„Didžiausia mano svajonė – kada nors grįžti į gimtąjį Afganistaną, bet šiuo metu tai yra neįmanoma“, – teigė Taheras (jo pavardė redakcijai žinoma, tačiau, baimindamasis dėl Afganistane likusių kitų šeimos narių saugumo, vyras prašė jos neatskleisti), vienas iš beveik 200 į Lietuvą nuo Talibano režimo pabėgusių afganistaniečių. Nors mūsų šalyje jiems nereikia slapstytis, visiškai saugūs jie vis tiek nesijaučia.
Teisės ir politikos mokslų bakalauras 34 metų Taheras buvo misiją Afganistane vykdžiusių Lietuvos karių vertėjas. Kai pernai rugpjūtį į valdžią po dviejų dešimtmečių grįžo griežtosios linijos islamo režimas Talibanas, Taherui ir jo šeimai tėvynėje tapo nesaugu, nes talibai ėmė persekioti užsienio valstybių kariams padėjusius afganistaniečius.
Taheras su žmona ir trimis vaikais vadinamojo Kabulo vienuoliktuko buvo perkeltas į Lietuvą, kur pasiprašė prieglobsčio.
Dabar jis – oficialus politinis pabėgėlis, dirba viename Vilniaus restoranų ir stengiasi išlaikyti gausią savo šeimą. O tai nėra paprasta. Nors Taherui ir jo vaikams nebereikia nuolat dairytis per petį, baiminantis dėl savo gyvybės, vis kylančios elektros, komunalinių paslaugų ir maisto kainos verčia afganistaniečių šeimą taupyti.
„Tačiau Lietuvoje bent jau esame saugūs, o afganistane likusiems kitiems mano šeimos nariams gresia susidorojimas“, – sakė Taheras.
Susidorojimo bijo ir Nesaro (pavardė neatskleidžiama dėl šeimos saugumo) šeima, mat Talibano režimas šluoja iš kelio visus, kurie nesilaiko griežtų šariato reikalavimų ar kada nors palaikė talibų priešininkų stovyklą.
Nesaro patėvis tarnavo ankstesnės vyriausybės Afganistano kariuomenėje. Šeima laiku nespėjo išvykti iš tėvynės, tad dabar slapstosi ir gyvena viltimi kada nors ištrūkti į užsienį.
„Mes, karo vaikai, negalime keliais sakiniais papasakoti savo gyvenimo istorijos ir išreikšti visų savo problemų. Jos – daugialypės. Man pasisekė, kad šiandien galiu laisvai mąstyti ir ramiai gyventi. Tačiau tokių kaip aš jaunų žmonių, šiandien norinčių tik gyventi, yra tūkstančiai“, – teigė 23 metų Nesaras.
Nesaras trokšta, kad ir jo šeima kada nors taptų saugi. Kaip nors ištrūkti į laisvę siekia ir dar daugybė talibų režimo persekiojamų afganistaniečių šeimų. Norvegijoje gyvenantis visuomenininkas Albertas Kelmelis ieško būdų, kaip bent vieną kitą tokią šeimą galėtų ištraukti į Lietuvą.
„Vokietija neseniai pateikė programą dėl afganistaniečių mokslininkų, sportininkų, kultūros veikėjų ir kitų pažeidžiamų asmenų perkėlimo į savo šalį. Kuo mes, lietuviai, esame blogesni už vokiečius, kurie perkelia „protus“, galinčius daug duoti šalies gerovei?“, – klausė A.Kelmelis.
Kartą jau bandė ištrūkti
Vadinamasis Kabulo vienuoliktukas pernai rugpjūtį į Lietuvą perkėlė 179 afganistaniečius – Lietuvos kariams padėjusius vertėjus ir jų šeimas. Visi jie pasiprašė prieglobsčio. 178 afganistaniečiams suteiktas pabėgėlio statusas, o vienas asmuo išvyko į Vokietiją.
Šiemet kovo mėnesį į Lietuvą perkelta dar 20 afganistaniečių – buvusių NATO operacijos Afganistane darbuotojų. Visi jie pateikė prašymus dėl prieglobsčio ir visiems jiems suteiktas pabėgėlio statusas.
Kabulo vienuoliktuko perkelti afganistaniečiai buvo laikinai apgyvendinti Raseiniuose. Laukdami, kol gaus pabėgėlio statusą, jie mokėsi lietuvių kalbos ir dažnai siekė įgyti naują profesiją, kad galėtų įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje.
„Sveiki, malonu susipažinti“, – lietuviškai kreipėsi Nesaras, kuris stengiasi kuo geriau pritapti jam prieglobstį suteikusioje Lietuvoje.
