Buvęs I. Šimonytės patarėjas nedramatizuoja ir situacijos Vyriausybėje. Išskirtiniame interviu Eltai J. Survila leidžia suprasti – tai, kad niekas jo premjerės komandoje iki šiol nepakeitė, nėra didelė problema.
„Manau, kad skirtingas laikmetis reikalauja skirtingų prioritetų“, – sako konservatorių partijos vicepirmininkas.
Kartu J. Survila tvirtina, kad opozicijos kritikuojama Vyriausybė jau surado modus operandi su parlamentu. Visgi, ši politiko nuostata kelia abejonių. Žvelgiant vien į pastarųjų kelių savaičių politinę atmosferą konservatorių frakcijoje – įtampos akivaizdžios. Partijos struktūros atviru tekstu kelia viena po kito ultimatumus Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkui Mykolui Majauskui, kuris palaiko su Vyriausybe nesuderintas PVM lengvatų iniciatyvas.
J. Survila, komentuodamas šią situaciją, remiasi partijos gyvenime jau pasitaikiusiais atvejais. Vienas jų – Tadas Langaitis, kuris praėjusiame Seime parlamentaro mandato atsisakė kadencijai tik įpusėjus.
„Neatmesčiau, kad galbūt Mykolas svarsto panašų kelią“, – svarstė J. Survila.
Interviu Eltai J. Survila taip pat aptarė kritikos objektu jau tapusią Lietuvos užsienio politiką bei ministro G. Landsbergio komunikaciją.
Už strateginę komunikaciją atsakingo viceministro teigimu, dabartinis Lietuvos diplomatijos vadovas G. Landsbergis aktyviai dalyvauja formuojant pasaulinę opiniją įvairiais klausimais ir tokiu būdu, akcentuoja jis, didina Lietuvos nacionalinį saugumą.
„Aš visgi drįsčiau teigti, kad Lietuva ir Lietuvos užsienio politika ir išryškėjusi Gabrieliaus Landsbergio lyderystė pastaraisiais metais yra tam tikras trend setter‘is. Jis užduoda tam tikrą toną“, – Eltai sakė J. Survila.
Viceministras tikino, kad opozicijos priekaištai, esą drakonų žudiku pramintas G. Landsbergis vaikosi nacionalinio saugumo požiūriu nereikšmingo ar net ydingo populiarumo, nėra pagrįsti.
„Matomumas nėra tikslas savaime“, o „komunikacija nėra politikos karalienė“, – akcentavo jis.
„Kartais gal atrodo, kad tai tiesiog viena Tviterio žinutė, bet neretai už to yra nemažai koordinacinio darbo“, – Eltai sakė J. Survila, pažymėdamas, kaip svarbu tarptautinei bendruomenei perduoti Lietuvos nuostatas ir supratimą Ukrainoje karą sukėlusios Rusijos atžvilgiu.
„Galime išspręsti kunigaikščio Algirdo laikais nebaigtą darbą ir padėti Rusijai ateityje tapti normalia, demokratiška šalimi“, – teigė J. Survila.
Galiausiai, konservatorių partijos vicepirmininkas įvertino politinę situaciją artėjant naujiems Seimo rinkimams. Nors laiko iki parlamento rinkimų dar daug, J. Survila sako jau matąs indikacijų, kokia galėtų būti politinė kova dėl galimybės formuoti naują valdančiąją daugumą bei Vyriausybę.
„Neatmesčiau, kad per vyksiančius parlamento rinkimus opozicijos ir pozicijos jėgos gali išlikti panašiai apylygės“, – teigė konservatorius, pridurdamas, kad centro kairės stovykloje nemažos sumaišties turėtų įnešti dviprasmiškai vertinamo advokato Igno Vėgėlės sprendimas įsitraukti į politiką.
– Grįžkime į rugpjūčio pradžią. Nemažai dėmesio tada susilaukė faktas, kad premjerės patarėjas Jonas Survila iš Vyriausybės pasitraukė į Užsienio reikalų ministeriją. Kodėl šis jūsų žingsnis taip surezonavo viešojoje erdvėje?
– Galbūt susilaukė dėmesio, nes buvo rugpjūtis, o rugpjūtis paprastai žiniasklaidoje įvardijamas agurkų sezonu. Tada galbūt net mažareikšmės naujienos sukelia rezonansą: Seimas neposėdžiauja ir politinių aktualijų yra mažiau. Ir aš nesakyčiau, kad pasitraukė. Perėjau. Ir priežastys to yra labai paprastos. Vasaros viduryje ministras Gabrielius Landsbergis šiek tiek performavo savo komandą. Tai padaryta po to, kai Raimundas Karoblis laimėjo konkursą į ES pareigybes.
Ministras taip pat kompleksiškai pasižiūrėjo į jau nueitą ministerijos kelią, atnaujino komandą ir šiame kontekste gavau kvietimą prisijungti kartu su dar keliais naujais kolegomis. Tikiu tuo, ką Gabrielius Landsbergis daro politikoje. Manau, kad galime pagrįstai didžiuotis Lietuvos užsienio politika. Tai yra vienas geriausių užsienio reikalų ministrų, nors iš mano lūpų tai gali atrodyti ir subjektyvu.
– Ko gero, ne tik opozicija išpūs akis išgirdusi tokius įvertinimus ministrui, kuriam grasinama interpeliacija.
– Šiuo klausimu yra akivaizdus vertinimo kontrastas. Užsienyje jis yra labai gerai vertinamas, o viduje situacija yra kitokia... Manau, dėl to, kad Gabrielius Landsbergis yra pagrindinės valdančiosios partijos pirmininkas. Taigi, jis natūraliai atsiduria opozicijos kritikos taikiklyje. Jei, pavyzdžiui, TS-LKD pirmininkas būtų kultūros ministru tai, neabejoju, mes žymiai daugiau debatuotume ir susilauktume kritikos dėl kultūros politikos.
Kita vertus, per paskutinius pusantrų metų labai daug krizių ir iššūkių Lietuvai ateina iš išorės. Net nekalbant apie pandemiją galima paminėti Lukašenkos hibridinę ataką, kai į Lietuvą plūdo migrantai, taip pat Rusijos karą ir agresiją prieš Ukrainą. Tad tas grėsmes geriau atremti ties pilies vartais negu kautis su jomis jau pilies menėse.
