Europarlamentarės Rasos Juknevičienės iniciatyva antrus metus iš eilės Briuselyje savanorių iš viso pasaulio skaitomos tremtinių pavardės šiemet įgavo naują atspalvį – už savo laisvę kovojančių ukrainiečių deportacijos į Rusiją parodė, kad istorija gali kartotis.
Nuskambėjo tūkstančiai tremtinių pavardžių
Irena Mareckaitė, Adolfas Jonas Liaukonis, Antanas Švedas, Tadas Rauklys, Zigmas Baublys, Eugenija Danaitė – tai tik kelios tremtinių pavardės, antradienį nuskambėjusios Solidarumo aikštėje prie Europos Parlamento. Vienas po kito šiuos vardus ir pavardes tarė susirinkę žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Viena jų – ir Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola. Nors tądien ji buvo išvykusi su vizitu, savo darbotvarkę vis tiek susidėliojo taip, kad spėtų sugrįžti ir pati prisidėti prie tremtinių atminimo.
Pernai pirmą kartą prie Europos Parlamento rūmų surengtas tremtinių pavardžių skaitymas sulaukė didelio susidomėjimo. Šiemet, minint 81-ąsias tremčių iš Vidurio ir Rytų Europos metines, renginyje dalyvavo ir apie šimtą iš Lietuvos atvykusių buvusių tremtinių ir jų giminaičių, choras dainavo lietuviškas dainas.
„Skaitymus pradėjo moteris, vardu Violeta. Ji iš Sibiro parvažiavo mamos pilve. Manau, tai yra labai simboliška, parodo mūsų pergalę, kad mirtis vis tiek negali nugalėti gyvenimo“, – sakė R.Juknevičienė.
Istorija kartojasi, nes ji nebuvo tinkamai įvertinta
Europarlamentarė tvirtino negalėjusi net įsivaizduoti, kad prievartinės deportacijos vieną dieną vėl sugrįš į Europą.
Jos teigimu, karo Ukrainoje kontekste renginys įgauna dar didesnę prasmę, nes istorija kartojasi dėl to, kad ji nebuvo tinkamai įvertinta.
„V.Putinas užaugo ant neįvertintų Sovietų Sąjungos nusikaltimų. Šis minėjimas tuo ir yra prasmingas – nusikaltimai turi būti įvertinti tinkamai. Žmonėms neturėtų būti šoko dėl to, ką daro Rusija, nes tai ateina iš šios valstybės papročių, anksčiau padarytų nusikaltimų“, – įsitikinusi R.Juknevičienė.
Politikė apgailestavo, kad komunistiniai nusikaltimai iki šiol nėra suprasti ir įvertinti taip, kaip nacistiniai.
Europarlamentaras Andrius Kubilius svarstė, jog greičiausiai tokios aplinkybės susiklostė dėl to, kad Vakarai nepajuto J.Stalino režimo žiaurumų. Jiems jis buvo lyg bendražygis, padėjęs nugalėti A.Hitlerį.
„Bandome atverti Vakarų visuomenei akis ir parodyti, kad ilgą laiką užsitęsusi kitokio požiūrio į Rusiją samprata ir nenoras pripažinti, jog autoritarinis V.Putino režimas yra didžiausia grėsmė Europos Sąjungos saugumui, turi baigtis. Senoji Europa yra pritilusi, bet ji pradeda suprasti savo klaidas“, – pažymėjo europarlamentaras.
Pasak A.Kubiliaus, istorija nepasikartos ir Rusijos visuomenė pasveiks tik tuomet, jei Ukraina pasieks visišką pergalę kare. Kaip pavyzdį jis pateikė nacistinės Vokietijos ir imperinės Japonijos transformacijas po Antrojo pasaulinio karo.
„Šie režimai taip pat okupavo teritorijas, žvėriškai elgėsi. Tiek vokiečių, tiek japonų visuomenės tuo metu stipriai juos rėmė. Bet dabar, pavyzdžiui, Vokietija yra normali demokratinė visuomenė. Kaip ji iš fašistinės visuomenės, kuri taip pat didžiuliais procentais rėmė tuometį karą ir žiaurumus, tapo demokratinė?
