Buvęs premjeras, konservatorius Andrius Kubilius negaili liaupsių dabartinei Vyriausybei ir sako, kad geresnės Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo nėra turėjusi.
O ką apie ministrės pirmininkės ir jos komandos darbą mano dabar opozicinėms partijoms priklausantys ar aktyviai politikoje nebeveikiantys buvę premjerai?
Naujienų portalas lrytas.lt pateikia jų atsakymus į kelis paprastus klausimus, į kuriuos atsakydami ekspremjerai pasidalino savo įžvalgomis, šiek tiek pabarė, šiek tiek pagyrė ir galiausiai parašė pažymį dvejus metus plušančiai Vyriausybei.
– Dveji metai, pusė kelio nueita. Koks tas kelias buvo, kur jis mus nuvedė?
– Sakyčiau, kad visų krizių apsuptyje – Vyriausybė pradėjo nuo pandemijos, vėliau sekė neteisėti migrantai, po to – karas Ukrainoje – Vyriausybė tvarkosi ganėtinai neblogai.
Galima palyginti, pavyzdžiui, su Latvija ir Estija, kurios paniro į recesiją, o Lietuva dar turi šiokį tokį augimą. Manyčiau, kad biudžete padėti tam tikri pagrindai didesnei socialinei apsaugai, nemažai daroma saugumo ir gynybos srityse. Mes turėtume visiškai neblogai praeiti į kitus metus.
Kitas klausimas dėl būsenos pačioje koalicijoje ir didžiausioje valdančiojoje partijoje. Atrodo, kad ištiko toks pusiaukelės sindromas, kai atsiranda žmonių, kurie yra nelabai patenkinti jiems pasiūlytais arba nepasiūlytais postais. Didžiausias iššūkis dabar yra suvaldyti situaciją savo viduje.
– Kaip su savo pareigomis susitvarko premjerė I.Šimonytė?
– Aš galvočiau, kad tikrai gerai. Bent jau aš nematau koalicijoje kokio nors kito kandidato, kuris galėtų ją pakeisti. Žinoma, ateityje ministrai gal paaugs, bet kol kas ji yra vienintelė, kuri labai aiškiai supranta situaciją, turi savo požiūrį į politiką, ekonomiką. Ji su savo uždaviniais susitvarko visai neblogai.
Kai kam susidaro įspūdis, kad ji yra arogantiška, bet aš taip nepasakyčiau. Ji yra šiek tiek ironiška, o kaip gi kitaip išsilaikysi šioje situacijoje, jei neturėsi šiokios tokios apsaugos, nepasislėpsi po ironijos kauke?
– Beveik visi ministrai, išskyrus A.Anušauską ir M.Navickienę, yra vertinami labiau neigiamai, nei teigiamai. Kaip atrodytų vertinimų reitingavimas, jei jis priklausytų nuo jūsų?
– Aš sutikčiau su tuo, kad M.Navickienė turėtų būti vertinama teigiamai. Ji to nusipelno. Teigiamai vertinčiau finansų ministrę G.Skaistę, kuri nesivaiko populizmo ir gana aiškiai sugeba apginti savo interesus, neblogai valdo informaciją. Gerai vertinčiau krašto apsaugos ministrą A.Anušauską, juo labiau, kad dabar jis turi daug uždavinių.
Vidaus reikalų ministrė A.Bilotaitė palengva įeina į reikalus. Palengva. Gal šiek tiek daugiau laiko užtruko. Ją šiuo metu vertinčiau kažkur per vidurį. Dar teigiamai vis tik įvertinčiau G.Landsbergį. Reikia pasakyti, kad jis daro didelį darbą. Klaidų buvo, bet jį vertinčiau labiau teigiamai, nei neigiamai.
Susisiekimo ministras matomas gana mažai, nors šioje srityje tikrai yra daug problemų. Jį vertinčiau neigiamai.
– Kuriuos ministrus, pats būdamas premjeru, keistumėte?