– Jūs sakote, kad G. Landsbergis vienas geriausių kada nors Lietuvoje dirbusių užsienio reikalų ministrų. Kaip minėjau, viešojoje erdvėje diskutuojant dėl įvykusių pokyčių URM komandoje svarstyta, kad, veikiausiai, didelė bėda ištiko partijos pirmininką, jei jam prireikė partijos stratego ir pilkuoju kardinolu vadinamo Jono Survilos pagalbos. Aš taip pasuksiu klausimą: kiek jūsų įvardintos grėsmės yra force majeure ir kiek yra grėsmių, kilusių vien dėl ministerijos darbo kokybės. Prisiminkime, juk buvo baltarusiškų trąšų skandalas, sankcionuotų prekių per Lietuvos teritoriją gabenimo skandalas. Ir opozicijai toli gražu neatrodė, kad tos grėsmės buvo nevaldomos. Jų nuomone, tai buvo veikiau delsimo, apsižiūrėjimo – tai yra tik su ministro kompetencijomis ar asmenybe susijusios priežastys.
– Aš nesutikčiau su šiuo vertinimu dėl poros priežasčių. Pirmas dalykas, nesiečiau savo atėjimo su jūsų minėtais iššūkiais. Mano nuomone, iš dalies dėl to, kad partijos pirmininkas yra užsienio reikalų ministras, viešojoje erdvėje susifokusavo idėja, kad ir minėtų problemų raktas būtinai turi būti šioje ministerijoje.
Dėl problemų su Belkalij aš mačiau didžiausią atsakomybę buvusios Lietuvos geležinkelių vadovybės. Bet dėl politinio proceso specifikos opozicijos interesas yra perkelti dėmesį ant valdančiosios partijos pirmininko. Beje, didžiąja dalimi, manau, dėl to ir partijų susitarimas dėl užsienio politikos šiuo metu yra įstrigęs.
– Na, dėl įstrigusio proceso, ieškant susitarimo dėl užsienio politikos, priežastis yra ne tiek tai, kad G. Landsbergis per se, bet tai, ką G. Landsbergis siūlo dėl Kinijos. Galiausiai dėl vadinamosios vertybinės politikos. Bet apibendrinkime jūsų perėjimą į URM. Ar galima sakyti, kad ministras G. Landsbergis paprašė jūsų pagalbos prispirtas bėdos ar supratęs, kad grėsmės jau yra prie vartų?
– Tikrai neprispirtas. Buvo natūralus komandos atnaujinimas išėjus vienam komandos nariui. Praeityje ne kartą esame dirbę kartu. Tikrai nesakyčiau, kad buvusi ministerijos komanda nesusitvarkė ar kad ją buvo ištikusi krizė.
– Jei krizės nebuvo, ar tai reiškia, kad nebuvo padaryta ir klaidų? Opozicija juk žada interpeliuoti ministrą. Ji ne tik G. Landsbergio diplomatijos gaires, vadinamąją vertybinę politiką, kritikuoja, bet ir reikalauja pasiaiškinimų dėl sprendimų minėtose istorijose: dėl Belkalij, dėl sankcionuotų rusiškų prekių. Sako, kad ministras išsisukinėja nuo atsakymų.
– Opozicijos natūralus darbas yra kritikuoti ministrus. Tačiau neretai kritikoje pasigendu nuoseklumo. Ir nuoseklumo tarp to, ką viešai savo programiniuose dokumentuose užsienio politikos srityje, ypač Kinijos bei Rusijos atžvilgiu deklaruoja pagrindinės opozicinės partijos, ir atitinkamai jų pačių politinės kritikos šiuo metu vykdomos užsienio politikos praktikai. O atsakymus ministras yra pateikęs tiek opozicinių frakcijų posėdžiuose, tiek viešai, ir jei tik atsiras poreikis, neabejoju, kad juos galės pakartoti.
– Kaip ten bebūtų, URM sustiprėjo. Juo labiau, kad į G. Landsbergio vadovaujamą ministeriją jūs atėjote ne vienas. Bet dabar žiūrint į Vyriausybę... Tai premjerė, regis, liko ir be patarėjo, ir vis dar gyvena be atstovo spaudai. Praėjo daug laiko. Kodėl neturi I. Šimonytė rankų šiose pozicijose? Ar premjerė mano, kad pati puikiai susitvarko ir jai nereikia pagalbininkų? Ar visgi jau pati vieta yra stipriai įkaitusi, kad nelabai kas nori koją įkelti į premjerės kabinetą?
– Įvardinčiau porą dalykų. Tai, kas yra susiję su mano buvusia pozicija premjerės komandoje, – tai darbas su Seimu ir pirmiausia, TS-LKD frakcija. Manau, kad skirtingas laikmetis reikalauja skirtingų prioritetų. Galbūt ta pozicija buvo labiau reikalinga kadencijos pradžioje, kai formavosi valdančioji dauguma. Tada reikėjo atrasti tą modus operandi tarp parlamento, tarp ministerijų ir komitetų.
Bet, man atrodo, kad praėjus daugiau nei pusantrų metų tie krumpliaračiai, kurie yra svarbūs, kad būtų vykdomos reformos, kad būtų teisės aktai laiku priimami, kad būtų geras Vyriausybės santykis ir koordinavimas su Seimu, koalicijos vadovybe, Seimo komitetais ir ministerijomis, tai tie smagračiai vis geriau sukimba ir, man atrodo, kad dabartinė TS-LKD frakcijos vadovybė puikiai susitvarko ir be papildomo bei didesnio koordinavimo vyriausybės patarėjų lygmenyje.
– Ar ne per daug idealizuotas požiūris? Sakote, kad mechanizmas veikia. Bet žiūrint į pastarąjį mėnesį tikrai neatrodo, kad yra taip, kaip sakote. Vien ką rodo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko istorija. Būkime sąžiningi, tai apie situaciją partijoje signalizuoja visiškai priešingus dalykus, nei kad jūs dabar sakote. Kas vyksta, gerbiamas Jonai?
– Man atrodo, kad partijos institucijos vieningai pasisakė tuo klausimu, nuo TS-LKD prezidiumo iki Priežiūros ir Politikos komitetų. Kol kas tai yra asmeninė Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko darbotvarkė ir iniciatyva. Kaip Seimo narys jis tam turi visas konstitucines teises, tačiau, pagal priimtą demokratinę ir politinę logiką bei tradiciją ir galiausiai Seimo statutą, komiteto pirmininkus ir narius deleguoja frakcijos.
Be to, jei biudžeto kontekste pagrindinė tema tėra tik atskira Mykolo Majausko iniciatyva dėl PVM privilegijų atskiroms interesų grupėms, tai yra gera iliustracija, kad biudžetas parengtas labai gerai. O ir pati situacija nėra kažkuo unikali. TS-LKD yra turėjusi panašių situacijų. Nuo Rimanto Jono Dagio, kai buvo nesutinkama su bendruomenės laikysena iki...
– Ir tai baigėsi tuo, kad, po ginčų bei raginimų atsiimti parašus po partijai netenkinančiomis iniciatyvomis, politikas pasitraukė iš konservatorių.
