„Gorbačiovas, kaip žmogus, taip ir nesusiprato. Todėl gaila nesusipratusio“, – paklaustas, kaip vertina M.Gorbačiovo politinį palikimą, LRT radijuje tvirtino profesorius.
Jis teigė, kad tai, ką „jis galėjo pasakyti, liko nepasakyta“.
„Galėjo pasakyti – o gal jam neleisdavo? Mes net nežinome, ar dažnai Lietuvos teisingumas į jį kreipdavosi. Aš esu rašęs, niekas neatsakė. Bet aš irgi nežinau, ar jis gaudavo kokį nors V.Landsbergio laišką. O gal jis buvo kalinys. Bet nebūtų reikėję jam pačiam save įkalinti.
Dabar tiesiog byla su juo baigta. Tai, ką jis galėjo pasakyti, liko nepasakyta“, – sakė V.Landsbergis.
Vertindamas Vakarų reakcijas į M.Gorbačiovo mirtį, jis atkreipė dėmesį, kad Vakarai nenori matyti tikrovės.
„Jie atkakliai nenori matyti tikrovės, ypatingai M.Gorbačiovo atžvilgiu. Jis gi nebuvo savarankiškas lyderis. Apie tai man ne vieną kartą teko kalbėti ir Vakaruose, važinėjant aš jiems sakydavau: „Kodėl jūs kalbate apie M.Gorbačiovą? Lyg tai M.Gorbačiovas ką nors lemia. Jis sako tai, kas jam leidžiama sakyti“, – pastebėjo profesorius.
„Atėjo Gorbačiovas“. Neatėjo jis pats, parinko. Parinko J.Andropovas, liepė jam. Liepė jam atlikti tam tikrą vaidmenį, būnant prižiūrimam. Ir jis atlikinėjo tą vaidmenį. Kad jis būtų pasakęs: „Eikit, jūs visi, žinot kur, o aš vis dėlto pasielgsiu taip, kaip aš galvoju“.
To nebuvo“, – kalbėdamas LRT radijuje pridūrė V.Landsbergis.
Apie M.Gorbačiovo mirtį savo mintis V.Landsbergis trumpai išdėstė ir socialiniuose tinkluose.
„Numirė kalinys. Tai apie M.Gorbačiovą.
Jam taip ir nebuvo leista nei pačiam galvoti, nei savo mintimis kalbėti. Net sausio 13-osios naktį, kai kažkas jame krustelejo, ir pats liepė parengti pasisakymą Vilniuje – jeigu skristų, – iš ryto jau jam buvo jo viršininkų pasakyta, kaip turi elgtis, kaip meluoti.
Taip ir liko tik sraigteliu, aktorium, ne asmenybe. Gaila žmogaus, nepajėgusio tapti oriu žmogum. Neadekvatumas užimamai padėčiai. Arba – kalinio padėtis. Gyveno ir mirė zonoje“, – rašė jis.
Rusijos žiniasklaida antradienį pranešė, kad eidamas 92-us metus, mirė paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis M.Gorbačiovas. Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi jis dirbo nuo 1985 iki 1991 metų.
Vakaruose jis tikriausiai bus atsimenamas kaip žmogus, prisidėjęs prie santykių tarp SSRS ir JAV atšilimo, jo nuopelnais laikomos ir pradėtos demokratinės reformos.
Tačiau jis nesiėmė ryžtingiau modernizuoti sąstingio apimtos valstybinės ekonomikos ir išlaikė griežtą politinės santvarkos kontrolę, o Lietuvoje bus menamas kaip jėga malšinęs šalies nepriklausomybės siekius.
Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M.Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.
Šiemet keturi žuvusiųjų artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, siekdami įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M.Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.
Vilniaus miesto apylinkės teismas gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė minimo civilinio ieškinio dokumentus, kad jie būtų perduoti M.Gorbačiovui.
Sausio įvykių aukų artimieji teigia, kad M.Gorbačiovo vaidmuo jų metu Lietuvoje taip ir liko neįvertintas ir tinkamai neištirtas.
Prokuratūra atsisakydavo suteikti M.Gorbačiovui specialiojo liudytojo statusą baudžiamojoje Sausio 13-osios byloje.
2017 metais Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Sausio 13-osios bylą, išsiuntė šaukimą M.Gorbačiovui apklausti jį byloje kaip specialųjį liudytoją, tačiau Rusija atsisakė jį įteikti.
V.Landsbergis, visuomet laikęs SSRS lyderį atsakingu už Sausio 13-osios įvykius, yra paraginęs Lietuvą iškelti bylą jo atžvilgiu.
2019 metais jis teigė, kad buvęs SSRS vadovas pats „ramiai miegotų“, jeigu Lietuvos teismai jį išteisintų.
