Gorbačiovo lėlė šiuo metu saugoma Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Ji buvo sukurta „Šėpos“ teatrui, kai 1989 metais tuometės konservatorijos studentas Gintaras Varnas su savo bendramoksliais nutarė pratęsti prieškario Vilniaus universiteto studentų vaidinimo „Szopka Akademicka“ tradiciją.
„Šaipėmės, kiek įstengėme, o į akį pasiūlydavo retai, bet ir tą siūlantįjį minia sutramdydavo.
Pinigų prisirinkdavome apie 60–70 rublių, bet supratome, kad Maskva nemėgsta M.Gorbačiovo“, – šiomis dienomis prisiminė režisierius G.Varnas vaidinimus Maskvos centre esančioje Arbato gatvėje 1990-aisiais, jau Lietuvai paskelbus nepriklausomybę.
1990-ųjų gegužę prieš gerokai nustebusius praeivius Maskvos centre lėlė Gorbačiovas ne juokais susiginčijo su lėle Bušu (tokia buvo tuomečio JAV prezidento pavardė) dėl teisės šokti su Kazimiera Prunskiene lambadą. Šį vaidinimą straipsnio autorė matė savo akimis.
Iš pradžių Gorbačiovas vis spjaudėsi, o Bušas jį gėdijo. Bet kai Gorbačiovas paminėjo Lietuvą, ir Bušas pradėjo spjaudytis: „Kai tik pagalvoju apie Lietuvą – negaliu nenusispjauti!“
Čia pasirodė Prunskienės lėlė ir Bušas puolė šokti su ja lambadą, o Gorbačiovas neleido – esą kol Lietuva neatsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos, jis turįs pirmumo teisę.
Viskas baigėsi taip, kaip tradiciniame gatvės vaidinime – lėlių muštynėmis.
Maskviečiai plojo, mėtė pinigus, o vaidinimą filmavo garsios užsienio televizijos kompanijos.
– Kaip Gorbačiovo lėlė atsidūrė Maskvoje? – paklausiau G.Varno.
– Į Maskvą važiavome dalyvauti tarptautiniame teatro projekte, bet kai pamatėme, kad ten skleidžiama kone sovietinė propaganda, nuo to projekto atsimetėme.
Kadangi gyvenome pačiame Maskvos centre, aktoriai išeidavo į Arbatą su lėlėmis ir vaidindavo. Taip užsidirbdavome pinigų.
– Ar iš anksto aptardavote, ką vaidinsite?
– Gal kokias nors situacijas ir apsitardavome, bet tai buvo visiška improvizacija. Ribų nebuvo. Aktoriai vaidino, ką norėjo.
O vaidinimo pabaigoje lėlė Gorbačiovas ėjo nuo vieno prie kito žiūrovo ir prašė aukoti.
– Ko gero, didžiausias skandalas dėl Gorbačiovo lėlės įvyko Osle?
– Į Oslą mus pakvietė Norvegijos nacionalinio teatro režisierius ir vienas vadovų Sverre Rødahlis.
Kartu su Veronika Povilioniene ir Petru Vyšniausku turėjome dalyvauti Lietuvos vakare, suvaidinome keletą spektaklių.
Mus pakvietė į Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimą, kurį surengė Oslo universiteto Didžiojoje auloje – būtent ten teikiama Nobelio taikos premija.
1990 metų gruodį M.Gorbačiovas buvo gavęs Nobelio taikos premiją, bet po to, 1991 metų sausio 13-ąją, jo kariuomenė žudė žmones Vilniuje.
O dar po mėnesio, vasario 16-ąją, mes atsiduriame toje salėje Osle, kurioje teikiamos Nobelio taikos premijos.
Sugalvojome siužetą, kaip M.Gorbačiovui premiją įteikia tuometis Irako diktatorius Saddamas Husseinas.
Vaidinome Vasario 16-osios rytą. Bet kai tik aktoriai suvaidino tą epizodą, vos Husseinas užkabino medalį Gorbačiovui, pirmosios trys eilės, kuriose sėdėjo diplomatai, lyg burtų lazdele mostelėjus liko tuščios.
Oslo laikraščiai iš karto pradėjo rašyti: „Lietuviai Osle sukėlė skandalą“, „Gorbačiovo lėlė toje salėje, kurioje teikiamos...“ Iš to mes, aišku, juokėmės.
Beje, po šių vaidinimų aktorius, kuris vaidino Gorbačiovą, pasiprašė politinio prieglobsčio ir liko Norvegijoje.
Jis paliko graudų raštelį, kad tiesiog bijo grįžti į Lietuvą.
– Ar reakcija į tuos vaidinimus rodė, kad Rusijoje ir Norvegijoje žmonės skirtingai vertino M.Gorbačiovą?
– Aišku, kad M.Gorbačiovas daug kur pasaulyje buvo tarsi gerietis. O mums jis neatrodė toks. Ir, aišku, norvegai mūsų nelabai suprato. Kaip, beje, ir dabar: mums atrodo vienaip, jiems – kitaip.
O Maskvoje buvo gatvės teatras. Kai kas pažiūri, pakikena, paburba, nebuvo tai agresyvu.
Bet tuo metu ir Rusija buvo kitokia. Dabar tai nežinia kur atsidurtume po tokio vaidinimo.