– Taip. Bet turėjome ir kitokių situacijų. Buvo istorija su Tadu Langaičiu. Žmogus, kuris iki galo savęs neatrado parlamente, tačiau labai sėkmingai save atrado versle. Jis, galbūt dėl to, kad turėjo kitokius lūkesčius, tiesiog kažkuriuo laiku nutarė atsisakyti mandato ir pasukti į privatų verslą. Neatmesčiau, kad galbūt Mykolas svarsto panašų kelią. Neturiu tokios informacijos. Mąstau hipotetiškai. Jis nėra vienmandatininkas, tad Langaičio atvejis irgi yra įmanomas.
– Ir abi analogijos rodo atsisveikinimą su M. Majausku.
– Ne tik. Yra ir trečias kelias. Tai yra išgirsti partijos bendruomenės labai vieningai išsakytą poziciją ir grįžti į bendrą kelią. Juk politika yra komandinis sportas. Tikiu, kad Mykolas Majauskas yra išmintingas, darbštus, didelį potencialą ir gerą perspektyvą galintis turėti politikas, todėl įsiklausys į politinės bendruomenės išsakytus argumentrus.
– Trečias kelias – tai buvusio Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio pavyzdys?
– Panašus. Jis liko bendruomenėje, pasiėmė tam tikrą pertrauką refleksijoms ir rekolekcijoms. Man atrodo, kad dabar jis labai sėkmingai bei solidžiai dirba užsienio politikos baruose net ir su mažesnėmis šiuo metu atsakomybėmis.
– Ar rekolekcijų pakaks, kad Ž. Pavilionis grįžtų į URK pirmininkus? Kliūčių Laimai Andrikienei tapti Lietuvos atstove Europos Audito Rūmuose, panašu, nebeliko ir, regis, tik dienų klausimas, kada reikės apsispręsti dėl naujo URK pirmininko. Veikiausiai tą padaryti reikės anksčiau, nei suksite galvą dėl naujo BFK pirmininko.
– TS-LKD frakcija labai demokratinu būdu renka savo nominantus į visas pozicijas. Užsienio politikoje Tėvynės sąjunga turi tikrai daug patyrusių žmonių ir dėl to tikrai bus renkamasi ne iš vieno kandidato. O dėl Žygimanto Pavilionio. Stebint jo veiklą, manau, kad jis labai brandžiai ir atsakingai pasielgė ir dabartiniu aktyviu savo darbu sudaro galimybes būti rimtu pretendentu. Žinoma, jei juo frakcijos kolegos pasitikės labiau nei kitais potencialiais kandidatais.
– Grįžkime prie Majausko istorijos. Trys partijos organai per pusantros savaitės išleido atskiras ir itin griežtas, rekolekcijų reikalaujančias rekomendacijas. Tai akivaizdus spaudimas M. Majauskui. Aš nepamenu dar tokio atvejo. Kas turi būti tokio, kad trys partijos organai išsakytų tokią griežtą poziciją partijos nariui. Ar tikrai viskas dėl iniciatyvos, kuri, tą pripažįsta ir pati I. Šimonytė, iš esmės biudžeto nekeičia?
– Čia svarbu ne tik konkretus įstatymas, bet ir pats principas. Mes negyvename taikos sąlygomis. Vyksta karas, Rusijos brutalus karas prieš Ukrainą, tuo pat metu paraleliai Rusijos hibridinis, energetinis karas prieš Europos Sąjungą, įskaitant ir Lietuvą. Su visomis to pasekmėmis – infliacija, išaugusiomis energetikos kainomis. Plius, valdančioji dauguma objektyviai yra trapi. Ypač biudžeto priėmimo ir svarstymo metu Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko atsakomybė ir jo laikysena yra labai svarbi.
– Bet iš šalies žiūrint susidaro įspūdis, kad ginčo su M. Majausku esmė yra visai ne su Vyriausybe nesuderinta PVM lengvata. Kad ne tai yra ginčo objektas. Trintys yra senesnės ir gilesnės.
– Mano įspūdis yra kitoks. Nesu girdėjęs ar jutęs, kad būtų taip, kaip sakote. Nematau ilgalaikių trinčių. Tiesiog dabar toks geopolitinis metas ir politinė situacija, kuri reikalauja maksimalaus susitelkimo. O komitetų pirmininkų, ministrų atsakomybė reikalauja komandinės ir sutelktos lyderystės.
– Bet ar visos priemonės šiam siekiui realizuoti yra tinkamos?
– Ką turite omenyje?
– Tai, apie ką kalba ir opozicija. Kad partijos instrukcijos, kaip balsuoti, ir drausminės priemonės, kas būtų, jei nebus tinkamai balsuojama, yra perteklinės.
– Kai kas bandė įžvelgti netgi Konstitucijos pažeidimą. Akivaizdu, kad taip nėra. Tą pasakė ir teisės ekspertai. Natūralu, kad opozicija bando šiek tiek pakiršinti, bet, tiesą sakant, prisiminus dalies opozicijos veikėjų politinį stilių per praėjusią Seimo kadenciją, kur buvo kuriamos atskiros parlamentinio tyrimo komisijos prieš savo paties parlamento pirmininką, prieš opozicijos lyderius...
Buvo įstatymas sugalvotas specialiai užkirsti kelią Gintautui Paluckui, buvo bandymas sumažinti 5 proc. kartelę partijoms... Dabar iš tų žmonių matyti katino ašaras ir rūpestį dėl demokratijos konservatorių frakcijoje... Tai, bent jau mano kuklia nuomone, yra nelabai nuoširdu. Kita vertus, opozicija tokius klausimus kelti teisę turi, ir jei nori tai daryti, jų valia.
– Atsitraukime trumpam nuo klausimų, skirtų TS-LKD vicepirmininkui ir strategui. Jūsų, kaip URM viceministro, viena iš prerogatyvų yra strateginė komunikacija. Gerbiamas viceministre, paaiškinkite, kas tai per funkcija.
– Norėčiau demitologizuoti šiek tiek patį terminą. Mano nuomone, su visa pagarba komunikacijai ir komunikatoriams, komunikacija nėra politikos karalienė. Man atrodo, kad net labai gera komunikacija negali, pavyzdžiui, pridengti blogos politikos. Pirmiausia reikia turėti gerą politiką ir tik tada jau strateginę komunikaciją.
Į specifines auditorijas nukreipta strateginė komunikacija gali padėti garsiau, tiksliau kelti klausimus, pasiųsti žinias, įspėti apie rizikas, apie pavojus. Pavyzdžiui, kai kalbame apie Rusiją ir jos veiksmus, tai strateginę komunikaciją aš matau ne kaip kontrpropagandą, bet kaip savalaikį proaktyvų veikimą svarbiose identifikuotose auditorijose svarbiomis temomis ir tinkamu tam laiku. Pavyzdžiui, kalbant su Vakarų partneriais.
