Vis dėlto, nuo inauguracijos pradžios G.Nausėdai teko pasivažinėti reitingų amerikietiškais kalneliais, pakovoti dėl lyderystės užsienio politikos fronte.
Naujienų portalo lrytas.lt kalbinti ekspertai įvertino, kaip ir kodėl kito prezidento populiarumas, kuo išskirtiniai tretieji prezidento kadencijos metai ir kokio svarbiausio klausimo G.Nausėda vis dar neatsakė.
Amerikietiškieji reitingų kalneliai
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovo, sociologo Vlado Gaidžio teigimu, vos išrinktą prezidentą G.Nausėdą teigiamai vertino 64,7 proc. rinkėjų, o po pusmečio šalies vadovas pasiekė savo populiarumo viršūnę ir džiaugėsi 82,5 proc. šalies gyventojų palaikymu.
Vis dėlto, G.Nausėdai pažįstamas ir populiarumo kritimo jausmas – dar šių metų vasario pradžioje teigiamai šalies vadovą vertino kiek daugiau nei pusė šalies gyventojų (50,9 proc.).
Griežtai ir aktyviai sureagavęs į Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, G.Nausėda susigrąžino rinkėjų simpatijas, ir šiuo metu šalies vadovo palaikymas vėl siekia 59,2 proc.
„G.Nausėdos reitingo sumažėjimas buvo susijęs ir su kovido pandemijos pasekmėmis 2020-ųjų kovą. G.Nausėda negalėjo atlikti savo, kaip prezidento, funkcijų, kurias įsivaizduoja visuomenė – atstovauti Lietuvai užsienio valstybėse“, – prisiminė V.Gaidys.
Nutrūkus skrydžiams, prezidentas bandė persiorientuoti į vidaus politikos veiklą – koronaviruso, skiepijimo klausimus, tačiau tai, sociologo teigimu, visuomenėje nebuvo įvertinta pozityviai.
„Šiuo metu (prezidento vertinimą – aut.past.) veikia du veiksniai: nuo vasario – dižiulis politinis aktyvumas Ukrainos klausimu, bet ir faktinė kovido pabaiga, prezidentas važinėja po užsienio valstybes“, – pastebėjo sociologas.
Kaip atrodo tarp V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės?
Vertindamas prezidento G.Nausėdos populiarumą buvusių šalies vadovų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus kontekste, V.Gaidys pastebi, kad po trejų tiek pirmosios, tiek antrosios kadencijų metų abu buvę šalies vadovai buvo populiaresni.
Tiesa, tik praėjus trejiems pirmosios V.Adamkaus kadencijos metams, jo ir G.Nausėdos populiarumas buvo vienodas – siekė 59 proc. šalies gyventojų.
D.Grybauskaitę, praėjus trejiems tiek pirmosios, tiek antrosios kadencijų metams, teigiamai vertino 67 proc. rinkėjų – maždaug tiek, kiek G.Nausėdą jo kadencijos pradžioje.
Tuo metu V.Adamkus antrosios kadencijos metu, praėjus trejų metų laikotarpiui, džiaugėsi net 70 proc. visuomenės palaikymu.
„V.Adamkus ir D.Grybauskaitė į pirmą kadenciją atėjo su ypatingai aukštu, 89 proc. siekiančiu reitingu. G.Nausėdą lyginant su šiais dviem prezidentais po trejų metų valdymo, galima sakyti, kad jie buvo populiaresni. Nors V.Adamkus per pirmą kadenciją, po trejų metų turėjo tokį patį reitingą“, – pastebėjo V.Gaidys.
Laukia antra kadencija?
Sociologo teigimu, D.Grybauskaitė atviruose klausimuose respondentų dažniausiai būdavo įvardijama kaip „tvirta“, „ryžtinga“ ir „reikli“, tuo metu G.Nausėdą rinkėjai įvertintų kaip „santūrų“, „nuosaikų“, „suprantantį paprastus žmones“.
Lietuvos prezidentų rinkimų istorijoje galima pastebėti, kad po „tvirtų“ prezidentų šalies gyventojai renkasi nuosaikius ir diplomatiškus, ir atvirkščiai, vis dėlto, V.Gaidys nemano, kad būsimuose rinkimuose lietuviai būtinai norės „kietos rankos“ vadovo.
Anot jo, prezidentų rinkiminės kampanijos metu gyventojai žiūri konkrečiam kandidatui į akis ir vertina tik to asmens unikalų savybių rinkinį.
„A.Brazauskas buvo vienoks ir buvo populiarus, V.Adamkus – visai iš kitų socialinių sluoksnių, kitos gyvenimiškos patirties. D.Grybauskaitė vėl kitokia. R.Paksą taip pat išrinko tiesioginiuose rinkimuose. Kiekvienas iš jų yra nepakartojamas ir unikalus“, – apibendrino V.Gaidys.
Todėl sociologas nesiėmė prognozuoti, ar tikrai G.Nausėda – aiškus laimėtojas būsimuose prezidento rinkimuose.
