Reaguodama į dramatiškai biržoje kylančią elektros kainą Vyriausybė pranešė, kad nuo rudens pradės mokyti žmones taupyti elektrą.
Tuo metu opozicija planuoja pamokyti bent jau energetikos ministrą konservatorių Dainių Kreivį, kuriam priekaištaujama pramiegojus dar vieną krizę.
Ministras ginasi, kad to nebūtų atsitikę, jei Lietuva būtų pasistačiusi Visagino atominę elektrinę. D.Kreivys teigė nebandantis gręžiotis atgal ir nekaltinantis 2012 metais referendume prieš atominę energetiką balsavusių žmonių, bet kai kuriems politikams esą reikėtų pasižiūrėti į veidrodį.
Panašiai kalba ir buvęs konservatorių premjeras Andrius Kubilius. Anot jo, atsakomybė už dabartinę situaciją turėtų tekti ne Vyriausybei, bet opozicijai, kuri kažkada labai entuziastingai priešinosi Visagino elektrinės projektui.
Kur gali nuvesti atsinaujinę ginčai dėl žlugusių šalies branduolinės energetikos ambicijų? Ar šiandien dar įmanoma sugrįžti prie ankstesnių planų?
Apie tai – pokalbis su buvusiu premjeru Gediminu Kirkilu, kurio vadovaujama Vyriausybė dar 2008 metais vietoj uždaromos Ignalinos atominės elektrinės pasiūlė statyti naują.
Vis dėlto vadinamasis LEO projektas patyrė politinį bankrotą – naują jėgainę turėjusi statyti bendra valstybės ir privataus kapitalo įmonė buvo sukompromituota, o vėliau ir likviduota.
Labiausiai ant jos griuvėsių tuomet trypė konservatoriai, bet po laimėtų rinkimų ir atsidūrę valdžioje jie taip ir neįstengė įgyvendinti ilgai nokinto savo atominės elektrinės projekto.
– Sakoma, jog dėl dabartinių dramatiškai aukštų elektros kainų kalčiausias yra Ukrainoje vykstantis karas. Bet ar vien jis? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Kirkilo.
– Nemanau, kad dabartinis kainų šokas yra tik dėl karo. Žinoma, jis sprogdina ir elektros rinką, smarkiai padidino gamtinių dujų ir kitų energijos išteklių kainą.
Lietuva šiuo metu prisijungusi prie „Nord Pool“ biržos, tačiau mūsų bėda, kad neturime pigaus elektros gamintojo. Ko gero, padėtis būtų visiškai kita, jei Lietuva šiandien turėtų savo atominę jėgainę ir galėtų rinkai pasiūlyti joje pagamintą pigią elektrą.
Kitas dalykas – ne laiku pradėta elektros rinkos liberalizacija. Šis procesas vyksta prasidėjus kainų kilimui, kuris tampa nekontroliuojamas. Galbūt buvo verta šį piką pralaukti?
– Buvo matyti, kad nežinia dėl būsimų elektros kainų kelia nerimą ne tik į priverstinę loteriją įmestiems vartotojams. Atrodo, žado neteko ir valdžia, kurios atstovai situaciją elektros rinkoje atvirai vadino nesąmone.
– Matyti, kad šokas ištiko net tarnybas, kurios privalėjo numatyti tokias situacijas, modeliuoti net ir blogiausius scenarijus. Panašu, kad jos nežino, kaip į tai reaguoti.
Vis dėlto manau, kad Vyriausybės ir jai pavaldžių tarnybų pareiga žvelgti šiek tiek į priekį – stebėti rinką, numatyti galimas grėsmes, bandyti apsidrausti. Bet nieko panašaus šiandien nėra, ir tai kelia nerimą.
Matyti ir rinkos dalyvių sutrikimas. Tai gali signalizuoti, kad ne viskas buvo apskaičiuota, ne visi buvo pasirengę šiam iššūkiui, kai kurie, kaip paaiškėjo, neturi net menkiausio sąlyčio su energijos gamyba. O tai tiekėjų kontrolę turinčių užtikrinti institucijų aplaidumas.
– Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas konservatorius Kazys Starkevičius yra pripažinęs, kad nepatikimų tiekėjų atsirado, nes valstybė padarė klaidą – norėjo, kad elektros rinkos liberalizavimo procese dėl didesnės konkurencijos dalyvautų kuo daugiau kompanijų.
– Kad ir kokie būtų norai, visi tiekėjai turėjo būti patikrinti. Energetikos ministerija tam turi pakankamai daug instrumentų, ir aš stebiuosi, kodėl jų nepanaudojo.
Net dabar tokios institucijos, kaip Valstybinė energetikos reguliavimo taryba ir jos vadovai, atrodo, visiškai nežino, ką daryti, išskyrus tai, ką anksčiau siūlė kai kurie politikai, – atidėti trečiąjį liberalizavimo etapą. Bet ką tai reiškia ir ką šis sprendimas duos, regis, irgi niekas negali pasakyti. Toks žingsnis irgi gali turėti pasekmių – kažkam teks kompensuoti įsipareigojimus.
Prezidentas Gitanas Nausėda iš Vyriausybė reikalauja parengti planą, kaip apsaugoti gyventojus.
Toks planas reikalingas, bet bijau, kad politikai dabartinės krizės liepsnose bandys pasišildyti, o ar bus priimti kokie nors realūs sprendimai, klausimas.
– D.Kreivys sako, kad antradienis buvo baisiausia diena Lietuvos energetikos istorijoje, kai kaina už elektrą pasiekė neregėtas aukštumas, be to, jos ėmė stigti. Kodėl ir kaip iki to priėjome?
– Manau, buvo pernelyg atsipalaiduota ir tikima, kad „Nord Pool“ veikia tinkamai. Dabar staiga suabejota biržos taikomomis formulėmis. Tai mane ypač glumina. Juk įvairios tarnybos, jei joms kažkas neaišku, turėjo jau anksčiau viską išsiaiškinti. Toks įspūdis, kad vidury nakties jas pažadino ir liepė pasakyti nebūtus dalykus. O man atrodo, kad jos paprasčiausiai nedirbo.
– Kaip atsitinka tokie paradoksai, kad ministras tik dabar staiga sužino, jog, pavyzdžiui, Elektrėnuose pagaminta elektra biržoje bus atmesta, nes jos yra tiesiog per daug ir ji per pigi, o tuo metu kai kurie vartojai už elektrą turės mokėti po 4 eurus?
– Ši situacija yra visiškas ministerijai pavaldžių institucijų fiasko. Panašu, kad ministerija visiškai nesiorientavo į vietos gamintojus. Visi buvo patenkinti, kad iš kažkur iki mūsų atiteka elektra, ir niekas nesuko galvos dėl kitų galimybių ar alternatyvų.
Beje, kai vadovavau Seimo Europos reikalų komitetui, jo nariu buvęs D.Kreivys ypač domėjosi šiais dalykais ir atrodė viską išmanantis. Man keista, kad dabar yra toks sutrikęs.
Aišku, dabartinė situacija elektros rinkoje yra labai rimtas smūgis. Šiandien niekas negali prognozuoti, kokia bus dujų ir elektros kaina, bet panašius atvejus buvo galima numatyti ir stengtis jų išvengti, o nepalikti visko savieigai ir pasakyti: žinokite, tos formulės – kažkokia nesąmonė. Juolab kad karas Ukrainoje prasidėjo ne vakar.
– Vyriausybė ir jos gynėjai sako, kad ministrai neatsakingi dėl dabartinės padėties. A.Kubilius netgi kalba, kad jei kas ir turėtų jausti atsakomybę, tai pirmiausia tie, kurie balsavo prieš atominę elektrinę. Esą jei ji būtų pastatyta, dabartinių problemų nebūtų. Ar jis teisus?