– Vakarams vis dar reikia korepetitorių, kai kalba pasisuka apie tai, kokią politiką daryti su Rusija?
– Demokratinės visuomenės skiriasi nuo autoritarinių tuo, kad demokratinėse visuomenėse debatai vyksta nuolatos. Vyksta rinkimai, keičiasi vyriausybės. Per pastarąjį mėnesį atsirado nauja Vyriausybė Italijoje, Švedijoje. Todėl svarbu atliepti visuomenių nerimą, kai ko nors nežinoma. Iškyla vis naujų temų ir situacijų, kuriose Lietuva proaktyviai dalyvauja.
Pavyzdžiui, vien iš naujausių temų ministras Landsbergis aktyviai dalyvavo ir vienas pirmųjų prisidėjo prie tam tikros viešosios pasaulinės opinijos formavimo: tiek dėl poreikio palaikyti Starlink‘o ryšį, kai Ellonas Muskas buvo laikinai nusprendęs nutraukti finansavimą Ukrainai, tiek naujų sankcijų Iranui, padedančiam Rusijai, įvedimo klausimu. Aiškus, tikslus, savalaikis Lietuvos komunikavimas prisideda prie pasaulinės nuomonės.
– Jūs sakote, kad Landsbergio ir URM žinutės šiais klausimais turėjo įtakos sprendimams tarptautiniu lygiu? Ar tikrai čia yra Lietuvos indėlio?
– Nenoriu pasakyti, kad Lietuva vien komunikacija automatiškai išsprendžia tokias globalias problemas. Ji padeda atkreipti pasaulinės medijos, visuomenės bei kitų kolegų ES Užsienio reikalų taryboje dėmesį. Tai kuria tam tikrą debatą tarptautinėje spaudoje, tarptautinėje medijoje, tarptautinėje politinėje ir ekspertinėje bendruomenėse. O tai savo ruožtu suponuoja ir politinį spaudimą ieškant sprendimų. Tik turi būti labai aiškiai pateikti pasiūlymai, neužtenka kritikos, reikia siūlyti sprendimus. Kartais gal atrodo, kad tai tiesiog viena Tviterio žinutė, bet neretai už to yra nemažai koordinacinio darbo – pozicijos derinamos su partneriais, atsiklausiama jų nuomonės, telkiamos koalicijos už uždarų durų.
– Ar yra jau pavyzdžių, kai ministro užduotas tonas sukėlė diskusijas, kurios turėjo ir praktinį poveikį?
– Jų yra tikrai ne vienas. Bet man vienas labiausiai įstrigusių buvo pavyzdys, girdėtas iš Australijos užsienio politikos ekspertų. Jie pasakojo, kad Gabrieliaus Landsbergio vizitas tolimoje Australijoje vasario mėnesį, jo plačiai nušviesti interviu ir nuoširdus bendravimas su vietos politine ir ekspertine tos šalies užsienio politikos bendruomene kelios savaitės prieš pat Rusijos agresiją prieš Ukrainą, buvo vienas iš faktorių, gerokai prisidėjusių ir veikusių debatą dėl Australijos karinės paramos už tūkstančių kilometrų esančiai Ukrainai.
Galiausiai, praktikoje šis debatas pavirto teisingu demokratiniu solidarumu ir labai konkrečia karine parama „Bushmaster“ kovos mašinomis, kurios keliavo tūkstančius jūrmylių. Manau, nesuklysiu teigdamas, kad tikimasi, jog vėliau ir Australija sulauks panašaus solidarumo, kai susidurs su vienokiu ar kitokiu Kinijos spaudimu.
– Bet pirmam iššokti su žinute galbūt ne visada yra didelis laimėjimas. Gali būti net priešingai – gresia papildomos įtampos ar net kaštai. Regis, būtent Gabrieliaus Landsbergio Tviterio žinutė, sveikinant Pelosi vizitą Taivane, viena vertus, susilaukė tarptautinio dėmesio, bet, kita vertus, tas dėmesys buvo dviprasmiškas. O ką jau kalbėti apie vėl pasigirdusius Pekino grasinimus. Politiniai oponentai net kėlė klausimą: kam G. Landsbergiui reikėjo vėl šokti į areną ir pykdyti drakoną. Ar tikrai verta būti pirmam, jei kyla rizika vieninteliam prisiimti kaštus?
– Aš visgi drįsčiau teigti, kad Lietuva ir Lietuvos užsienio politika bei išryškėjusi Gabrieliaus Landsbergio lyderystė pastaraisiais metais yra tam tikras trend setter‘is. Jis užduoda tam tikrą toną. Taip, galbūt kartais būdamas priekyje tu gauni ne tik paplekšnojimų per petį, bet ir stiprios kritikos. Visgi yra nemažai sprendimų, kur Lietuva buvo pirmoji. Po kažkurio laiko prie Lietuvos sprendimų prisijungia ir kitos valstybės.
Tarkime, Lietuvos pavyzdžiu pasitraukti iš bendradarbiavimo su Kinija formato 17+1 pasekė Estija ir Latvija. Taip pat ginklų tiekimas Ukrainai – Lietuva buvo tarp pirmųjų valstybių tiekusi stingerius ir pirmoji ES visiškai atsisakiusi Rusijos dujų, naftos ir elektros. Taigi, kai komunikacija už savęs turi ir konkrečią policy – konkrečius sprendimus bei veiksmus – tai leidžia parodyti tam tikrą toną bei pavyzdį, brėžti tam tikrą kryptį ir farvaterį. Ir Lietuva, bendrąja prasme, turi tikrai gerą įvaizdį ir net apskritai sukurtą kovotojų už demokratiją ekosistemą.
Jau dabar esame kaip tam tikras demokratijos centras – regiono demokratijos centras. Lietuvoje yra daugybė Rusijos opozicijos ir pilietinės visuomenės lyderių, iš Vilniaus konstruojamos demokratijos sklaidos strategijos, Lietuvoje prieglobstį yra gavę daugelis Baltarusijos disidentų, veiklą iš čia tęsia ir organizuoja Sviatlana Cichanouskaja su savo komanda. Tai, beje, yra dalis tęsinio teisingų buvusios Sauliaus Skvernelio Vyriausybės sprendimų. Lietuva turi tikrai labai daug susižavėjimo ir dėmesio iš Vakarų politinės bendruomenės. Lietuvoje beveik kiekvieną mėnesį vyksta didesnis ar mažesnis tarptautinis forumas, ekspertų sambūriai užsienio politikos temomis, šiomis dienomis vėl vyks Demokratijų forumas, o kitąmet dar ir NATO viršūnių susitikimas.
