Ministrės pirmininkės kalba buvo itin ilga – truko kone pusvalandį. Joje ji palietė ne tik didžiausius Vyriausybei ir šaliai kilusius iššūkius, bet ir geopolitines problemas. Pasisakyme nuskambėjo ir padėka opozicijai bei prezidentui Gitanui Nausėdai.
Vyriausybės vadovės kalbą galiausiai palydėjo gausios bendražygių ovacijos.
Renginyje žodį tarti turėjo ir partijos pirmininkas, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, tačiau jame jis nepasirodė. Buvo pranešta, kad ministras susirgo.
Išskyrė didžiausius iššūkius
I.Šimonytė skaičiavo, kad jos vadovaujama Vyriausybė dirba vos nepilnus dvejus metus, o esą atrodo, kad bent 20. Tik pradėjus darbą, jos teigimu, buvo manyta, kad didžiausias iššūkis bus pandemija, jau kitąmet – neteisėta migracija, tačiau 2022-ieji pažėrė dar didesnių krizių.
„Matyt, niekas neprilygs tai situacijai, kuri susiklostė po 2022 m. vasario 24-osios, kai mūsų kasdienio gyvenimo fonu tapo V.Putino invazija į Ukrainą. Ir, nors karas tęsiasi jau nuo 2014 m., ši nauja atkarpa tiesiog esmingai pakeitė tiek mūsų planus, tiek mūsų gyvenimus, tiek ir mūsų perspektyvas“, – sakė premjerė.
Anot jos, šiuo atveju, skirtingai nuo koronaviruso pandemijos ar nuo migracijos krizės, „mes negalime pasakyti, kokia yra laiko riba“ – kiek laiko šitomis aplinkybėmis mums teks gyventi.
„Žinoma, pirma impulsyvi, natūrali reakcija į tai, kas atsitiko, buvo didžiulė žmonių mobilizacija – padėti, telkti lėšas, kitokią paramą. Bet, akivaizdu, kad ilgainiui, kai visa tai tapo jau tokia tarsi kasdienybe, atsirado kažkas, ko nenorėčiau vadinti pripratimu, nes tai yra labai nevykęs žodis.
Bet vis dėlto tam, kad mūsų pojūčiai, supratimas apie tai, kas vyksta Ukrainoje, kažkaip suaštrėtų ir mes vėl prisimintume, kas vyksta, turi atsitikti ar atsitinka kažkokie neeiliniai žiaurumai, tokie, kokie buvo Bučoje ir kitur. Tada visi atsibunda, mobilizuojasi ir supranta, kad karas yra ir dabar.
Jis nesibaigia ir mes negalime atsipalaiduoti, privalome palaikyti ukrainiečius ir toliau. Tai nėra gerai, bet tai yra žmogiška“, – kalbėjo I.Šimonytė.
Ministrė pirmininkė akcentavo, kad yra itin svarbu susieti visų įvykių priežastis ir pasekmes, nes dabar, kai visą Europos Sąjungą (ES) terorizuoja tai, ką Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ilgą laiką kūrė energetikos rinkoje, atsiranda sakančių, jog tai yra kažkas, kas yra unikalu Lietuvai.
„Tai yra netiesa. Šioje problemoje esame visi kartu“, – nurodė Vyriausybės vadovė.
„Gerai ir gaila. Gerai, kad, atrodo, jau beveik visi, kas norėjo atbusti, atbudo. Tie, kas nenorės atbusti, jie neatbus niekada.
Gaila, kad tai atsitiko pakankamai vėlai ir kaina, kurią mes turime mokėti už tą atbudimą, yra didesnė, nei ji galėjo būti, jeigu tam tikri dalykai būtų įvykę praeityje“, – pridūrė ji.
Oponentams – ir niuksai, ir padėka
I.Šimonytė stebėjosi, kad dabar dalis praeities veikėjų yra linkę „daryti daug, kad jų atsakomybė būtų kažkur ištirpdyta, išsklaidyta, jos tarsi nesigirdėtų ir būtų galima visa tai pateikti kaip tam tikrą valdančiosios daugumos nesėkmę“.
„Norėčiau būti burtininke ir keliauti laiku kaip Hermiona Įkyrėlė, tada tikrai su malonumu grįžčiau į 2012 m., 2013 m., dar į kai kuriuos gyvenimo epizodus, galbūt net bandyčiau grįžti į kai kuriuos gyvenimo epizodus Vokietijoje, dar kitose šalyse, ir kažkur rasti tą mygtuką, kuris būtų pakeitęs tuos sprendimus, kurie buvo padaryti.
Dabar mes turėtume kitokią situaciją. Bet aš esu ne tik romantiškas, bet ir racionalus žmogus, suprantu, kad to negalima padaryti ir galima daryti tik tai, ką galime daryti čia ir dabar“, – apgailestavo premjerė.
Ministrė pirmininkė tvirtino, kad veikti turime drauge, nes esame solidari visuomenė, ir negali kažkas pasakyti, jog „valstybė yra visiems viską skolinga“.
„Kaip esu ne kartą sakiusi, bet ne aš šitą mintį sugalvojau – valstybė savo nieko neturi. Valstybė turi tik tai, ką ant bendro stalo sudeda tie patys mokesčių mokėtojai – valstybės visuomenė.
Valstybės institucijų, Vyriausybės, Seimo išminties dalykas yra esant konfliktuojantiems interesams (...) maksimaliai tuos interesus suderinti, kiek tai yra apskritai įmanoma. Mes negalime vieno intereso kelti aukščiau už kitą“, – dėstė I.Šimonytė.
Premjerė apmaudą liejo dėl buvusių valdžių „nuoseklaus nenuoseklumo“, kai šios, pačios būdamos valdžioje, kalba vienaip, o atsidūrusios opozicijoje nuomonę staiga pakeičia.
„Bet taip yra ir, matyt, į tai reikia žiūrėti, kaip į orą: štai, šiandien lyja, yra žvarbu, nelabai malonu. Ar ką nors galima su tuo realiai padaryti? Sakyčiau, kad nieko. Matyt, neverta nei kažkaip labai ginčytis, nei stumdytis, nei aiškintis, kas čia yra geresnis, kas geriau sugalvoja“, – svarstė ministrė pirmininkė.
I.Šimonytė pastebėjo, kad, nepaisant visų prognozių, jog tik susikūrusi ši valdančioji dauguma tuoj pat grius, įpusėjus jos darbui padaryta viskas, kas ir buvo suplanuota.
„Nepaisant visų pasišpilkavimų, opozicijos rezistencijų, pavydžios uošvės sindromo, kuris kartais vieną kitą politiką ištinka, kai norisi pasirodyti daug geresniu, nei kiti, manyčiau, kad vienas esminis dalykas yra labai svarbus ir už jį aš norėčiau padėkoti tiek opozicijai, tiek prezidentui, jau nekalbant apie savo bendruomenę.
Už tai, kad mūsų supratimas apie krašto saugumą ir gynybą, nepaisant atskirų marginalių elementų politiniame lauke, vis dėlto yra vieningas.
Tai yra svarbiausia, ką galime šiame lauke šiomis aplinkybėmis išlaikyti“, – pasidžiaugė ji.
