Galiu prisipažinti, kad pirmoji apie tai sužinojau dar prieš kelias dienas, ir parašiau interviu ir su direktoriumi M.Budraičiu, ir su O. Koršunovu. Inteligentiškas, santūrus M.Budraitis tikrai su skausmu kalbėjo apie sprendimą atleisti, kuris brendo ne vieną dieną. Nei vieno keiksmažodžio, nei vieno įžeidžiančio O.Koršunovą žodžio. Negirdime to ir dabar, kai jo adresu pasipylė lavina kaltinimų – štai kaip teatras susidorojo su genijumi!
O. Koršunovas iškart išsakė daug piktų žodžių, kaltinimų turbūt ir būtais, ir nebūtais dalykais. Viską parašiau. Tą patį kitą dieną jis pakartojo ir kitiems portalams. Na, galima suprasti režisieriaus emocijas, jis tikrai emocingas menininkas. Be emocijų nebūtų ir meno.
Bet tai, ką jis išplatino dabar feisbuke kaip savo atleidimo epopėją, jau peržengia visas ribas. Suprantu, kad tokiais žodžiais turbūt iškeikiami per repeticijas jo aktoriai, nors iš tiesų nesuprantu. Bet reikštis tokiais žodžiais kaip p....., š..... ir kitais M.Budraičio įžeidimais viešai– jau per daug! Ir dėl ko? Tik tam, kad įrodytum visiems, kad tu genijus ir tau viskas leistina? Kad tu teisus, o teatras yra be tavęs niekas? Bet gal nutinka atvirkščiai– tiesiog pasimato, kad ir karalius gali būti nuogas?
O.Koršunovas talentingas be galo žmogus. Verkiau žiūrėdama jo „Žuvėdrą“. Žavėjausi kitais jo darbais. Žavisi ir pasaulio scenos. Bet ar tu genijus– tai gali įrodyti tik istorija. Todėl man neskanu skaityti dabar jam per petį plojančių komentarus– jis genijus, teatras susidoroja su asmenybe, reikia tik vidutinybių ir panašiai. To ir siekė O. Koršunovas, nesiliaujantis rašinėti apie atleidimo „epopėją“. Su visa pagarba jo talentui norėčiau pasakyti– Oskarai, baik, būk vyras! Nuryk tą nemalonią istoriją vyriškai. Juk tikrai visko būta? Ir gal tikrai laikas būtų susirinkti akmenis. Esu įsitikinusi, kad ir Nacionaliniame mes dar pamatysime ne vieną O. Koršunovo spektaklį. Ir jis bus įvykis.
Ir aktoriai daug ką galėtų papasakoti, bet tyli, ir tylės bet kaip keikiami ir įžeidinėjami, jie nori vaidinti, nes žino, kad per jų kančias gimę O. Koršunovo spektakliai bus įvykis ir pasauliniuose teatrų festivaliuose. Bet čia jau jų pačių pasirinkimas. Per kančias į žvaigždes...
O dabar dar apie genijų, genialumą ir apie ....inteligentiškumą. Aš Lietuvoje pažįstu tik vieną Teatro genijų– Rimą Tuminą. Ne tik Lietuvoje. Turbūt pasaulyje tokių režisierių yra vienetai. Ir Teatro didžiąja raide. Tai, ką R.Tuminas kuria, yra stebuklas sielai, širdžiai, jausmams, žmoniškumui...Jis užčiuopė išskirtinę Teatro paskirtį– gerumu sukrėsti mūsų sielas, pakylėti mus į dvasines aukštumas. Kodėl? Todėl, kad jis pats yra Asmenybė.
Sukūręs genialius spektaklius Lietuvoje, garsinęs Lietuvos vardą pasaulyje, jis kaip pakelės elgeta savo tėvynėje buvo sumuštas, suspardytas, išvarytas....Tai kur buvote jūs, tie, kurie dabar plojate O. Koršunovui per petį, vadindami genijumi? O jis tik atleistas iš vieno teatro. Kur buvote jūs, kai buvo taip spardomas R. Tuminas, išvytas iš savo įkurto Mažojo teatro? Iš visų Lietuvos teatrų? Turbūt patys dar ir įspyrėte, nekalbu jau apie tai, kad mirtinai sergančiam žmogui.
Ir kokia buvo R.Tumino reakcija? Didžio Žmogaus, tikro Teatro genijaus reakcija. Nei vieno pikto žodžio. Nei vieno įžeidžiančio žodžio. Nei vieno kaltinančio žodžio tiems, kurie spardė. Jo reakcija buvo Tyla. Be proto skaudi tyla, kai širdis kraujuoja ir dega iki nepakeliamo skausmo. Tyla. Jums nereikia, aš išeinu.
Tai buvo Genijaus atsakas.