– Tai, apie ką kalbate, yra svarbūs, bet nebūtinai esminiai dalykai. Kaip ten bebūtų, esame geopolitinis Vakarų struktūros ir civilizacijos pasienis. Ir ši objektyvi tikrovė iš dalies paaiškina kai kuriuos jūsų čia minimus aspektus. Man įdomiau tai, ar yra pokyčių bei progreso kalbant apie naujai sukurtas ir sustiprintas diplomatines, geoekonomines jungtis bei elementus. Ar yra pavyzdžių, jau dabar rodančių, kad strateginę komunikaciją galima konvertuoti į didesnę struktūrinę galią? Galbūt tai bergždžias darbas, kaip kad alchemikų bandymas paprastą metalą paversti auksu?
– Tikrai ne bergždžias, bet, kaip minėjau, esmė ne kiek strateginė komunikacija, o realiai vykdoma politika ir jos nuoseklumas. Lietuvos vertybinė užsienio politika tiek mūsų regione, tiek ir aktyvumas bei matomumas Indijos bei Ramiojo vandenyno regionuose, konvertuojasi ir į ypatingai glaudžią partnerystę su mūsų strateginiais partneriais Jungtinėse Amerikose Valstijose, dėmesį ir pagarbą už Atlanto.
Jei norime, kad Amerika būtų ten, kur svarbu mums, tai yra, jog kartu stabdytume ir užkardytume grėsmes čia, Europoje, turime būti ir ten, kur anksčiau nebuvome tokie aktyvūs, bet tai yra svarbu Amerikai. Ir šiandien ten esame bei neretai pagal savo mastelį esame vieni aktyviausių ir matomiausių. Todėl drįstu teigti, kad mūsų vertybinė užsienio politika kartu yra ir vienintelė įmanoma realpolitik, nes šiandien matome, kad Europos kontinento saugumas, parama Ukrainai tiek karinė, tiek finansinė, didžiąją dalimi užtikrinama Jungtinių Valstijų ir jų sutelktos lyderystės dėka.
– Jei šalia pasisodintume kokį opozicijos atstovą, manau, ir iš jo iš dalies sulauktume pritarimo, kad ministras Landsbergis ir URM yra girdimi, matomi. Štai titulai – G. Landsbergis, „drakonų žudikas“. Tačiau opozicijai neaišku, kokia nauda iš to. Ar iš to kyla saugumas valstybei? Jei esame girdimi, ar tai reiškia, kad mūsų yra ir klausomasi? Gavome juk ekonominiu botagu nuo Kinijos, tai akcentuoja opozicijai priklausantis R. Karbauskis. Taigi, kaip tas matomumas konvertuojasi į saugumą? Ar būti matomam reiškia būti saugiam?
– Matomumas nėra tikslas savaime. Tikslas yra didinti Lietuvos nacionalinį saugumą plačiąja prasme. Taip pat prisidėti ir padėti tvirtinti demokratines vertybes ir demokratiją kaip valdymo formą regione. Atitinkamai stabdyti ir užkardyti grėsmes. O Lietuvos pozicija yra ne tik girdima, bet yra nuosekli. Ir tai yra svarbu. Šiaurės šalių politikos mokslininkai, pavyzdžiui, Christine Ingebritsen, kalba apie norm entrepreneurs – normų vadybininkus. Tai valstybės, kurios, būdamos santykinai nedidelės, savo laikysena bei vykdoma užsienio politika kaunasi už tai, kad pasaulyje dominuotų ne jėga arba grubi galia, bet būtent normos, tarptautinės institucijos, teisės viršenybės principai.
– Galima diskutuoti, ar ši teoriškai graži strategija praktikoje yra rezultatyvi. Pažvelkime į tokį pavyzdį. Lietuvos užsienio reikalų ministerija viena iš pirmųjų įstojo komunikuodama, kad reikia atblokuoti Ukrainos uostus grūdams. Ministras G. Landsbergis pasiūlė tam tikrą planą, važinėjo po sostines sakydamas, kad reikia suburti koaliciją, kuri kietąja galia priverstų Rusiją leisti plukdyti grūdus, ir tai išspręstų galimo bado kai kuriose šalyse problemą. Viskas pasibaigė tuo, kad, tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms ir Turkijai, pavyko rasti sprendimą diplomatiniu būdu. Kai visai neseniai Putinas pagrasino pasitraukti iš susitarimo, ministras G. Landsbergis vėl akcentavo, kad reikia grįžti prie ankstesnės idėjos – uostus atblokuoti remiantis karine galia. Bet štai problemą bent jau kuriam laikui vėl išsprendžia Recepas Tayyipas Erdoganas. Šią įvykių grandinę formuoju norėdamas paklausti – jūs kalbate apie vertybių vadybininkus, jų svarbą bei tai, kad Lietuva turėtų tokia vadyba užsiimti... Bet žvelgiant į tarptautinės politikos ritmą ir Turkijos prezidento politiką, pavyzdžiui, ar nėra taip, kad realiai spręsti problemas įmanoma klasikiniais, o ne postmoderniais būdais. Ypač, kai kalbame apie santykius su diktatoriumi Putinu.
– Labai svarbu, kad jėga ir galia būtų naudojama išimtinai vertybėms ginti. Tarptautinei teisei ginti. Lietuva šiuo atveju taip pat pasisako, kad Ukrainai būtų tiekiama kuo daugiau ginklų, kuo didesnė ir modernesnė vakarietiška ginkluotė. Lietuva tą rodė savo pavyzdžiu. Nesakau, kad tikima, jog vien tik idealizmas ar tikėjimas normomis išspręs problemas. Čia kaip monetos dvi pusės: tu kauniesi už normas ir vertybes, bet tiems, kurie jų nesilaiko, turi būti tarptautinės bendruomenės atsakas, įskaitant karinis. Rusijos atžvilgiu, tai turi būti visiškas containment (liet. sulaikymas) ir deterrence (liet. atgrasymas).
Mes matome, kad Rusija nesilaiko jokių tarptautinių normų ir vertybių, jų modus operandi yra „kontaktinė geopolitika“. Jie eina ir eis tiek, kiek jiems bus leidžiama. Putino Rusija nemato jokių sienų – nei teisinių, nei geografinių ir politinių, nei juo labiau moralinių. Todėl labai svarbus karinis atgrasymas.
O, kalbant apie grūdų tiekimo klausimą, dabar dar visų detalių atskleisti negalima, bet dar gerokai iki Odesos susitarimo ministras Landsbergis buvo vienas pirmųjų, aktualizavęs šį poreikį tiek pokalbiuose su tuo pačiu Turkijos užsienio reikalų ministru, tiek Jungtinės Karalystės ir Ukrainos diplomatijų vadovais. Visa tai buvo daroma koordinuojantis kartu su kolegomis iš Ukrainos, dalijantis darbais ir atsakomybėmis.
