Tai ELTA pabrėžė JAV Valstybės departamento atstovė Holokausto klausimais Ellen Germain, kuri šiomis dienomis lankėsi Lietuvoje. Čia ji susitiko su šalies politikais, kultūros ir švietimo atstovais, vietos žydų bendruomenės nariais, lankė žydų žudynių atminties vietas, dalyvavo ELTA surengtoje diskusijoje „Lietuva ir Holokaustas: gyvos atminties keliu“.
Kalbėdama su ELTA, E. Germain pirmiausia akcentavo, jog Jungtinės Valstijos visapusiškai remia Lietuvos Vyriausybės veiksmus, siekiant kompensuoti Holokausto metu prarastą privačių asmenų turtą.
Praėjusią savaitę Seime po pateikimo pritarta įstatymo projektui, kuriuo numatomos tokios kompensacijos. Pati premjerė Ingrida Šimonytė pateikė Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo pataisas, kuriuo numatoma 37 mln. eurų naujoms kompensacijoms už privatų turtą.
Praėjusį trečiadienį šioms pataisoms pritarė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Pagal projektą, viena simbolinių kompensacijų dalis būtų skirta tiems, kurie negalėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymus, bet dabar, papildomai įvertinus, galima nustatyti konkrečius asmenis ir įpėdinius.
Kita dalis būtų skiriama bendroms žydų bendruomenės reikmėms, nes didelės dalies turto šeimininkų ir įpėdinių tiesiog nebeįmanoma nustatyti.
„Jungtinės Valstijos labai stipriai remia šį įstatymą ir ragina jį priimti. Juk restitucija, kompensacija, nuosavybės grąžinimas yra žmogaus teisių klausimas. Taip pat tai – teisės viršenybės klausimas.
Kaip aš suprantu, tai iš esmės simbolinis įstatymas, numatantis simbolines kompensacijas. Tai tiesiog geros valios gestas, nes tos sumos nė iš tolo neprilygsta prarastos nuosavybės vertei. Be to, tokiu veiksmu tiesiog pripažįstama, kad buvo padaryta didelė neteisybė ir žala, kuri simboliškai taisoma“, – ELTA sakė E. Germain.
Ji taip pat pabrėžė, jog tos kompensacijos prisidėtų ir prie Lietuvos visuomenės švietimo apie šalies žydų istoriją, kuri, pasak JAV Valstybės departamento atstovės, buvo neatskiriama Lietuvos istorijos dalis.
Nors Seime šios įstatymo pataisos kol kas juda sklandžiai, įvairūs Lietuvos valdantieji politikai ilgai priešinosi idėjai bet kokiu būdu imtis privačių asmenų turo kompensavimo. Pagrindinis jų argumentas – tai atvertų „Pandoros skrynią“, sukeltų nereikalingas įtampas visuomenėje, daliai piliečių piktinantis, jog pinigai neskiriami kitoms reikmėms.
Paklausta, kaip vertina šiuos ne kartą skambėjusius argumentus, kurie gali pradėti skambėti ir vėl, E. Germain kartojo, jog, sumos bus nedidelės ir iš esmės simbolinės ir nė iš tolo neprilygs to turto, kuris prarastas ir išgrobstytas, vertei.
Kita vertus, pasak JAV diplomatės, besikreipsiančių asmenų tikrai nebus daug ir jokio naujų reikalavimų į nekilnojamąjį turtą srauto tikrai nebus.
Kalbėdama apie kitus su Holokausto atmintimi susijusius iššūkius, E. Germain teigė, jog ir Lietuvoje galima matyti tose šalyse, kurios buvo okupuotos nacių, regimą „Holokausto iškraipymo“ formą – visą atsakomybę už žydų žudynes siekiama priskirti tik naciams ir Vokietijai.
JAV diplomatė paminėjo ir dvi bene daugiausiai kontraversijų keliančias figūras – Joną Noreiką-Generolą Vėtrą ir Juozą Krištaponį.
Pirmasis, prieš tapdamas antisovietinės rezistencijos veikėju, buvo nacių okupuotos Lietuvos Šiaulių apskrities viršininku, pasirašė vietos žydų perkėlimo į getą įsakymą.
Antrasis, prieš tapdamas pokario rezistencijos vienu iš vedlių, Vyčio apygardos partizanų vadu, buvo Tautinio darbo bataliono karininku ir daugelio Lietuvos istorikų yra kaltinamas tuo, jog vadovavo žydų žudynėms Baltarusijoje.
„Taip, aš matau šią problemą. Ji yra ir Lietuvoje. Šlovinami, įamžinami paminklais žmonės, kurie matomi kaip nacionaliniai didvyriai, nes jie kovojo prieš sovietus, bet kartu buvo ir nacių kolaborantai ir dalyvavo nacių nusikaltimuose, genocide.
