Interviu portalui lrytas.lt metu L.Kasčiūnas paaiškino, kokioje stadijoje šiuo metu yra brigados dislokavimo klausimas, kodėl, sprendžiant brigados klausimus, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas atsidūrė antrame plane, ir kaip savo ateitį partijoje mato pasibaigus konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, kaip partijos pirmininko, kadencijai.
Skiringai interpretuojamas susitarimas ar pažado nebuvimas?
– Vienas svarbiausių klausimų krašto gynybos srityje šiuo metu – vokiečių brigada. Kokioje stadijoje šiuo metu yra Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje klausimas? Dėl ko jau yra visiškai sutarta, kas dar yra derybų lygmenyje?
– Pradėsiu nuo to, kodėl ji yra reikalinga. Mano giliu įsitikinimu, Ukraina mums laimi laiko pasiruošti pasikeitusioje geopolitinėje aplinkoje. Viena vertus, Rusija siuntė nemažai pajėgumų iš Kaliningrado srities į Ukrainą, o ukrainiečiai, juos naikindami, įvykdė dalinę Kaliningrado srities demilitarizaciją. Tačiau Rusija, matyt, tą pajėgumą gali pakankamai greitai atstatyti. Tai yra prie pat mūsų esantis karinis forpostas.
Baltarusija yra praradusi savarankiškumą – mes, mūsų gynybos politikoje, nematome Baltarusijos kaip savarankiškos valstybės. Jau dabar daugiau nei keli tūkstančiai Rusijos karių koncentruojasi pietine kryptimi, bet jie gali greitai būti permesti į Šiaurę. Iš esmės kuriama savotiška Rusijos karinė provincija.
Tai reiškia, kad, jeigu būtų planuojama invazija prieš mus, kad ir mažesnio pobūdžio, reakcijos laikas mums yra rimtas faktorius. Be abejo, didžiulis privalumas yra Vakarų žvalgyba – ji įspės, daug ką matys. Bet norint okupuoti Ukrainą, dėl šios šalies strateginio gylio jiems reikėjo 90 dienų tam, kad pradėtų telkti pajėgumus. Kai kalbame apie mus ar mažesnę intervenciją, 90 dienų jiems gali neprireikti.
Prieiname prie to, link ko ėjome visą laiką iki NATO viršūnių susitikimo, kalbėdami apie priešakinę gynybą. Mums pavyko iškovoti tai, kad buvo paminėta galimybė augti iki brigadų. Kitaip tariant, galimybė kautis jau ant linijos, reaguoti kuo greičiau. Nes mes turėtume reaguoti „short-notice“ arba „no-notice“ scenarijumi. Tai yra realybė. Todėl mums reikia kuo daugiau sąjuninginkų pajėgumų čia.
Turime nuolat besirotuojantį amerikiečių batalioną, turime vokiečių vadovaujamą priešakinių pajėgų batalioną ir jau turime vokiečių štabą čia. Dabar dirbame visi ties tuo, kaip paversti mūsų namų darbus dėl infrastruktūros realybe. Ir kaip tą mūsų darbą su didžiulėmis investicijomis – mes investuosime mažų mažiausiai nuo pusės milijardo iki milijardo į tą infrastruktūrą – susieti su Vokietijos Bundesvero stiprėjimo procesu.
Bundesveras dabar statomas ant kojų, todėl bandome susieti jų stiprėjimą su priskirtos brigados (tai jau yra faktas) ne tik dažnesnėmis pratybomis čia, bet ir su tuo, kad vis daugiau tos brigados elementų, vėliau nuolat besirotuojančių, atsirastų čia pas mus.
Tad mūsų namų darbai ir Vokietijos Bundesvero priskirtos brigados laipsniškas atsiradimas Lietuvoje ir yra mūsų strateginis tikslas.