O, turint reikalų su Rusija, visada labai svarbu turėti omenyje, kad ji, pasirašiusi kokį nors susitarimą, tuoj pat jo gali nesilaikyti. Ji jo laikysis tik matydama, kad: a) tai jai kažkiek gali būti naudinga; b) kad gresia bei yra įmanoma ir kitokia, griežtesnė alternatyva. Tad reikia ruoštis visiems scenarijams, įskaitant ir karinio eskortavimo opcijai. Tokios galimybės rimtas svarstymas, kas yra iš tikrųjų ir daroma, jis atveria daugiau galimybių ir diplomatiniam susitarimui. Kaip Teodoras Ruzveltas yra sakęs: „Speak softly and carry a big stick and you will go far“.
– Ar tarptautinė bendruomenė pakankamai vadovaujasi šia rekomendacija? Kartais susidaro įspūdis, kad vengiama užimti kietą poziciją, pavyzdžiui, įvesti neskraidymo zoną, atblokuoti uostus naudojant karinį instrumentą ar net sureaguoti į Kremliaus komunikacinį šantažavimą ir užuominas apie branduolinį ginklą... Atrodo, kad Vakarai nėra linkę čia labai didele lazda mojuoti. Priešingai nei Lietuva. Ar mes skirtingai vertiname rizikas, kurios kyla stabdant Putiną?
– Aš sakyčiau, kad mes geriau pažįstame ir suprantame Rusiją, jos mentalitetą. Geriau pažįstame Rusijos modus operandi: tiek tai, kaip jie priima sprendimus, tiek tai, kad galime didžiuotis savo žvalgybos tarnybomis, kurios tikrai yra labai vertinamos mūsų partnerių kaip ekspertės. Mūsų pažinimas yra gilesnis. Mes matome ir suprantame geriau, kada Rusija užsiima strateginiu blefu, siekia deeskalacijos per eskalaciją.
Antras dalykas, tai, ką matėme šio karo metu, ir kas buvo tam tikra Vakarų politinės ir ekspertinės bendruomenės klaida, tai pervertintos Rusijos galimybės ir nepakankamai įvertintos ukrainiečių. Tiek jų galia ir valia priešintis, tiek gebėjimas labai greitai adaptuotis, įvaldyti ginklų technologijas. Taip pat neturėtume pamiršti, kad vien tik Šiaurės šalių bendras BVP yra didesnis nei Rusijos, jau nekalbant apie visas ES ir NATO valstybes.
Problema ta, kad esame mobilizavę Vakaruose dar tik labai mažą dalį savo viso politinio, karinio, ekonominio potencialo. Važiuojame dar tik antra ar trečia pavara iš šešių, o matome, kad Rusija jau dabar pralaiminėja. Todėl nenustojame raginti savo partnerių didinti spaudimą ir ryžtingiau padėti ukrainiečiams įveikti Putino Rusiją Ukrainoje dabar.
– Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kas turės atsilaikyti, kad karas pasibaigtų Ukrainos pergale – Ukraina ar Vakarai?
– Kolegoms Vakaruose sakome: nenustokime ir nepavarkime tikėti Ukraina. Būkime tokie pat drąsūs kaip ir Ukraina. Mažiau galvokime apie Putino veidą, daugiau galvokime apie savo veidą.
– Bet kiek tai realybėje yra likvidu? E. Makronas dar neseniai kalbėjo, kad karo Ukrainoje kontekste reikėtų mažiau žvalgytis į rytų europiečius, kurie, anot jo, siūlo ne pačius geriausius sprendimus konfliktui užbaigti. Esą didina eskalaciją. Kiek Europoje dabar yra užsibrėžimo saugoti savo veidą? Kaip jūs tai suprantate?
– Europoje yra gyva demokratija, vyksta debatas. Kinta ir pozicijos, ir nuostatos, vyksta gyvas autentiškas procesas. Matome, kaip retoriškai ir politiškai pasikeitė Vokietija. Jei karo pradžioje galvojo ir kalbėjo apie karo ligoninių tiekimą ir paramą Ukrainai, tai dabar pereita prie oro gynybos priemonių tiekimo. Mes norėtume, kad tas kelias būtų dar greitesnis. Rusiją reikia nugalėti karo lauke Ukrainoje. Tik tai gali ilgainiui garantuoti Europos saugumą.
– Jei Europoje vis dar klaidžioja idėja Rusijos pradėtą karą užbaigti derybomis, jei neskubama ir nerodoma pastangų į tribunolą pasodinti Putiną – kokią realią karo baigtį matote jūs?
– Reikalauk neįmanomo – pasieksi maksimumą. Reikia visomis jėgomis siekti visiško Rusijos karinio sutriuškinimo Ukrainoje, tarptautinio tribunolo Putinui ir jo sąjungininkams, Rusijos deputinizacijos ir Ukrainos greito ekonominio atstatymo. Visa tai sudėjus kombinacijoje, dar esant mums gyviems, galime išspręsti kunigaikščio Algirdo laikais nebaigtą darbą (šypsosi – red. pastaba) ir padėti Rusijai ateityje tapti normalia, demokratiška šalimi, ilgainiui pereiti demokratinę, postimperinę transformaciją, kaip ir kitoms buvusioms imperijoms. Tačiau to būtina sąlyga bei prielaida – Ukrainos pergalė.
– Grįžkime prie vidaus politikos realijų. Kuriam laikui buvo grįžęs klausimas dėl Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Tarybai. Jūsų vertinimu, tai diskusija ar ginčas tarp valdančiųjų ir prezidento?
– Man šiek tiek liūdna matant šį viešą debatą, kad jis yra pernelyg personifikuotas. Kalbama, tarsi kontekstas būtų toks – jo Ekscelencija prezidentas Gitanas Nausėda versus konservatoriai. Būtų daug prasmingiau valstybės interesams depersonalizuoti šį klausimą ir pabandyti atsitraukti nuo konkrečių politinių veikėjų. Ne visada Vyriausybei vadovaus konservatoriai, ne visada prezidentu bus Nausėda. Reikia žiūrėti į tai, koks modelis geriausiai atitinka Lietuvos valstybės interesus ilguoju laikotarpiu.
– Bet ar įmanoma šį klausimą depersonalizuoti, kai paskutinis ginčas užvirė po to, kai, prezidentui sukritikavus energetikos ministrą Dainių Kreivį, Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis staiga prisiminė pusantrų metų nejudintą atstovavimo EVT klausimą. Ar sutapimas, ar ne, kad it Feniksas iš pelenų EVT klausimas iškilo būtent tuo metu, kai prezidentas indikavo Vyriausybės nariui pastabas bei formules, kaip reikėtų daryti dalykus?
