje įsikūrusiais ukrainiečiais.
Nemažai jų guodžiasi susiduriantys su tokiomis pat bėdomis – pabėgę nuo karo ilgai nesulaukia pašalpų, nes valdininkai tempia vis naujus dokumentus, kuriuos turi užpildyti.
„Bet kaip mums gyventi pradžioje? Sėdėti ant sprando mus priėmusiems žmonėms?
Šarūnas ir Gražina ir taip suteikė prieglobstį didelei mūsų šeimai, dabar davė ir darbo, o mes iš pradžių net vaistų vaikams nupirkti pačios neįstengėme“, – sakė L.Opryško.
Šią šeimą globojanti Darbėnų seniūnijos specialistė Aldona Kairienė teigė, kad pašalpų karo pabėgėliams buvo negalima mokėti, nes jie neturėjo Migracijos departamento leidimo gyventi Lietuvoje.
Dabar, kai leidimas gautas, kai kurios gegužės mėnesio pašalpos jau bus išmokėtos.
Pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, savivaldybės turi teisę teikti socialinę paramą ir kitais nenumatytais atvejais: skirti vienkartinę, tikslinę, periodinę, sąlyginę pašalpą ar kitą paramą, kai pagal įstatymą piniginė socialinė parama dar nepriklauso, tačiau dėl sudėtingos situacijos yra būtina.
Iš savivaldybių biudžetų lėšų skiriamos socialinės paramos dydis priklauso nuo savivaldybių finansinių galimybių.
Kretingos rajone tokia parama teikiama. Jeigu ji tikslinė, siekia iki 200 eurų, o vienkartinė, pavyzdžiui, dėl sunkių gyvenimo sąlygų pabėgėliams ukrainiečiams, – 126 eurus.
Pasak Kretingos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Kristinos Gimžauskaitės-Mažonienės, seniūnijos pateikti dokumentai šiai pašalpai gauti sutvarkomi greitai ir vėliausiai per mėnesį pašalpa pasiekia gavėją.
Tačiau dėl tokios pašalpos Opryškų šeimai Darbėnų seniūnija į Kretingos savivaldybę kreipėsi tik gegužę, nors dokumentus galėjo pateikti gerokai anksčiau.
Darbėnų seniūnijos motyvas nesikreipti anksčiau neva buvęs toks, kad pabėgėliams pakankamai paramos suteikė vietos bendruomenė.
Savivaldybės reaguoja greičiau, nei privalo
Edita Banienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja:
„Kreipdamiesi dėl piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams, išmokų vaikams ukrainiečiai pirmiausia turi susitvarkyti dokumentus dėl laikinosios apsaugos suteikimo, kitaip tariant, leidimo gyventi Lietuvoje.
Tačiau savivaldybės turi teisę teikti socialinę paramą ir kitais nenumatytais atvejais. Piniginė socialinė parama nepasiturintiems gyventojams, išmokos vaikams, socialinė parama mokiniams ukrainiečiams teikiama tomis pat sąlygomis kaip ir Lietuvos piliečiams.
Teisės aktai numato, kad sprendimas dėl išmokų ir paramos skyrimo priimamas per mėnesį, bet savivaldybės, reaguodamos į susiklosčiusią situaciją, sprendimus dėl paramos ukrainiečiams suteikimo priima greičiau.
Iš savivaldybių biudžetų lėšų skiriamos papildomos socialinės paramos kriterijus ir dydį nustato kiekviena savivaldybė, priklausomai nuo jos finansinių galimybių. Išimtys dėl išmokų ar paramos gali būti tais atvejais, jeigu ukrainiečiai gauna leidimą gyventi ne laikinosios apsaugos pagrindu. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai asmuo yra atvykęs į Lietuvą iki karo arba jau turi leidimą gyventi čia kitu pagrindu.
Taip pat jei neatitinka paramą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pavyzdžiui, siekiant gauti vienkartinę išmoką įsikurti turi būti sudaryta ne mažiau kaip 6 mėnesius registruota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, asmuo turi būti registruotas Užimtumo tarnyboje arba dirbti.
Savivaldybių duomenimis, iki balandžio 30 d. socialinę paramą – vienkartinę, tikslinę, periodinę, sąlyginę pašalpą ar kitą – gavo beveik 18 tūkst. nuo karo pabėgusių ukrainiečių. Socialinei paramai skirta 3,3 mln. eurų.“
Draudimo pagal bedarbio statusą negauna
Natalija Jelenskienė, Valstybinės ligonių kasos Draudžiamųjų registro skyriaus vedėja:
„Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) sistema Lietuvoje yra susijusi su gyventojo statusu ir PSD įmokų mokėjimu. Kitaip tariant, PSD dalyvaujantis asmuo privalo kiekvieną mėnesį mokėti PSD įmokas.
Ukrainiečiai PSD įmokų mokėjimo prievolės neturi, išskyrus turinčius gyventojo statusą ir dirbančius užsieniečius, kurie socialinio draudimo įmokas, tarp jų ir PSD, moka kaip ir kiti Lietuvoje dirbantys asmenys.
Įdarbinti užsieniečiai, kurie nemoka socialinio draudimo įmokų, PSD nedraudžiami – tokie asmenys negali mokėti įmokų savarankiškai, nes jie nėra PSD sistemos dalyviai.
Turintys leidimus laikinai gyventi ukrainiečiai, kurie registruojasi Užimtumo tarnyboje, sveikatos draudimą turės tik tuo atveju, jei ne mažiau kaip 6 mėnesius dirbo Lietuvoje. Sveikatos draudimą pagal bedarbio statuso registraciją turi tik nuolatiniai Lietuvos gyventojai.
Ukrainiečius registruoti ir išduoti registraciją patvirtinantį dokumentą, interesų Lietuvoje turinčio užsieniečio kodą (ILTU) ir elektroninės sveikatos istorijos (ESI) numerį pavesta Migracijos departamentui.
Nedrausti PSD ukrainiečiai, kurie kreipiasi dėl sveikatos priežiūros paslaugų, identifikuojami pagal minėtą ESI numerį. Šis kodas yra nurodomas užsieniečiui išduodamoje registracijos kortelėje ir naudojamas pacientui identifikuoti e.sveikatos sistemoje, kai asmuo kreipiasi į gydymo įstaigą. Jei asmuo neužsiregistravo Migracijos departamente ir negavo ESI kodo, jam teikiama tik skubioji medicinos pagalba.
Užsiregistravusiems asmenims teikiama daugiau sveikatos priežiūros paslaugų.“
