Tai pasakytina apie iš Ukrainos atskriejusios raketos sprogimą Lenkijoje, nusinešusį dviejų nekaltų žmonių gyvybę.
Trečiadienį Rusija vėl užpylė Ukrainą raketomis ir dronais, toliau naikindama elektros energijos infrastruktūrą.
Ta ataka buvo neregėtai didelė. Ji palietė ir Lenkiją – po pasaulį žaibiškai pasklido žinia, kad pasienio su Ukraina kaime nukrito viena ar dvi raketos ir žuvo du civiliai.
Natūralu, jog viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose iš karto pasklido versija, kad tai buvo iš Rusijos paleistos raketos, ir tai buvo sąmoninga provokacija.
Atitinkamai pasipylė raginimai aktyvuoti 5-ąjį NATO straipsnį, kuris įpareigoja visą Aljansą nedelsiant ginti užpultą narę. Buvo kalbama ir apie 4-ojo straipsnio, kuris reiškia NATO konsultacijas, aktyvavimą.
Šia kryptimi pirmuosius pareiškimus šaudė ir politikai, tarp jų Lietuvos. Net tais atvejais, kai jie tiesiai netvirtino, kad tai buvo sąmoninga Rusijos ataka prieš Lenkiją, ši mintis neišvengiamai dvelkė iš tų žodžių. Tuo metu Lenkijos valdžia, susirinkusi į skubų pasitarimą, buvo bene tyliausia.
Kad gali būti kitaip, bene pirmieji pradėjo skelbti amerikiečiai, taip pat ir žiniasklaida, kuri ėmė tvirtinti, jog Lenkijoje sprogo Ukrainos raketa, kuriai nepavyko numušti Rusijos raketos, paleistos į šiluminę elektrinę netoli Lvovo.
Šios žinios karingiausioje stovykloje iš pradžių buvo pasitiktos su pikta ironija – esą bailūs Vakarai vėl pademonstravo paniškai bijantys atviros akistatos su Rusija net po šios „raudonosios linijos“ peržengimo.
Tačiau jau kitą dieną Lenkijos valdžia patvirtino, kad tai nebuvo tyčinė ataka ar provokacija prieš šalį, Varšuva taip pat atsisakė ketinimų prašyti NATO aktyvuoti 4-ąjį straipsnį.
Pagrindinėje Lenkijos žiniasklaidoje šalies valdžia buvo smarkiai kritikuojama, kad pareiškimai buvo tokie pavėluoti, – esą aukščiausi pareigūnai apie tai, kas iš tiesų atsitiko, žinojo beveik iš karto, tačiau sutrikę ir išsigandę delsė nežinodami, ką sakyti ir daryti. Varšuva esą tiesiog laukė, kaip elgsis Vašingtonas.
Lenkijos ekspertai ir apžvalgininkai bene pirmieji aiškiai suformulavo vertinimą, kuris netrukus ėmė dominuoti ir Vakarų sostinėse, – nors raketa buvo Ukrainos, visa kaltė dėl nelaimės tenka Rusijai.
Maskva, kuri nuo pat pradžių, aišku, viską neigė, ėmė tyčiotis ir reikalauti atsiprašymo. Kartu jos propagandininkai džiaugėsi, kad NATO oro gynyba esą pasirodė bejėgė ir ateityje Rusijai tai bus tik į naudą.
Kremlius, be abejo, piktdžiugiškai stebi kibirkštis tarp jo invazijos metu į istorinę brolystę ir partnerystę įžengusių Kijevo ir Varšuvos.
Aukščiausi Ukrainos pareigūnai, taip pat ir prezidentas V.Zelenskis kategoriškai tvirtino, kad tai buvo Rusijos paleista raketa, ir pareikalavo leisti Ukrainos pareigūnus į tragedijos vietą.
Tokia Kijevo reakcija taip pat pagarsino Vakaruose balsus tų, kurie reikalauja nutraukti paramą Ukrainai, nes ji įtrauks Vakarus į karą su Rusija.
Vis dėlto svarbiausi klausimai iš tiesų yra kiti.
Kodėl po sprogimų visi atrodė tarsi nuogi dilgėlėse, nors jau seniai buvo akivaizdu, kad karas per Ukrainos sienas anksčiau ar vėliau išsilies ne tik milijoniniais pabėgėlių srautais ar energetikos ir maisto produktų krizėmis, bet ir bombomis ar raketomis?
Būtent toks scenarijus – raketos arba raketa į NATO valstybės teritoriją smogia atsitiktinai ar tyčia – kaip tik visuomet ir buvo daug labiau tikėtinas nei atviras Rusijos pajėgų įsiveržimas.
Juk Rusija ar jos sąjungininkė Baltarusija gali iššauti lyg ir netyčia, „nepataikydama“, bet vis viena tikrindama, kokia bus ne tiktai atakuotos šalies, bet ir visų Vakarų reakcija. O dabartinė padrika reakcija gali dar labiau paskatinti ryžtis tokiai avantiūrai.
Taigi gal dabar bus sugalvota ne tik kaip pasirengti, bet ir kaip pademonstruoti Rusijai, kad jai neverta imtis provokacijos?
Žinoma, galima sutikti, kad nuo tokių smūgių kaip Lenkijoje iš principo neįmanoma apsisaugoti, jei šalis neturi tokios totalios oro gynybos, pavyzdžiui, kaip Izraelis. Bet reikalauti maksimaliai sustiprinti oro gynybą visame rytiniame NATO flange – pagrįsta ir būtina.
Ukraina su jos rėmėjais vėl ėmė prašyti, kad Vakarai arba duotų dar daugiau oro gynybos priemonių, arba pagaliau uždarytų jos oro erdvę. Pastarojo veiksmo tikimybė, nors Rusijos teroras ir toliau tęsis, tokia pat menka kaip ir anksčiau.
Vakarai, o pirmiausia JAV, toliau vengia bet kokio pavojaus tiesiogiai įsitraukti į karą su Rusija. Ką jau kalbėti apie tokias valstybes kaip Vokietija.
Berlynas ir toliau mėgina išlaviruoti tarp kuo kietesnės laikysenos Maskvos atžvilgiu ir paramos Kijevui bei pastangų neišprovokuoti tiesioginio susidūrimo su Rusija.
Tai atspindi ir aklo su kurčiu pokalbį primenantis bendravimas tarp Vilniaus ir Berlyno dėl to, ar Lietuvoje turėtų kuo greičiau būti dislokuota visa Vokietijos brigada ar jos dalis, taip pat ką abu terminai iš tiesų reiškia.
O tai kelia politinius ratilus ir Lietuvoje, pirmiausia Vyriausybės ir Prezidentūros fronte. Jame atsidūrė naujas žaidėjas – kariuomenės vadas V.Rupšys. Jis ėmė nebepatikti valdantiesiems konservatoriams, nes esą per drąsiai pakalbėjo dėl, jo nuomone, pernelyg beatodairiškos karinės paramos Kijevui.
Nepaisant visų šios savaitės ratilų, karas Ukrainoje toliau tęsis, o naujo jo pliūpsnio į išorę pavojus tik didės.