– Nenorėčiau vertinti, norėčiau depersonalizuoti. Norėčiau, kad debatas būtų kokybiškesnis ir nereikia prisirišti prie konkrečių aktualijų.
– Pats konfliktas – nepaisant jūsų lūkesčių – jis vyksta.
– Bet yra svarbūs ir argumentai. Tai, kad valstybei šis klausimas yra svarbus, ypač žiūrint ilgalaikėje perspektyvoje, rodo vienas pavyzdys. Kai buvo sudarinėjama dabartinė Europos Sąjungos Komisija ir ES vadovai rinko kandidatūras pagrindinėms europinėms institucijoms, tarp jų ir EK, mano žiniomis, viename iš etapų buvo ant stalo padėta ir pasiūlyta buvusios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pavardė. Bet diskutuojant, kuriai europinei šeimai ji priklauso – dešiniųjų ar socialistų, ar liberalų, ar žaliųjų – ši kandidatūra buvo atmesta. D. Grybauskaitė nepriklausė nė vienai Europos politinei šeimai.
Todėl, deja, galutiniame etape EK vadove ji netapo. Taigi, yra svarbus priklausymas politinėms paneuropinėms partijų šeimoms. Svarbus yra iš šių partijų šeimų tradicijų paisymas. Tai padeda ginti ir nacionalinius interesus. Pavyzdžiu, prieš Europos Vadovų Tarybas atskiri, skirtingoms šeimoms priklausantys vyriausybių ir europinių institucijų vadovai paprastai renkasi į savo formatus koordinuotis pozicijų.
– Ar išsiskyrusios nuomonės, nesutarimai su prezidentu netrukdo darbui? Dirbate Užsienio reikalų ministerijoje. Gal jau matote, kad nesutarimai politiniame lauke neleidžia efektyviai darbuotis diplomatijos bare? Ar ranka rankon dirba ministras ir prezidentas, ar visgi dar reikia ieškoti to susižaidimo?
– Manau, kad bendradarbiavimas su Prezidento institucija ir jo komanda tikrai yra sklandus, konstruktyvus ir efektyvus. Reguliariai keičiamasi informacija, derinamės pozicijas.
– Visko buvo, pavyzdžiui, A. Merkel skambučiai A. Lukašenkai.
– Taip, būna visko, bet tikrai, ypač karo kontekste, man atrodo, kad visos valstybės institucijos, atsakingos už užsienio politiką, tikrai dirba maksimaliai koordinuotai, sklandžiai.
– Pabaikime mūsų pokalbį artėjančių rinkimų tema. Kokie konservatoriai yra šiandien – artėjant rinkimams. Esate vienas iš partijos strategų, kaip pasitinkate šį artėjantį procesą?
– Dar tolokai iki rinkimų, ypač Seimo. Tad šia prasme apie rinkiminę kampaniją ar pasiruošimą nėra daug strateguojama ar galvojama. Pirmiausiai bus savivaldos rinkimai. Bet šių rinkimų toks pobūdis ir specifika, kad jie yra decentralizuoti. Turime 60 savivaldybių, kur kiekvienoje jų yra vis kitokio pobūdžio kampanija. Tad partijos centrinės vadovybės, centrinių institucijų vaidmuo natūraliai šiuose rinkimuose yra mažesnis.
– O kokį politinį peizažą matote šiandien?
– Iš šios dienos perspektyvos, nors situacija gali keistis, neatmesčiau, kad per vyksiančius parlamento rinkimus opozicijos ir pozicijos jėgos gali išlikti panašiai apylygės. Viską gali lemti fotofinišas. Tai, kokia bus kita valdančioji koalicija, gali nulemti nebūtinai tai, kas laimės rinkimus ir kuri partija bus pirma. Šiandien vienuose reitinguose pirma yra Tėvynės sąjunga, kiti reitingai rodo, kad socialdemokratai... Bet, žinoma, iki rinkimų dar daug laiko. Visgi panašu, kad labai svarbu bus tai, kaip seksis koalicijos partneriams tiek centro kairės, tiek centro dešinės pusėje.
Žiūrėdamas į dabartinės valdančiosios daugumos koalicinį potencialą aš matau, kad Liberalų sąjūdis ir Viktorijos Čmilytės-Nielsen lyderystė sukuria rimtą pagrindą šiai partijai turėti savo labai svarbią nišą. Ji tikrai pasirodė kaip labai stipri, solidi politikė ir valstybininkė, aktyvi ne tik vidaus, bet užsienio politikoje. Pozityviai galima vertinti ir Laisvės partijos galimybes. Galbūt ji niekada netaps catch–all tipo partija, veikiausiai neapims labai plačių ir skirtingų visuomenės grupių, bet ji, akivaizdu, rado savo labai reikšmingą nišą.
– Stabtelkime ties Laisvės partija. Ar nebus taip, kad ta auditorija, kurią Laisvės partija atrado prieš rinkimus 2020 m., bus nepatenkinta laisviečiais 2024 metais vyksiančių rinkimų metu? Buvo ne taip seniai diskusija su partijos pirmininke A. Armonaite – ar ji žadėjo, ar nežadėjo per šimtą dienų priimti partnerystės, dekriminalizavimo įstatymus. Akivaizdu, kad žadėti įstatymai nebuvo priimti. Taip pat nėra akivaizdu, kad jie šioje kadencijoje bus priimti. Didieji partneriai, kartu ir premjerė, ragina Laisvės partiją jai svarbius įstatymus spręsti ieškant pagalbos opozicijoje. Tad ar nėra niūrios perspektyvos šiai koalicijos dedamajai, ypač jei laisviečiams taip ir nepavyks materializuoti minėtų iniciatyvų?
– Aš manau, kad jie turi tikrai geras perspektyvas. Jie jau įrodė, kad geba daryti autentiškas, nuoširdžias kampanijas. Turi savo specifinę auditoriją. Aš manau, kad ilgainiui, atsižvelgiant į tendencijas visuomenėje, demografines tendencijas, ypač Vilniuje, į jaunosios kartos pilietinį ir politinį aktyvumą... Visa tai tikrai sudaro prielaidas, kad Laisvės partija savo elektorato bazę išlaikys ir gerokai peržengs 5 proc. kartelę. O, dėl minėtų įstatymų, jie juda, bet jei visgi balsų pritrūktų šioje Seimo kadencijoje... Jei aš būčiau jų rinkimų strategas, tai aš jiems patarčiau labai paprastai. Jei neužtektų balsų priimti dabar, tai yra puikus argumentas jų rinkėjui, kodėl reikia dar labiau mobilizuotis kituose Seimo rinkimuose. Reikia jų frakciją padidint dar bent 5 mandatais. Nes būtent tiek kartais gali objektyviai pritrūkti balsų plenarinėje salėje šiuo klausimu. O demografijos vėjas pučia į jų bures.