– Jeigu būčiau premjeras, ne viskas priklausytų tik nuo manęs. Tai priklauso nuo koalicijos, todėl aš pritariu tam, ką dabar daro I.Šimonytė. Ji teisingai vertina savo padėtį, žino, kad pajudinti koalicinės Vyriausybės sudėtį – labai daug iššūkių reikalaujantis procesas. Koalicijos partneriai, jeigu tai yra jų ministras, sureaguoja atitinkamai, tada prasideda pasikeitimai Seime, komitetuose...
Tuo požiūriu, ypatingai įvertinus, kad Vyriausybė dirba krizių sąlygomis, jos pozicija yra teisinga. Nors, manau, ji turi nuomonę apie kai kuriuos ministrus, kuriuos gal norėtų ir pakeisti, bet ji to nedaro.
Plius, yra sudėtingi santykiai ir su Prezidentūra, o, kadangi skyrimuose dalyvauja ir prezidentas, kiltų dar daugiau iššūkių.
– Kokio balo verti dveji Vyriausybės darbo metai?
– Įvertinus visas aplinkybes, kurias jau minėjau, duočiau 7 balus. Manau, kad visai neblogas pažymys.
– Trys komplimentai.
– Pirmiausia, nepasimetė visų trijų krizių atveju. Antra, turi savo požiūrį į ekonomikos valdymą. Trečiasis – tai, kad Vyriausybė vis tik išlaiko savo sudėtį. Šioje situacijoje tai yra komplimentas.
– Dveji metai, pusė kelio nueita. Koks tas kelias buvo, kur jis mus nuvedė?
– Šis kelias buvo dvejopas. Pirmiausia, Vyriausybė susidūrė su naujais, neplanuotais iššūkiais – tai karas Ukrainoje ir energetikos krizė. Norint susidoroti su naujais iššūkiais, reikia turėti kompetencijos, komandą, kuri greitai priiminėtų sprendimus, kad visuomenė nepajustų tam tikrų sunkumų.
Ši Vyriausybė, prasidėjus energetikos krizei, nesuprato, kaip valdyti liberalizuotą energetikos sektorių. Čia ir pasimatė pirmas kompetencijos trūkumas, nes procesą valdyti reikia turėti gebėjimus, o tas proceso valdymas buvo labai stipriai pavėluotas.
Antra, per vėlai buvo sureaguota, ruošiant finansines paramas tiek buitiniams vartotojams, tiek verslui, kompensuojant dalį elektros ir dujų kainos. Vis dėlto kitos valstybės tai padarė daug anksčiau.
Trečias dalykas, kuris yra blogas ir kuriame neturime lyderystės – viešųjų finansų valdymas. Turime vieną didžiausių infliacijų tarp Europos šalių. Infliaciją aš dalinu į dvi dalis – viena priklauso nuo išorinių veiksnių, t.y. energetikos krizė, maisto produktų kainų augimas, kuris daro įtaką maždaug 10 proc. infliacijos augimui, bet 12 proc. infliacijos augimas priklauso nuo valdžios priimamų sprendimų. Čia mes ir išsiskyrėme iš kitų šalių, turėdami tokią didelę infliaciją.
Ši problema toliau gilėja. Apie tai kalbu ne tik aš, tai aiškiai deklaruoja ir Europos Komisija, Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė – mūsų planuojamos išlaidos valstybės biudžete jau neatitinka realių mūsų planuojamų pajamų. Tai reiškia, kad mes finansines problemas perkeliame ateičiai, ir jas turėsime spręsti arba keisdami mokesčių įstatymus, arba toliau didindami valstybės skolą.
Kitas dalykas, galėčiau labai daug kalbėti apie realiųjų pajamų mažėjimą. Jeigu įvertinsime infliaciją ir vartojimo krepšelį, pamatysime, kad blogėjantis procesas prasidėjo nuo 2021 metų III ketvirčio, kai dar neturėjome nei energetikos krizės, nei karo Ukrainoje.
– Kaip su savo pareigomis susitvarko premjerė I.Šimonytė?