Nesaras anksčiau svajojo tapti žurnalistu, kelerius metus Afganistano žiniasklaidoje dirbo fotografu ir siekė baigti studijas privačiame Kardano universitete.
„Tėvynėje nuolat matydavau įvairių širdį veriančių įvykių. Žiniasklaidos darbas tokiose valstybėse kaip Afganistanas yra sudėtingas ir pavojingas. O Talibanas niekada nepripažins žodžio laisvės ir demokratijos, tad šiam režimui atėjus į valdžią jaučiau grėsmę ne tik kaip žurnalistas, bet ir negalėjau savo šalyje gyventi kaip laisvai mąstantis jaunas žmogus“, – teigė Nesaras.
Teikdamas prašymą politinio pabėgėlio statusui gauti, jaunas afganistanietis ne viename popieriaus lape išpasakojo sudėtingą savo gyvenimo istoriją.
„Esu iš Goro, vienos labiausiai atsilikusių ir nesaugiausių Afganistano provincijų. Mano gimtasis kaimas – Tevara. Nuo tada, kai atkeliavau į šį pasaulį, dažniausiai jaučiausi gimęs labai neteisingoje vietoje – vos pradėjęs vaikščioti norėjau būti niekada negimęs, nes mano šalis iš manęs atėmė visus, kuriuos mylėjau“, – rašė Nesaras.
Anot jo, kai 2001 m. žlugo ankstesnė Talibano vyriausybė, jokia moteris jo gimtajame kaime negalėjo gauti jokio oficialaus darbo. Nesaro motina siekė tapti pirmąja, tad Goro provincijoje tapo moterų reikalų vadove, tačiau tada ėmė nuolat sulaukti Talibano ir su juo sietos teroristinės grupės „Al Qaeda“ grasinimų, keliskart buvo užpulta.
Kai Nesaras buvo penkerių, naktį ant jo namų buvo numesta bomba. Žuvo šuo, o Nesaras ir jo motina išgyveno, nes tuo metu atsitiktinai miegojo kitame kambaryje. Dėl nuolatinio pavojaus gyvybei, Nesarui teko išsiskirti su motina.
Tačiau net gyvendamas atskirai jis nesijautė saugus. Kartą, būdamas 10 ar 11 metų, pakeliui iš mokyklos jis buvo pagrobtas ir kankinamas, bet galiausiai paspruko.
Būdamas paauglys Nesaras nelegaliai kirto Afganistano sieną į Turkiją, tačiau buvo grąžintas į tėvynę.
„Grįžęs mačiau, kaip žuvo dešimtys jaunuolių, tarp jų – ir mano draugai: 2020 metų lapkričio 3 dieną teroristai atakavo Kabulo universitetą, kai ten vyko naujos knygos pristatymas. Mačiau sušaudytus vaikinus ir merginas, kurie, kaip ir aš, svajojo būti laisvi.
Pats susidorojimo išvengiau atsitiktinai, nes dar nebuvau atvykęs į Kabulo universitetą aplankyti savo draugo – tik artėdamas prie jo pamačiau iš ten bėgančius žmones. Po šio išpuolio nutariau pasiprašyti prieglobsčio Lietuvoje, nes, žinau, ir aš bet kuriuo metu galiu būti nužudytas. Juolab kad dirbu žiniasklaidoje, kuri nuolat sulaukia grasinimų susidoroti“, – prieglobsčio prašyme rašė Nesaras.
Persekiojo baisūs sapnai
Iš Afganistano Nesaras galiausiai išvyko pernai rugpjūčio 25 d., padedamas vadinamojo Kabulo vienuoliktuko – gavo teisę prašytis prieglobsčio Lietuvoje, nes jo motina Afganistane bendradarbiavo su Lietuvos kariuomene.
Kelis mėnesius, kol buvo nagrinėjamas jo prašymas suteikti politinį prieglobstį, Nesaras mokėsi lietuvių kalbos ir naujos profesijos. Užimtumo tarnyba jam pasiūlė virėjo arba kirpėjo kursus. Nesaras nusprendė tapti kirpėju.
„Pirmą savaitę po atvykimo į Raseinius jaučiausi suglumęs, nes mano gyvybei nebegrėsė pavojus. Man tai buvo visiškai nauja patirtis. Tačiau dažnai sapnuodavau košmarus, kurie primindavo tai, ką patyriau Afganistane. Mano siela pagaliau nurimo tik po mėnesio, kai išties ėmiau nebejausti pavojaus“, – pasakojo Nesaras.
Gavęs politinio pabėgėlio statusą afganistanietis persikėlė į Vilnių, išsinuomavo būstą ir susirado darbą viename prestižinių grožio salonų.