– O kaip į tas įtemptas bures reaguos konservatoriai? Dabartinis partijos pirmininkas tvirtina, kad nebesieks dar vienos kadencijos. Jūsų nuomone, ar vyksiančiuose partijos pirmininko rinkimuose yra didesnė tikimybė, kad Tėvynės sąjungai vadovaus konservatyviojo flango žmogus? Ar visgi tos burės ir tie vėjai toliau neš palei modernią liniją?
– Nenorėčiau hipotetiškai spekuliuoti. Ką galime garantuoti ir kas yra didelis Gabrieliaus Landsbergio nuopelnas – jis atjaunino ir į partiją atvedė naująją kartą. Įvyko kartų kaita. Tai įvyko sklandžiai. Kitaip nei kitose partijose. Man nuoširdžiai gaila, kad socialdemokratų atveju du buvę premjerai – Gediminas Kirkilas ir Algirdas Butkevičius – ne tik atskilo nuo LSDP, bet dabar yra ir skirtingose partijose. Apskritai, turime tris LSDP buvusius pirmininkus trijose skirtingose partijose. O Tėvynės sąjunga, nepaisant to, kad turėdavo karštus debatus renkantis pirmininkus, galiausiai dirba kaip tvirta komanda.
– Taigi opozicijoje, kaip suprantu, situacija, anot jūsų, yra sudėtingesnė?
– Aš manau, kad ten, veikiausiai, dar labiau stiprės konkurencija. Tai, kad iki šiol nėra opozicijos lyderio, yra gilios konkurencijos tarpusavyje išdava. O, kalbant apie vyksiančius rinkimus, rodomas advokato Igno Vėgėlės politinis potencialas, tikėtina, į tą spektrą įneš dar daugiau konkurencijos. Jei jis pasuks į parlamentinę politiką – kol kas toks įspūdis man susidaro – tai jis pretenduos į nemažą rinkėjų segmentą. Mano nuojauta sako, kad tai vyks dabartinių valstiečių sąskaita.
Taip pat matome, kad sėkmingai ir, daugeliui gal kiek netikėtai, tvarkosi Andrius Mazuronis. Jei anksčiau Darbo partija buvo laikoma labai personalizuota Viktoro Uspaskicho partija, tai dabar matome, kad net pasikeitus pirmininkui darbiečių reitingai išliko stabilūs. Jie nenukrito. Andrius Mazuronis turi rimtą potencialą apeliuoti į pragmatinę elektorato dalį, kuriai svarbi ekonomika. Taip pat Virginijui Sinkevičiui apsisprendus grįžtį iš europinės į nacionalinę politiką, antrą kvėpavimą įgaus ir demokratai. Tai ta konkurencija su Igno Vėgėlės potencialu ir pasikeitusiu Darbo partijos lyderiu centro kairėje tik aštrės.
– Bet opozicija, žvelgiant į konkurenciją su dešiniaisiais, turi pliusą. Ir ta stiprybė – tai, kokia yra dešiniųjų dauguma ir Vyriausybė. Tai, kaip ji yra vertinama visuomenėje. Infliacija, pandemija ir t.t. konvertavosi į nepasitenkinimą šia Vyriausybe. Ministrų Kabineto narių darbas... Galima sakyti, kad profilaktika kas mėnesį tapo klausimas, kuris ministras turėtų trauktis. Kaip svarbus bus neigiamas Vyriausybės įvaizdis?
– Yra tokia bendresnė tradicija... Niekada Vyriausybės nebūna labai populiarios. Viena vertus, tas, politologiškai kalbant, rinkiminis lakumas (angl. „volatility“) Lietuvoje istoriškai netgi buvo vienas didžiausių visame Rytų ir centrinės Europos regione. Po kiekvienų Seimo rinkimų Seimo atsinaujinimo procentas būdavo labai didelis. Bet, kas yra labai svarbu prognozuojant ateitį, tai įvertinti, kokiose dalyse įvyks rinkėjų persiskirstymas. Jei tai bus opozicijos sąskaita, tai mano nuojauta sako, kad konkurencija bus taškas į tašką.
– Jūs išskyrėte Igną Vėgėlę. Ko gero, visi sutiks, kad papildomas veikėjas centro kairėje dar labiau ištaškys ir išbalansuos balsų pasiskirstymą. Bet Igno Vėgėlės ambicijos gali nepasibaigti Seimo rinkimais. Laukia prezidento rinkimai. Konservatorių remta prezidentė Dalia Grybauskaitė veikiausiai nebesieks grįžti į Prezidentūrą, o, ką turėjote geriausio, matyt, jau metėte 2019 m. Kalbu apie I. Šimonytę. Ir tai įvyko nesėkmingai. Klausimas, ar ji dar kartą bus kandidatė. Taigi, turime Igną Vėgelę, turime, ko gero, antros kadencijos sieksiantį prezidentą G. Nausėdą. O kas galėtų ateiti nuo konservatorių – neaišku? Nereikėtų partijai nerimauti?
– Aš matau kaip tik priešingai – atsiveriančias galimybes centro dešinės flange. Konkrečių pavardžių, mano galva, dar yra anksti ieškoti. Paprastai Tėvynės sąjungos kandidatas yra renkamas labai viešai, manau, kad visuomenė galės būti įtraukta į šį procesą. Praeityje turime tikrai įvairių modelių – tiek kai kėlėme savo partijos kandidatą, tiek kai paremdavome lyderius, nepriklausiusius konservatorių partijai. Tai suteikia galimybę būti lankstiems ir ieškoti įvairiausių, įskaitant kūrybiškų, variantų, bei pasiūlyti visuomenei pasirinkti.
– Kaip žiūrite į I. Vėgėlės galimybes prezidento rinkimuose?
– Nepaisant to, kad jis labai seniai, mano žiniomis, yra buvęs krikščionis demokratas, žvelgiant į jo potencialą, labiausiai šiandien nerimauti turėtų kitoje spektro pusėje esantys potencialūs kandidatai. Nemanau, kad Tėvynės sąjungos remsiamo kandidato rinkėjų bazė smarkiai persidengs su pono Vėgėlės rinkėju.
– Gali būti, kad konservatoriams, susiklosčius aplinkybėms, teks remti prezidentą Gitaną Nausėdą?
– Dar šiuo metu diskusijų apie konkrečias pavardes ir paramas neturime partijoje. Būtų neatsakinga man vienašališkai jau šiandien brėžti kažkokias ribas.