J .Noreika, J. Krikštaponis – tai šios problemos pavyzdžiai. Tokių pavyzdžių yra Ukrainoje, Kroatijoje, kitose šalyse. Vokietija visuomet labai aiškiai sakė, kad naciai buvo Holokausto vykdytojai. Bet iš esmės beveik kiekvienoje šalyje buvo vietiniai jų talkininkai ir nusikaltimų dalyviai. Deja, tą patį galime pasakyti ir apie Lietuvą.
Pavyzdžiui, „kulkų Holokaustas“ Paneriuose nebūtų galėjęs įvykti be lietuvių dalyvavimo. Lenkija turi panašių iššūkių ir problemų. Kai kuriose vietovėse Lenkijoje žydų žudynės vyko iš esmės lenkų, ne vokiečių rankomis“, – sakė E. Germain.
Ji pareiškė, kad tokių „blogų dalykų“ galima rasti ir JAV istorijoje.
„Jungtinės Valstijos tik dabar pradeda iš tiesų įsisąmoninti ir priimti tai, jog per Antrąjį pasaulinį karą nepriėmė pabėgėlių iš Europos. Aš apie tai daug kalbu. Nuo 1933 m. iki 1943 m. JAV iki pusantro milijono vizų. Bet mes išdavėme mažiau, nei pusę milijono. Taigi, vienas milijonas liko neišduotas, o milijonai žydų buvo žudomi.
Tai – ne pats šviesiausias Valstybės departamento ir apskritai visos JAV vyriausybės istorijos puslapis. Apie tai vienoje iš savo pirmųjų kalbų poste kalbėjo ir valstybės sekretorius Anthony Blinkenas“, – sakė diplomatė.
Ji teigė suprantanti, kad tokioms šalims, kurios atgavo nepriklausomybę vos prieš keletą dešimtmečių ir vis dar kuria savo istorinę atmintį, sunku pripažinti, jog kai kurie iš tų, kurie iš pradžių laikyti neginčytinais didvyriais, gali būti susitepę ir nusikaltimais, ir prisidėjimu prie jų.
Be to, E. Germain teigimu, nei vienoje iš šalių, kurios buvo okupuotos nacių, iki šiol nėra tikro sutarimo, koks buvo kolaboravimo su naciais mastais, kokiais kriterijais tą kolaboravimą apibrėžti, ką iš tiesų reiškia istorinė atsakomybė už tai.
„Aš nemanau, kad koks nors platesnis visuomenės sutarimas dėl šitų dalykų yra kurioje nors šalyje. Apskritai, kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje dauguma žmonių tiesiog pasyviai stebėjo visa tai iš šono.
Labai mažai žmonių gelbėjo žydus ir aktyviai padėjo jiems. Kita mažuma buvo aktyvūs kolaborantai, kurie dalyvavo žydų žudynėse. O didžioji dauguma žmonių buvo tiesiog pasyvūs stebėtojai. Bet, yra sakoma, kad būtent abejingumas yra labiausiai žeidžiantis dalykas“, – sakė JAV diplomatė.
Pasak E. Germain, Lietuvai svarbu plėsti ir stiprinti Holokausto atminties vietas, verčiant jas jaunimo ir visuomenės centrais. Jos teigimu, švietimas apie Holokaustą turi tapti integralia švietimo programų dalimi.
„Manau, kad svarbūs ne tik patys faktai apie Holokaustą. Ne mažiau svarbu tie dalykai, kurie moko empatijos, moko mus taip, kad mes ateityje elgtumėmės geriau.
Holokausto švietimas yra įtrauktas į mūsų programas kariškiams ir valstybės tarnautojams, kaip mokymas apie etinius pasirinkimus ir sprendimus. Jeigu tu esi žiaurybių ir nusikaltimų liudininkas, nenusisuk, neignoruok, pasielk teisingai. Taigi, tai mokymas ne tik apie faktus, bet ir apie empatiją“, – pasakojo Valstybės departamento atstovė.
Pasak E. Germain, tai, kokia svarbi yra tiksli ir istorine tiesa pagrįsta atmintis apie Holokaustą, rodo ir Rusijos invazija į Ukrainą.
„Rusija savo nusikaltimus bei invaziją dangsto ir teisina kalbėdama apie Ukrainos „denacifikaciją“. Tai rodo, koks svarbus dalykas yra aiški ir teisinga istorinė atmintis. Juk pasakymas, kad demokratinę Ukrainą reikia „denacifikuoti“ – pats tikriausias Holokausto iškraipymas. Tai – istorinės atminties iškraipymas“, – sakė JAV diplomatė.