– Iš dalies. Bet net ir dabartiniu metu mes už elektrą mokame daugiau nei latviai ar estai, nors mūsų sąlygos labai panašios, galbūt net identiškos. Be to, prisimenant žlugusį referendumą, reikia kalbėti apie platesnį kontekstą: jis buvo nesėkmingas ir dėl to, kad konservatoriai anksčiau patys buvo nuteikę žmones prieš atominę energetiką.
Jie kritikavo mūsų Vyriausybės rengtą LEO.LT projektą, nors iš pradžių už jį balsavo, jis net buvo įrašytas sutartyje dėl paramos mažumos Vyriausybei. Bet artėjant rinkimams ėmė jaustis, kad konservatoriams nenaudinga remti mažumos Vyriausybę, taigi projektas tapo puikiu pretekstu nutraukti susitarimą.
Ar dėl rinkimų, ar kitų man nesuprantamų priežasčių, konservatoriai ėmė jį menkinti, kol buvo pasiektas toks rezultatas, jog žmonės nusivylė atomine energetika.
Manau, kad būtent todėl vėliau ir žlugo referendumas. Nieko kito ir nebuvo galima tikėtis, nes konservatoriai kritikavo ne tik LEO.LT projektą, bet ir atominę energetiką apskritai.
Beje, Lietuva dar galėjo pratęsti antrojo Ignalinos atominės elektrinės bloko eksploataciją. Šis blokas švedams padedant buvo gerokai modernizuotas ir galėjo veikti, kol būtų pastatyta nauja jėgainė.
Mūsų planus palankiai vertino ir Europos Komisija, skatinusi privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimą (38,8 proc. LEO.LT akcijų priklausė privačiai bendrovei „NDX energija“, o 61,7 proc. – valstybei. – Red.). O konservatoriai projektą vadino korupciniu, bet nė vienas tai įrodantis faktas niekada taip ir nebuvo pateiktas.
– Akivaizdu, kad kylant elektros kainai politikų ginčai dėl to, kas kalčiausias dėl planuotos ir nepastatytos naujos elektrinės, tik aštrės. Kodėl projektas nebuvo įgyvendintas?
– Aišku, artėjo rinkimai, todėl būta ir nemažai politinės konkurencijos. Pagalius kaišiojo ir didžioji kaimynė. Kita vertus, kai Seimas pritarė projektui, net Rusija buvo susitaikiusi su mintimi, kad Lietuva turės atominę elektrinę. Bet kokiu atveju, jei Lietuva būtų pradėjusi jėgainės statybą, jokios Astravo elektrinės Vilniaus pašonėje šiandien nebūtų. Tai esminis punktas.
Į LEO.LT kritikų chorą aktyviai įsitraukė ir tuometė eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Paprastai komisarai nesikiša į jį delegavusios valstybės vidaus reikalus, bet būsima prezidentė šios taisyklės nepaisė. D.Grybauskaitė taip pat labai kategoriškai prieštaravo ir mūsų pastangoms pratęsti Ignalinos AE antrojo bloko veiklą.
Tapusi šalies vadove, šį tikslą ji pasiekė kartu su A.Kubiliaus Vyriausybe. Panašu, kad jie buvo įsitikinę, jog žlugs ir Astravo AE projektas.
– Vis dėlto Astravo monstras turbūt nebūtų iškilęs, jei A.Kubiliaus Vyriausybei būtų pavykę įgyvendinti Visagino jėgainės projektą?
– Aišku, būtų vykusios varžybos, kas greičiau pastatys jėgainę. Bet žmonėms tuomet buvo nesvarbu detalės – atominės energetikos idėja jau buvo sužlugdyta, ir niekam nebuvo įdomu, ar jėgainę statytų LEO.LT, ar kas kitas.
– Ar buvo jūsų vadovautos Vyriausybės klaidų, dėl kurių planuotą 1000 megavatų jėgainę turėjęs pastatyti LEO.LT Lietuvoje tapo blogio simboliu?