– Lietuvos strateginis tikslas yra aiškus, bet ar tokį patį tikslą turi ir vokiečiai – kad visa brigada ilguoju laikotarpiu būtų dislokuota čia, Lietuvoje? Ar vokiečiai įsipareigojo tokiam tikslui? O gal Lietuvos politikai su vokiečiais pasirašytą susitarimą skaito kitaip, nei jį supranta patys vokiečiai?
– Tam mes ir turime darbo grupę tarp Krašto apsaugos ministerijos ir Vokietijos, kuri turės atsakyti į šitą klausimą. Mūsų strateginis tikslas yra aiškus, o su vokiečiais dirbame, gerbiame jų visus pasirinkimus. Turime ant stalo dėti aiškius pasiūlymus, kokia infrastruktūra bus, nes ir mums reikės daug namų darbų padaryti.
Pasakyčiau, kad tai yra mūsų diplomatinių gebėjimų procesas. Tame procese mes dabar ir esame. Dabar tikrai netikslinga, neverta ir neteisinga skaityti ir sakyti, kad kažkas ne taip skaito tekstą (Lietuvos ir Vokietijos susitarimą dėl brigados dislokavimo – aut.past.) Ta darbo grupė ir turės atsakyti, teisingai tą tekstą skaitome, ar ne.
Aš jį perskaitau taip: kad ten yra žodis Lietuvoje, žodeliai „in place“ (angl. vietoje). Be jokios abejonės, tai verčia mus turėti planą dėl visos brigados čia. Koks tai bus procesas ir kur mes nueisime šioje kelionėje, klausimas yra atviras.
– Vokietijos politikai teigia, kad niekada jokiame susitarime nebuvo parašyta, kad visa brigada bus čia. Tai ar vokiečių nuomonė pasikeitė?
– Į tuos klausimus, jaučiant vokiečių pulsą, turi atsakyti vykdomoji valdžia, kuri sėdi toje darbo grupėje. Tai yra jų esminis darbas. O aš sakau tai, ką žinau – kuo daugiau pajėgumų turėjimas čia yra Lietuvos pirmaeilis, gyvybinis interesas, norint atgrasyti ordas nuo mūsų.
Daug diskutuota apie dešimt dienų nuo krizės sąvoką. Net atsiejant tai nuo Vokietijos – kas pasakys, kas yra krizė? Kas pasakys, kada yra krizė? Tiek NATO, tiek kariniuose lygmenyse nebėra tik karinio planavimo – visada yra politinis dėmuo, politinis sprendimas.
Tai kas pasakys, kas yra krizė? Taip, žvalgyba turi indikatorius, bet vieni gali pasakyti, kad gal dar deeskaluokime, gal čia nieko nėra? Kiti sakys, ne, mums jau reikia pastiprinimo.
Apibrėžto atsakymo, kas yra krizė, aš iš niekieno negavau. Ir kas priims sprendimą? Brigados vadas priims sprendimą, ar politikai? Jie irgi gali pradėti įvedinėti įvairius deeskalacijos scenarijus. Kai pajėgos yra čia, visų šių dilemų nebelieka.
– Gal Lietuva siekia pasirašyti naują susitarimą su Vokietija, kuriame būtų aiškiai apibrėžtos visos šitos detalės, ir kuriame būtų aiškiai įvardytas visos brigados dislokavimas Lietuvoje?
– Tikrai nemanau, kad mums reikia kokio nors naujo susitarimo. Manau, kad dabar turime dėti visas pastangas, kad tai, kas yra pasirašyta, per tam tikrą laikotarpį taptų realybe.
– Visgi tai, kas pasirašyta, kaip jūs ir minite, yra visiškai nekonkretu. Lietuvos ir Vokietijos politikai susitarimą skaito skirtingai.
– Sutinku, bet mes jį skaitome labai aiškiai, mūsų požiūriu – brigada Lietuvoje.
– O vokiečiai skaito kitaip?
– Vėlgi, mes tik girdime tokį šurmulį. Natūralu, kad jis yra. Tai labai gerbiama valstybė ir ten gali būti įvairiausių matymų, sprendimų. Mūsų politikos tikslas yra susitarti su jais, kad skaitytume vienodai. Tam ir yra darbo grupė.