– Pasaulio vadyboje yra nusistovėję trys pagrindiniai dalykai, vertinant asmenų darbą, užimant atsakingas pareigas – žinios, patirtis ir asmeninės vertybės. Manau, kad žinių turėtų pakakti, patirties jau irgi yra, bet kai kada asmeninės vertybės man yra nesuprantamos. Kai yra kokia nors problema ir politikas užduoda klausimą, premjerė, atsakydama į tą klausimą, pereina prie tos asmenybės, kuri užduoda klausimą, vertinimo. Arba tiesiog parodo emocijas, išreikšdama, kodėl tu čia klausinėji, pirma pasižiūrėk į save.
Tai prasilenkia su tam tikra elgesio kultūra. Tai man asmeniškai labai nepatinka. Premjeras turi susitaikyti su mintimi, kad jis visada susilauks nepatogių klausimų, ir iš tų žmonių, kurie nieko neišmano, kurie yra aršūs, bando įžeisti, užduodami klausimą, bet reikia sugebėti atsiriboti nuo asmenybės.
– Beveik visi ministrai, išskyrus A.Anušauską ir M.Navickienę, yra vertinami labiau neigiamai, nei teigiamai. Kaip atrodytų vertinimų reitingavimas, jei jis priklausytų nuo jūsų?
– Labai sudėtingas klausimas. Matote, kartais neigiamai būna vertinami tie ministrai, kurie bando daryti tam tikras reformas. Pozityviai vertinu M.Navickienę. A.Anušauskas, esant tokiai situacijai, apie kurią niekas tikriausiai nei sapnavo, nei galėjo pagalvoti, manau, atrodo solidžiai, rimtai ir su keliamais uždaviniais irgi susitvarko.
Didelių pokyčių reikalauja švietimo sistema. Matau, kad ministerija tikrai dirba lanksčiai, ieškodama įvairiausių variantų, dirba gana atvirai su politikais tiek pozicijoje, tiek opozicijoje. Bet ta sistema, aš manau, dar bent keletą metų reikalaus tam tikrų pokyčių ir vertinu tai dvejopai. Puikiai suprantu iškilusius sunkumus, bet ministrė stengiasi su jais kiek įmanoma susidoroti. Komanda pasirinkta taip pat nebloga.
Teigiamai matau kultūros ministrą. Aišku, buvo įstrigę tam tikri dalykai dėl pašto veiklos (...) bet lyg girdėjau, kad šita problema jau yra išspręsta.
Aplinkos ministras imasi Europos Komisijos iškeltų uždavinių, kurie susiję su taršos mokesčių įvedimu, kas jam yra labai sudėtinga. Iš vienos pusės yra tam tikri tarptautiniai įsipareigojimai, iš kitos pusės – pasipriešinimas iš vidaus. Artėjant rinkimams, vis bus sunkiau visa tai įgyvendinti.
Kaip buvęs susisiekimo ministras, galiu pasakyti, kad susisiekimo sektoriaus veikla labai stipriai blogėja.
– Kuriuos ministrus, pats būdamas premjeru, keistumėte?
– Negalvoju apie tai.
– Kokio balo verti dveji Vyriausybės darbo metai?
– Žinote, aš, kai žiūriu daugiau per ekonomisto prizmę, duočiau tik 6. Dėl ekonominių dalykų, bendradarbiavimo, komunikavimo – požiūris turėtų būti šiek tiek šiuolaikiškesnis.
– Trys komplimentai.
– Pagirčiau tai, kad vis dėlto Vyriausybė labai greitai sureagavo dėl Rusijos karo Ukrainoje. Tikrai buvo labai greitai išreikšta Lietuvos pozicija, teikiant Ukrainai pagalbą. Šis pavyzdys užkrėtė visus Lietuvos žmones, ir ne tik Lietuvos, tai buvo pavyzdys ir kitoms šalims. Šioje vietoje parašyčiau gerą pažymį.
O daugiau... Galiu pasakyti, kad socialinės apsaugos ir darbo ministrė visada reaguoja tiek į žodinius paklausimus, tiek į raštiškus pareiškimus, sprendžiant žmonių problemas. Visada sulauksi atsakymo, nežiūrint į tai, kad esi opozicijos narys.