– Galbūt koją mums pakišo didelis optimizmas ir tikėjimas, kad tai yra strategiškai svarbus ir visiems reikalingas projektas.
Tiesa sakant, mes nenumatėme, kad į pasipriešinimo kampaniją, kuri vėliau virto ir rinkimų vajumi, bus įtraukta tiek žmonių, kurie su energetika neturėjo nieko bendra. Taip pat neįvertinome, kad artėjant rinkimams keisis partijų pozicijos. Tai buvo silpnoji šio projekto vieta.
– A.Kubiliaus Vyriausybės rengtas projektas irgi buvo vertintas gana prieštaringai, tačiau žvelgiant į jį iš šios dienos pozicijų, tai vis dėlto turbūt geriau negu nieko?
– Sutinku, nors šis projektas buvo daug rizikingesnis – jame dalyvavo tik Lietuva, ir buvo neaišku, iš kokių lėšų jis bus įgyvendinamas. LEO.LT projektas buvo pranašesnis, nes į jį buvo įsitraukusios keturios šalys, ypač rimtai juo buvo suinteresuota Lenkija, kuri planavo pirkti daug elektros.
– Ar apskritai šiandien, matant tai, kas vyksta pasaulyje, verta grįžti prie ankstesnių planų ir diskusijų apie savo atominę jėgainę? Ar, kaip ragina kai kurie opozicijos atstovai, vis dėlto reikėtų baigti sekti dešimtmečio senumo istorijas apie atominę elektrinę? Už kurį variantą esate jūs?
– Matau bent kelis pliusus. Vienas jų – iš esmės pasikeitęs požiūris į atominę energetiką. Kitas argumentas – mes jau turime visą atominei elektrinei reikalingą infrastruktūrą. Šį privalumą turėjome ir varžydamiesi su Astravo AE, gaila, jo neišnaudojome.
Bet iš pradžių turime apsispręsti, ar mums užtenka turimų elektros generavimo šaltinių, ar reikia papildomų. Ir reikia turėti galvoje, kad dujos jau niekada nebus pigios, bent tokios, kaip anksčiau. Tada turime tartis su lenkais, latviais, estais ir savo planus suderinti su būsimu visišku atsijungimu nuo BRELL.
– Kodėl šiandien į politines diskusijas vėl grįžta nuoskaudos dėl žlugusio atominės elektrinės projekto? Ar A.Kubiliui pavyks permesti dabartinės Vyriausybės atsakomybę ant rinkėjų pečių?
– A.Kubilius bando kaip nors pateisinti dabartinės Vyriausybės nesėkmes, ir tiek.
– Kilus sumaiščiai dėl bendrovės „Perlas Energija” sprendimo nesilaikyti savo įsipareigojimų, premjerė Ingrida Šimonytė kai kuriuos politologus nustebino šaltakraujiškais pareiškimais apie tai, kad vartotojai patys kalti. Kaip vertinate tokią Vyriausybės laikyseną?
– Aišku, tai buvo pačių žmonių pasirinkimas, bet jie turbūt pagrįstai tikisi, kad Vyriausybė ir mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomos valdžios institucijos imsis veiksmų ar bent užtikrins, kad į rinką nepatektų nepatikimi ir neaiškūs dalyviai.
Dėl to yra kalta Vyriausybė, kuri taip pat nepasirūpino, jog žmonės nesirinktų tiekėjo pagal vienintelį kriterijų – mažiausią siūlomą kainą. Priešingai, buvo paleista tokia propaganda, kad visi tiekėjai geri, ir žmonės gali rinktis tuos tiekėjus, kurie siūlo geriausias sąlygas.
Bet ar skambėjo perspėjimai, kad žmonės turėtų įsitikinti, ar tiekėjai laikysis įsipareigojimų ir kaip jie tą galėtų patikrinti? Tai mažų mažiausia, ką šiandienėje situacijoje privalo padaryti D.Kreivys, – pripažinti klaidas ir atsiprašyti žmonių.