„Kita kadencija priklauso nuo kitų konkurentų. Šiuo metu nei vienas dar nėra užsiangažavęs – dar per anksti, išsikvėptų, visi puldinėtų. Tačiau už metų pasimatys kandidatai, kurie gali būti visiškai netikėti – žurnalistai, meno, mokslo veikėjai. Rinkėjai pageidauja, kad prezidentas nebūtų politiškai labai susijęs su kokia nors partija“, – vieną svarbiausių kriterijų įvardijo V.Gaidys.
Užsienio politikos paradoksai
Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili portalui lrytas.lt teigė, kad kiekvieni G.Nausėdos prezidentavimo metai buvo vis sunkesni nei praėjusieji, tačiau ir pats šalies vadovas augo kaip prezidentas.
„Prezidento elgsena, laikysena ir kalbėsena augo, keitėsi ir stiprėjo. Lyginant su kadencijos pradžia, G.Nausėda subrendo kaip prezidentas. Kadencijos pradžioje matėme neryžtingumo, pabijojimo, dabar elgiamasi drąsiau.
Tretieji metai G.Nausėdai leido pasireikšti toje srityje, kur prezidentui ir priklauso pagal Konstituciją – užsienio politikoje“, – įvertino politologė.
Pastebėjus, kad didžioji dalis šalies gyventojų Lietuvos užsienio politiką vertina labiau neigiamai, tuo metu kartu su užsienio reikalų ministru šią sritį kuruojantį prezidentą – itin teigiamai, politologė kėlė klausimą, kiek G.Nausėda anksčiau šią sritį galėjo kontroliuoti.
„Dabar G.Nausėdos užsienio politikos raumuo užaugęs didesnis, negu buvo pernai. Bet kokiu atveju Taivanas, Kinija, baltarusiškų trąšų ar Kaliningrado tranzito sankcijos viešojoje erdvėje matomi kaip iniciatyvos, atėjusios iš Vyriausybės pusės“, – pabrėžė G.Burbulytė-Tsiskarishvili.
Klaidos ir pergalės
Tuo metu vertindama G.Nausėdos trečiųjų metų klaidas ir pergales politologė pastebėjo, kad labiausiai į akis krentanti prezidento problema yra tokia pati, kaip ir šios Vyriausybės – komunikacija.
„Kaip, kada transliuojama žinutė, kokie terminai, žodžiai vartojami. Daug kas buvo atkreipęs dėmesį, kad pirmą kartą taip greitai prezidentas sureagavo viešojoje edvėje būtent kai opozicija išėjo iš Seimo posėdžio. To reakcijos greičio norėtųsi ir kitais klausimais, ypač apie užsienio politiką. Trečiais kadencijos metais buvo tokių atvejų, kai visi laukė, ką prezidentas pasakys – tuo pačiu Taivano klausimu“, – priminė politologė.
Savo ruožtu pagirti prezidentą G.Burbulytė-Tsiskarishvili galėjo dėl jo greitos reakcijos tik Rusijai užpuolus Ukrainą, taip pat dėl griežtos pozicijos sankcijų Rusijai atžvilgiu, kurios prezidentas laikėsi principingai.
Rinkiminiai pažadai – didžiausias klaustukas
Paklausta, kaip G.Nausėdai sekasi įgyvendinti rinkiminius pažadus, G.Burbulytė-Tsiskarishvili teigė, kad tai – pats didžiausias klaustukas, vertinant šalies vadovo darbus.
„Puikiai suprantame, kad didžiausias rinkiminis pažadas arba šūkis, su kuriuo G.Nausėda buvo išrinktas prezidentu, yra „gerovės valstybė“, tačiau šioje vietoje yra didelis klaustukas.
Šiandien aš negalėčiau atlikti analizės, kiek prezidentui pavyko įgyvendinti duotus pažadus, nes tiek rinkimų, tiek metinių pranešimų metu aiškaus modelio, kaip prezidentas supranta gerovės valstybę, kaip stengsis ją įgyvendinti, nematėme“, – atkreipė dėmesį ji.
Politologė pabrėžė, kad gerovės valstybė yra modelis, priemonių kompleksas, o ne pavienės priemonės – tik kartu įgyvendinant visą sąrašą priemonių galima judėti gerovės valstybės link.
„Prezidentūros iniciatyvos, kurios pasiekė parlamentą, yra pavienės, negana to, turime atsižvelgti, ką darė Vyriausybė. Sunku įvertinti, koks yra prezidento indėlis“, – teigė ji.
G.Burbulytė-Tsiskarishvili įvardijo tris klasikinius gerovės valstybės modelius: Vokietijoje orientuojamasi į dirbančius žmones, Italijoje, kitose pietų Europos valstybėse – į pagyvenusius, o skandinaviškas modelis orientuojasi į lygių galimybių sudarymą visiems.
„O kur link mes einame? Kas mums yra gerovės valstybė? Tai yra klausimas, į kurį jau trečius metus negaunu atsakymo“, – pastebėjo G.Burbulytė-Tsiskarishvili.