– Pakalbėkime apie šią darbo grupę. Vienas susitikimas Vokietijoje jau įvyko. Ką šiai darbo grupei pavyko pasiekti? Ar yra koks proveržis brigados klausimu?
– Tai klausimas vykdomajai valdžiai. Negaliu komentuoti to, kur nesu įtrauktas. Tačiau įvyko susitikimas, Vokietijai yra pateiktas konkretus planas, kaip matome namų darbus, infrastruktūrą. Be jokios abejonės, jiems labai svarbu ne tik apgyvendinimo sąlygos, bet ir treniravimosi erdvės, poligonų klausimai.
Kai kalbame apie poligonus, visi pamirštame, kad dar vasarą esu pasiūlęs pasvarstyti bendro poligono su latviais idėją. Padarėme seminarą, bet idėja vadinama tam tikra utopija.Tačiau iš latvių parlamento girdžiu, kad jie norėtų apie tai kalbėtis.
Jei turėtume bendrą poligoną su latviais, mums pavyktų prisitraukti sąjungininkus – ir ne tik Vokietiją, kalbu apie visus sąjungininkus, čia treniruotis, nes poligonai yra didžiulis deficitas Vakaruose. Turėti didžiulį treniravimosi poligoną, regioninį, tarp dviejų šalių, būtų milžiniškas privalumas. Turėtume padaryti viską, kad bent išsiaiškintume galimybes tokį poligoną turėti.
– Ar šį bendrą poligoną matote kaip sprendimą į kai kurių karybos ekspertų iškeltą problemą, kad Lietuva niekada neturės tokios infrastruktūros, jog visa vokiečių brigada vienu metu galėtų čia bent patenkinamai vykdyti savo kovinį rengimą? Kodėl ši idėja nėra svarstoma plačiau?
– Man atrodo, kad mums kartais trūksta strateginio mąstymo. Visiems, nenoriu nieko išskirti. Strateginio mąstymo, ėjimo ir sprendimų, kurie būtų „out of the box“ (angl. netradiciniai), drąsesni, ne tik padiktuoti einamųjų reikalų.
Nuvažiuoti su latviais pasišnekėti – gal ir nepavyks, bet gal pagalvojam? Pasižiūrime, kur teritorijos mažiau apgyvendintos mūsų šiauriniuose rajonuose, gal savivaldybės matytų tuos regionus kaip galimybę prisitraukti darbo jėgos, įveiklinti tuos regionus. Paskaičiuokime, kiek tai kainuos, pasidarykime planą. Juk tai yra gyvybinis interesas – sąjuninginkų buvimas čia. Tai atgrasymas.
– Ar apskritai Vokietija pasirengusi dislokuoti Lietuvoje visą brigadą? Jeigu vertintume Bundesvero fizinį pasirengimą, reikalingą karių skaičių.
– Jį vertinu kaip faktorių, bet tai yra vokiečių reikalas. Sveikiname jų lyderystę, Vokietijos buvimas čia, prieš šešerius metus įkurtame priešakinių pajėgų batalione, gerasis galios demonstravimas labai smarkiai pakėlė pasitikėjimą Vokietija. Tai yra patikimas sąjungininkas.
Jeigu anksčiau, prieš 10–15 metų, tam tikri sprendimai nesiųsti ginkluotės į karo zoną buvo tiesiog konstanta, gynybos komitetai diskuotuodavo, ar verta medikus siųsti į įtampos zonas, šiandien yra ir parama Ukrainai, ir kariai Lietuvoje. Tai yra unikalūs pasikeitimai.
Krašto apsaugos ministerijai – antraeilis vaidmuo?
– Įdomus ir politinis šio klausimo aspektas. Vokietijos brigados priėmimo Lietuvoje įstatymo projektą rengia ne Krašto apsaugos ministerija, bet jūsų pirmininkaujamas NSGK, taip pat Užsienio reikalų komitetas. Į susitikimus su Vokietijos ministrais dėl brigados klausimo dažnai vyksta ne A.Anušauskas, o G.Landsbergis. Krašto apsaugos ministro pozicija ne tokia tvirta ar jam trūksta lyderystės?