„Išgyventi man – vis dar sudėtinga, nes buto nuoma atsieina daugiau nei pusę mano atlyginimo, o niekas negali manęs paremti finansiškai, tad turiu pats ieškoti sprendimų. Tačiau jau turiu nuolatinių klientų, jie mane pažįsta, jau galiu šiek tiek susikalbėti lietuviškai ir to užtenka, kad suprasčiau klientų norus. Tikiuosi, kad vėl studijuosiu ir universitete“, – teigė afganistanietis.
Nors pats Lietuvoje jis jaučiasi saugus, nuolat nerimauja dėl Afganistane likusios savo šeimos. Nesarui pasisekė, nes, kai Kabulo vienuoliktukas evakavo mūsų šaliai padėjusius afganistaniečius, jis buvo Kabule. O jo šeima iš Goro provincijos sostinės Čagčarano atvykti į Kabulą negalėjo, nes kelias buvo ir per ilgas, ir per daug pavojingas – jį jau kontroliavo Talibanas.
„Kol kas nesitikiu vieną dieną grįžti į Afganistaną ir juos pamatyti – bendraujame tik internetu. Situacija mano šalyje kol kas atrodo beviltiška ir nemanau, kad greitai taps geresnė. Tačiau labai norėčiau, kad mano artimieji galėtų gyventi nesibaimindami būti nužudyti dėl netinkamų drabužių ar melagingos žinutės telefone“, – sakė Nesaras.
Išgyvena dėl savo šeimos
Taheras Afganistane bendradarbiavo su NATO Tarptautinėmis saugumo paramos pajėgomis (angl. – International Security Assistance Force, ISAF) ir jų misijos metu dalyvavo keliose karinėse operacijose prieš Talibano kovotojus įvairiose Afganistano vietose.
Be to, jis dirbo su tarptautinės įmonės AECOM projektu „ SIKA-West“, užtikrinančiu stabilumą pagrindinėse nesaugiose srityse.
„Talibanas apie tai žino ir dabar ieško NATO sąjungininkams padėjusių žmonių, tad, jei būčiau likęs Afganistane, keršydami talibai mane nužudytų“, – neslėpė Taheras.
Ištrūkęs iš tėvynės buvęs Lietuvos kariuomenės Afganistane vertėjas įsidarbino meksikiečių restorane Vilniuje virėju. Kol kas – jis vienintelis šeimos maitintojas. Nors jo 8 metų sūnus lanko mokyklą, o 6-erių duktė – darželį, jauniausiasis 4 metų sūnus vietos darželyje dar negavo, tad žmona namuose priversta jį prižiūrėti.
Tačiau šeima Lietuvoje džiaugiasi laisve, kokios tėvynėje niekada neturėjo – keliauja, pramogauja ar tiesiog ramiai būna namuose, nesibaimindama būti užpulta.
Vis dėlto nors Taheras dabar jaučiasi saugus, jis nerimauja dėl kitų Afganistane likusių artimųjų, kurie priversti slapstytis.
„Jie prarado savo namus ir visą kitą turtą, nuolat baiminasi dėl savo gyvybės, nes Talibanas yra islamiškojo fudmentalizmo principais besivadovaujanti ekstremistinė-teroristinė grupuotė. Ji netiki demokratija, negerbia žmogaus teisių – mūsų seserims net neleidžiama mokytis. Gyvenimas Talibano žiauraus režimo sąlygomis tapo išsilavinusių afganistaniečių pragaru.
Du mano jauniausi broliai anksčiau buvo Goro provincijos, kurioje mes gimėme, futbolo rinktinės nariai. Dabar jie prarado viltį, o svajonės mirė. Broliai net negali grįžti į gimtąją Goro provinciją. Nepaisant to, kad dalis mano šeimos saugi Lietuvoje, kita dalis kenčia Afganistane“, – teigė Taheras.
Taheras įdėmiai seka pranešimus apie padėtį Afganistane ir neturi vilčių, kad situacija ten greitai taps geresnė. Šalyje ne tik pažeidžiamos žmogaus teisės – ją ištiko ir socialinė bei ekonominė krizė. Trūksta maisto, tad per 20 milijonų afganistaniečių visiškai priklausomi nuo humanitarinės pagalbos.
„Žmonės bando pabėgti nuo žiauraus režimo, nuo bado. Jie bando nelegaliai kirsti Afganistano sieną, bet daugybė afganistaniečių, stengdamiesi ištrūkti, jau žuvo“, – graudinosi Taheras.
Jis vis dar baiminasi pasakoti apie save ir savo šeimą, nes bijo, kad gali jai dar labiau pakenkti – talibai ją suras ir išžudys.
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“.
