Bet nebūtinai krizę gali lydėti prabanga, linksmybės ar žvilgsniai į kairę.
Psichologai aiškina, jog kai kuriems pusamžiams vyrams, kaip ir moterims, suvokimas, kad gyvenimas jau ritasi į antrąją pusę, gali sukelti netgi rimtą depresiją.
Anot psichologų, keturiasdešimtmetį perkopę vyrai taip pat neretai ima gręžiotis atgal, svarstyti, koks galėjo būti jų gyvenimas, jeigu būtų pasukę kitu keliu.
Kai kurie pusiaukelėje atsidūrę vyrai ima gailėtis nepasirinkę kitokios karjeros ar nepanaudoję visų jos galimybių, nesusikūrę gyvenimo, apie kurį kadaise svajojo.
Kita vertus, staiga sugriuvusios iliuzijos, kad gyvenimas tęsis amžinai, esą verčia žmones ne tik pasinerti į gilius apmąstymus. Tai gali būti ir postūmis veikti, kartais net siekti labai ambicingų tikslų.
Regis, toks savotiškas paskutinis skambutis per Lietuvą jau kurį laiką aidi ir iš maištingojo keturiasdešimtmetį pernai atšventusio Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovo konservatoriaus M.Majausko elgesio.
Daugelis stebėjosi, kodėl šis politikas taip įnirtingai šiaušiasi prieš konservatorių vadovybę ir rizikuoja visko netekti. Nejau visa šita drama dėl mokesčių lengvatos pratęsimo pusmečiui?
M.Majauskas turėjo pasirinkimą – galėjo nuleisti galvą, paklusniai įvykdyti partijos prezidiumo reikalavimus ir dar mažiausiai keletą metų vadovauti Seimo komitetui.
Bet net ir puikiai žinodamas, kas jo laukia ir ką gali prarasti, Mykolas Majauskas vis tiek ryžosi maištui prieš savo partiją ir Vyriausybę.
Toks įspūdis, kad konservatorius iš jaukaus ir patogaus šeiminio sedano trūks plyš užsigeidė persėsti į „Ferrari“. Lyg tai būtų paskutinis šansas dar kažką pasivyti.
Bet ką be Europos audito rūmų nario kėdės paliktas konservatorius mėgina vytis? Gal partijai ir Užsienio reikalų ministerijai vadovaujančio G.Landsbergio sėkmę?
Abu – keturiasdešimtmečiai, tik vienas kažkodėl turi ir, regis, lengvai gauna viską, apie ką politikas gali tik svajoti, kitas – vis dar beveik nieko.
Beje, nuolatinis savęs lyginimas su laimingesniu ar daugiau gyvenime pasiekusiu bičiuliu, kolega ar kaimynu – gana dažnas vidurio amžiaus krizės simptomas.
Ingrida Šimonytė, kuri M.Majauską esą būtų linkusi laikyti savo draugu, o ne šiaip pakeleiviu, įsitikinusi, kad komiteto vadovas taip elgiasi kerštaudamas. Regis, ji buvo visiškai tikra ir dėl to, kad maištininko planai žlugs.
Bet taip neatsitiko. M.Majauskui ne tik pavyko išplėšti svarbią pergalę, bet ir susirasti naujų draugų kairėje (Seimo salės pusėje), taip pat suvedžioti jaunesnę valdančiosios koalicijos partnerę.
Vargu ar užsimezgęs konservatoriaus bei Laisvės partijos romanas gali turėti rimtesnį tęsinį. Bet jis jau smarkiai temdo ir valdančiosios koalicijos partnerių santykius.
Ar plykstelėjusios rietenos nevirs vidurio kadencijos krize?
Tarp valdančiųjų jau ir plika akimi matyti bene visi anksčiau aprašyti šiai krizei būdingi simptomai: nepasitenkinimo, tuštumos ir beprasmybės jausmas, neištikimybė arba nuolatinės mintys apie ją.
Laisvės partijos frakcijos narių balsavimu nusivylę konservatoriai jau baksnoja į sulaužytus politinių vedybų sutarties punktus, grasina priversti partnerius šliaužioti keliais. Pastarieji atsikerta laukiantys kvietimo kalbėtis, o ne teismo už akių.
Galima spėti, kad ėmus griūti iliuzijoms, jog kadencija niekada nesibaigs, valdantieji vis dažniau ims dairytis į skirtingas puses.
Šią sumaištį lydės partnerių abejonės bei klausimai, kas jie ir ką veikia koalicijoje. Šios dvejonės valdančiuosius gali nugramzdinti į politinę depresiją, bet gali tapti ir postūmiu nuveikti ką nors reikšminga.
Ar „laisviečiai“ gali trenkti durimis? Teoriškai gali, praktiškai – ne. Bet M.Majausko pavyzdys rodo, kad iš politikų, ypač atsidūrusių pusiaukelėje, galima laukti visko.
Beje, psichologai turi kelis patarimus, kaip palengvinti vidurio amžiaus krizės simptomus. Jie siūlo nedaryti skubotų sprendimų, kalbėtis ir neatitrūkti nuo realybės.
Ko gero, specialistų patarimai valdantiesiems galėtų padėti peržengti ir vidurio kadencijos krizę, jeigu toks noras, žinoma, dar yra. Bet gal su pandemijos, migrantų, energetikos, kainų bei kitomis krizėmis visą laiką besigrūmusi valdžia jau negali apsieiti be didesnių ar mažesnių krizių ir kovų su jomis?