– G.Landsbergis atnaujino idėją dėl specialaus įstatymo. Bendrame NSGK posėdyje, kur buvo ir KAM atstovai, matydamas tą idėją, kaip vertą dėmesio, sakiau, kad mes nebijome imtis atsakomybės ir galime parengti pirmą, darbinį variantą. Tam tikrą karkasą, principinę struktūrą, ir atiduoti vykdomajai valdžiai.
O politiškai toks įstatymas reikalingas, nes suvienija visas politines jėgas. Yra politinis ciklas, rinkimai, o įstatymu labiau įsipareigoji.
Parengiau pirmąjį projektą ir jau šiandien esu išsiuntęs jį vykdomajai valdžiai pildymui, vertinimui, savo indėlio įnešimui. Nematau nieko blogo tame, kad jį rengiame mes – parašėme pirmąjį variantą, ant kurio galės dirbti KAM ir URM, ir Vyriausybės kanceliarija.
Tikrai nemanau, kad A.Anušauskui trūksta lyderystės, bet matau, koks aktyvus šiuo klausimu yra G.Landsbergis. Jis supranta, kad priešakinės gynybos principas ir dabartinė geopolitinė situacija reikalauja padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad čia atsirastų kuo daugiau NATO pajėgų.
G.Landsbergis tai jaučia, aš irgi tai jaučiu, širdimi ir krauju. Nenoriu, kad mūsų moteris prievartautų šie ordų atstovai, nenoriu, kad jie tryptų ir kankintų mūsų vaikus, nenoriu, kad jų purvinas batas būtų čia. Darysiu viską, kas nuo manęs priklauso tuos dvejus likusius metus, kad čia būtų kuo daugiau sąjuninginkų.
Tai yra normalus interesas – apsisaugoti šioje geopolitinėje situacijoje. Kažkas tai bando matyti kažkokioje politinėje kovoje. Ne apie tai kalba. Tai yra pirmaeilis gyvybinis interesas. Darome arba nedarome. Gal atsiras kažkokie tarpiniai variantai, bet darome.
Ir aš matau, kad ta ugnelė pas G.Landsbergį yra, jis aktyviai veikia, jis yra partijos pirmininkas, jaučia atsakomybę, susitikinėja su vokiečiais. Bet lygiai taip pat yra kontaktas tarp krašto apsaugos ministrų.
– Ar pas A.Anušauską ta ugnelė brigados klausimu dega silpniau?
– Nenoriu kalbėti apie tas ugneles, tik žinau, kas yra gyvybinis ir pirmaeilis Lietuvos interesas.
– Pasiaiškinti konservatoriai kvietėsi ne tik A.Anušauską, bet ir kariuomenės vadą Valdemarą Rupšį, sulaukusį G.Landsbergio kritikos dėl viešai aptariamų ginkluotės klausimų. Kiek tiesos kalbose, kad jūsų partijos lyderių ir kariuomenės vado nuomonės dažnai išsiskiria?
– Manau, kad mes esame absoliučiai tame pačiame puslapyje. Buvo dalykiškas pokalbis, buvo gera išgirsti išmintingų rekomendacijų, įžvalgų. Natūralu, kad politikų matymas – vizionieriškas, į priekį, o aukščiausio rango kariškiai mato, kaip viskas realiai gali atrodyti. Tai buvo gero dialogo būtinybės įrodymas.
Aš labai aiškiai išgirdau iš kariuomenės vado, kad brigados buvimas čia yra mūsų visų bendras tikslas. Tik galiu patvirtinti, kad mes taip ir sutarėme.
Partijoje – įtemptos dienos
– Garsiau net už visus šalies gynybos klausimus šią akimirką skamba iš konservatorių partijos pašalinto Mykolo Majausko pavardė. Kaip jūs aiškinate visą šią situaciją – konfliktą su partija, M.Majausko sprendimą kandidatuoti Vilniaus miesto mero rinkimuose?
