Kaip BNS teigė juos globojančio Lietuvos raudonojo kryžiaus atstovė Luka Lesauskaitė, šiuo metu Lietuvoje yra 148 asmenys, įskaitant čia jau gimusius kūdikius, t.y. vienu daugiau, nei oficialiai registruota pernai. Organizacijos duomenimis, pernai lapkritį į Lietuvą buvo atvykę 148 afganistaniečiai.
„Iš tų, kuriais rūpinamės mes, iš Lietuvos išvyko tik septyni. Turime dar tris kūdikius, kurie laukia dokumentų, yra dar kelios moterys, kurios laukiasi. Galime pasidžiaugti, kad tie žmonės iš esmės neišvyko, jie yra Lietuvoje ir bando integruotis čia“, – sakė L. Lesauskaitė.
Po 20 metų trukusios operacijos JAV nusprendus pasitraukti iš Afganistano ir išvedant paskutinius karius iš šios valstybės, jos kontrolę prieš metus perėmė Talibanas. Pirmieji pabėgėliai, kaip skelbta, Lietuvai talkinę vertėjai, į šalį su šeimomis atgabenti rugpjūčio 20-ąją, šiems baimintis galimo talibų susidorojimo. Tuomet jie apgyvendinti Raseinių rajone.
Pasak L. Lesauskaitės, Lietuvos raudonojo kryžiaus duomenimis, iš esančiųjų Lietuvoje 66 yra suaugę, dar 82 – vaikai, dauguma jų apsistojo Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Darbą šiuo metu turi 32 afganistaniečiai, absoliuti dauguma jų – vyrai, kadangi dėl kultūrinių ypatumų, gausių šeimų, afganistaniečių moterys įprastai lieka namuose auginti vaikų.
Vis dėlto kelios moterys artimiausiu metu ketina baigti mokyklą, mokosi specialybių. Didžioji dalis vyrų informavo, jog planuoja išsilaikyti vairavimo egzaminus, keli planuoja aukštojo mokslo studijas.
„Turime ir šlifuotojų, salės darbuotojų, pakuotojų, yra dirbančių ir naktinėse pamainose, pagalbinių darbuotojų. Yra dirbančių pagalbiniame personale, padavėjų, kasininkų, turime kelias moteris, kurios yra siuvėjos, turime moterį, kuri mokosi kirpėjų kursuose, yra studijuojančių magistrantūrą, turime savanorį Kauno klinikose, yra neblogai įsidarbinęs kirpėjas, baigęs kursus, dar vienas dirba „Kauno grūduose“ vadybininku“, – vardijo organizacijos atstovė.
L. Lesauskaitė sako, kad dauguma afganistaniečių dar savo šalyje buvo įgiję išsilavinimą, dalis – aukštąjį, turėjo profesijas, pavyzdžiui, buvo gydytojais, inžinieriais. Be gimtosios kalbos, nemažai jų šneka angliškai arba rusiškai, kartu aktyviai mokosi lietuvių kalbos, susipažįsta su vietos tradicijomis, dalyvauja lietuviškose šventėse, vaikai noriai lanko mokyklas, būrelius, susiranda draugų.
„Tikrai kartais būna malonu stebėti, kad jiems pakankamai gerai sekasi. Pati mačiau kelias moteris, net atsisukau pažiūrėti, kad net tarpusavy jos jau kalbėjo lietuviškai. Tad jie tikrai labai stengiasi, nors tai yra didelis iššūkis, ypač tiems, kurie nemoka kitų kalbų – juos išmokyti yra labai sunku“, – sakė ji.
Kai kurie atvykėliai patiria potrauminį stresą, psichologinių problemų, specialistai sako, kad nors afganistaniečiai bendrauja šeimomis, tačiau kartais kyla ir įvairių konfliktų, kai kuriems kyla bėdų dėl alkoholio. L. Lesauskaitė sako, kad tai – natūralu, kadangi daugeliui teko išgyventi skaudų išsiskyrimą su savo šalimi, šeimomis.
„Mūsų integracijos žmonės nuolat su jais dirba, palaikome kontaktus, bandome juos spręsti. Bet matome, kad problemos daugiausia išryškėja dėl potrauminio streso, nors daug tokių atvejų nėra“, – kalbėjo ji.