Trečia – labai paprastai ir dalykiškai galima bendrauti su aplinkos ministru.
– Dveji metai, pusė kelio nueita. Koks tas kelias buvo, kur jis mus nuvedė?
– Kelias nebuvo paprastas. Buvo daug pasimetimo, blaškymosi, kaip jie bando sakyti – komunikacijos klaidų, t.y. visas savo nesėkmes, nekompetenciją, sprendimų negebėjimą priimti laiku vadindavo komunikacijos klaidomis. Matėme, kad daug darbų už ministerijas dirbo atitinkami Seimo komitetai, nors tai turėjo būti Vyriausybės pozicijos.
Matėme nemažai interpeliacijų ministrams, silpnų ministrų ir gelžbetoninį užsispyrimą nekeisti netikusių ministrų, bandymą bet kokia kaina išlaikyti Vyriausybės sudėtį.
Aš nematau, kad tai mus kažkur atvedė, įveikinėjame vieną krizę po kitos tokiu gaisrų gesinimo principu, bet progreso ar pažadų, kurie buvo prieš rinkimus labai drąsiai dalinami, niekas neįgyvendino.
– Kaip su savo pareigomis susitvarko premjerė I.Šimonytė?
– Premjerė Vyriausybėje demonstruoja vieno žmogaus lyderystę. Daugybę klausimų ji sprendžia už kitus ministrus. Premjerė yra kaip barbė devyndarbė, atliekanti ne tik premjerės darbą, bet ir atskirų ministerijų iki tokio lygio, kur į kai kuriuos klausimus ji net neleidžia dėl nekompetencijos atsakinėti kitiems ministrams, o pati eina į tribūną, nors taip neturėtų būti.
Šią Vyriausybę laiko I.Šimonytės asmenybė. Jeigu ne jinai, būtų visiškas liūdesys.
– Beveik visi ministrai, išskyrus A.Anušauską ir M.Navickienę, yra vertinami labiau neigiamai, nei teigiamai. Kaip atrodytų vertinimų reitingavimas, jei jis priklausytų nuo jūsų?
– Mano nuomonė pakankamai sutampa su visuomenės nuomone. Jeigu yra kažkokių judesių, bent jau bandymo kažką daryti, tai tikrai matosi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, bet, kalbant apie rezultatą, ministerijos pagrindinį tikslą – skurdo mažinimą, pagalbą žmonėms – matome, kad čia irgi yra problemų, tie skaičiai keičiasi ne į gerą pusę.
Elementarūs dalykai – galimybė gauti žmonėms paramos paketą, kuris yra būtinas, kas susiję su kainomis ir visa kita, irgi žmonės stumdosi gėdos eilėse, nesugebama net sukurti tinkamos sistemos, kad jie galėtų tuos prašymus užpildyti ir gauti paramą.
Antras, kurį vertinčiau daugiau teigiamai, yra A.Anušauskas, nors čia irgi matome, švelniai tariant, nesusipratimus, pavyzdžiui, su Vokietijos brigada, kai mes ir šiandien nežinome, dėl ko yra susitarta. Mes šnekame vienaip, lūkesčiai sukelti vienokie, Vokietijoje pozicija yra visai kitokia.
Vėlgi, matome, kad šiuo klausimu lyderystės imasi užsienio reikalų ministras ir atitinkami Seimo komitetai.
– Kuriuos ministrus, pats būdamas premjeru, keistumėte?
– Turbūt nereikėtų daug ir spėlioti. Tai būtų visiškai kita Vyriausybė. Aš tikrai nesirinkčiau šitų žmonių į Ministrų kabinetą. Nė vieno.
– Kokio balo verti dveji Vyriausybės darbo metai?
– Vertina rinkėjai, jie ir įsivertins. Vieni, matote, labai laimingi ir sako, kad tai – geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, kiti – kad viskas tragiškai blogai. Aš paprastai pasakyčiau, kad Vyriausybės veikla visumoje per dvejus metus yra nepatenkinama.
– Trys komplimentai.
– Nenorėčiau kažką išskirti, niekas taip staigiai neateina į galvą.