Nacistinė kariuomenė karo metu buvo visiškai sutriuškinta. Vyko Niurnbergo procesas ir tarptautinė bendruomenė labai aiškiai įvertino visus jos nusikaltimus. Tuomet Vakarai parėmė Konrado Adenauerio demokratiją Vakarų Vokietijoje, galų gale net atėjo su Marshallo planu, kad stabilizuotų jauną demokratiją.
Tai yra formulė, į kurią žiūrint galima matyti daug analogijų, ką Vakarai turėtų daryti tam, kad padėtų transformuotis ir Rusijai“, – aiškino politikas.
Istorijas girdėdavo iš artimiausių žmonių lūpų
Europarlamentarei R.Juknevičienei tragiškos tremtinių istorijos labai artimos. Jas kiekvieną vakarą ji girdėdavo iš savo močiutės ir mamos prisiminimų. 1941 metų birželio 14 dieną politikės mama, tuomet vos devynerių metų Dainora Urbonienė, su šeima buvo ištremta į Sibirą.
Trėmimo metu jos tėvas buvo atskirtas nuo šeimos ir pirmą žiemą mirė nuo bado ir šalčio Rešotų lageryje, o tremtiniu taip pat tapęs pusantrų metų broliukas Arutis iš Sibiro taip ir nebesugrįžo.
„Vakarais, kai babytė eidavo miegoti, gulėdavau pas ją ant lovos ir ji man pasakodavo tas istorijas. Aš vis prašydavau ir prašydavau. Žinojau jas mintinai. Kaip ji ėjo šimtą kilometrų dėl maisto, kaip mirė Arutis, kaip jinai jį laidojo su iš Lietuvos atsivežtu gražiu mėlynu kostiumėliu.
Kaip atėjusi rusė, pamačiusi mirusį kūnelį, ją barė, kam jį rengia tokiu gražiu kostiumėliu, geriau kam nors atiduotų. Tokios istorijos mane lydėjo nuo vaikystės“, – prisiminė R.Juknevičienė.
Grįžusi iš Sibiro politikės mama savo šeimos prisiminimus sudėjo į knygą „Sibiras vaiko akimis“.
Neteko artimųjų
Artimųjų netekties skausmą iki šiol jaučia ir su Lietuvos mokslų akademijos choro bei Panevėžio tremtinių choro „Likimai“ lietuviškomis dainomis ir tautiniais kostiumais praeivių dėmesį traukę choristai.
Iš Vilniaus atvykusi Loreta Trakinskienė pasakojo taip ir neturėjusi progos pažinti savo senelio.
„Tai baisu. Kas yra šeima? Tėvai, vaikai ir seneliai. O aš trečdalio savo gyvenimo džiaugsmo neturiu. Dažnai susimąstau, kaip senelis atrodė. Net nuotraukos neturime. Man sakė, kad jis turėjo ūsus. Viskas. Tik tiek žinau. Labai graudu“, – neslėpė moteris.
Sibire senelio neteko ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narė Ona Ulozienė. 1951 metais jos seneliai ir tėvai tapo Sibiro tremtiniais, ten jie praleido šešerius savo gyvenimo metus. Po kurio laiko tremtyje gimė ir Ona bei jos sesuo.
„Ten, kapinėse, palikome senelį. 1990 metais galiausiai pavyko parsivežti jo palaikus. Specialiu lėktuvu skridome į Tomsko sritį, iškasėme senelio palaikus ir parsigabenome į Lietuvą. Nuo to laiko sesuo nustojo jį sapnuoti.
Sapnuodavau ir aš, kaip jis keliasi, aš išsigąstu ir pabėgu. Kai parsivežėme senelio palaikus, palaidojome juos savo gimtajame krašte, jis liko ilsėtis ramybėje.
Dabar mes atiduodame duoklę tiems, kurie nesugrįžo, kurie mirė iš bado arba nuo sunkaus darbo“, – teigė buvusi tremtinė.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos vadovas Pranas Ulozas džiaugėsi šalies europarlamentarų iniciatyva ir tikino, kad Briuselyje susirinkę tautiečiai siunčia žinutę visai Europai, – šie siaubingi įvykiai vėl kartojasi Ukrainoje.