– Aš labai vertinu Mykolą. Dažnai būname skirtinguose vertybiniuose poliuose, nes aš konservatyvesnis, o jis – liberalesnis, bet visada jį gerbiau, nes mačiau, koks jis yra aktyvus, išmintingas komiteto pirmininkas. Surėmėme pečius dėl Futbolo federacijos demokratizavimo ir skaidrinimo, dirbome kaip viena ranka, todėl atsirado toks artumo jausmas.
Ir aš tikrai tikėjau – norisi ir dabar tikėti, bet jau sunku – kad visa tai, ką jis darė dėl tų lengvatų, darė dėl savo įsitikinimų. Politikas, kuris neturi savo linijos, yra ne politikas, o konjunktūrinis politikas. Negali tapti konjunktūriniu, nes išnyksi.
Ir iki galo, iki šio ryto (trečiadienį M.Majauskas paskelbė kandidatuosiantis į Vilniaus merus – aut.past.) dar tikėjau, kad taip ir yra. Gali vertinti, kritikuoti, kad gal jam reikėjo atsitraukti, bet galvojau, kad gal jis tiki tuo. Jis buvo toks individualistas, asmenybė. Tikėjau, kad daro tai iš įsitikinimų.
Bet dabar visa kombinacija su kandidatavimu į Vilniaus merus… Truputį nusivyliau. Kerštas ar ne kerštas, nenoriu apie tai kalbėti. Tiesiog nusivyliau. Palaikau V.Benkunską, manau, kad jis bus geras meras.
– Ką konservatorių frakcija darys dėl naujojo BFK pirmininko? Ar be Justo Džiugelio yra kitų norinčiųjų užimti šį postą?
– Aš taip juokauju: kai pas mus partijoje būdavo koks nors suintensyvėjimas, kokie nors partijos pirmininko rinkimai, kurie, kaip ir kiekvienoje partijoje, natūraliai išsiūbuoja laivelį, tai Emanuelis Zingeris visada kažkur pradingsta – nebėra Emanuelio.
Po to, kai viskas aprimsta, jis grįžta, sako: „Ką jūs čia veikėte? Rinkimai, intrigos, visa kita. Aš tai Amerikoje buvau, rimtais dalykais užsiiminėjau, gynyba, saugumas, užsienio politika, Lietuvos interesai“. Tai aš dabar panašiai – rūpinuosi NSGK darbotvarke, siūlau dalykus, kad būtume saugesni, atsparesni. Čia yra mano misija ir pagrindinė veikla.
Dėl BFK pirmininko frakcija spręs, diskutuos, pasirinks, tikiu, geriausią variantą.
– Artėja konservatorių partijos pirmininko rinkimai. Sieksite vadovauti partijai?
Ingrida (Šimonytė – aut.past.) įstojo į partiją. Jeigu Ingrida pasakys, kad ji eina į partijos pirmininkus, aš būsiu pirmas, kuris ją parems.
O jeigu ne, tada matysime, svarstysime, bet tikrai jokio sprendimo ar scenarijaus nedėlioju. Gal kažkas ir dėliojasi, arba dėlioja už kitus, bet aš nedėlioju. Negaliu atsakyti, kad visiškai atmetu tokį variantą, bet jis labai labai tolimas variantas.
– Ar būtumėte matęs save krašto apsaugos ministro kėdėje?
– Jau reikia palikti šiuos klausimus istorijai. Asmeniškai jaučiuosi labai gerai ir prasmingai šioje pozicijoje, joje galima nemažai padaryti. Svarbiausia, kad aš išlaikau laisvą mintį – galiu sakyti, siūlyti dalykus, galiu eiti į debatus.
Žinau, kad daug ką nervinu su savo stipria parlamentine kontrole ir iniciatyvomis – ką darysi. Tokie mes esame. Esu tas, kuris visada siūlys idėjas.
– Ačiū už pokalbį.
