Šiandien pasieniečiai dėl migrantų gali atsikvėpti kiek lengviau, ir grįžti prie įprastų savo darbų – pavyzdžiui, kontrabandos užkardymo, ką penktadienio rytą jau sėkmingai šokę į gumines valtis darė Nemune plušantys pareigūnai.
Visgi Druskininkų pasienio užkardoje visą parą budintys pasieniečiai dar tikrai neskuba atsipalaiduoti – per kelias dešimtis ekranų čia akylai stebimas kiekvienas sienos centimetras.
Migrantams tenka rinktis jau kitas vietas
Kaip naujienų portalui lrytas.lt teigė Druskininkų pasienio užkardos vadas Andrius Beloručkinas, maždaug nuo praėjusių metų spalio būtent į šios užkardos veikimo teritoriją migrantai iš Baltarusijos pusės praktiškai nebeužklysta, nes dėl itin stiprios sienos kontrolės jie suvokia, kad į Lietuvą tiesiog nepateks.
„Čia yra džiugi žinia. Siena yra labai sustiprinta – visur yra vaizdo stebėjimo sistemos, yra barjeras, įrengtas visame valstybės sienos ruože, išskyrus ten, kur valstybės siena eina vandenimis.
Galbūt tai labiau juos ir atgraso – tarp migrantų sklinda žinia, kad šis ruožas nepraeinamas, nes jis stipriai kontroliuojamas. O tada jis jiems tampa nebepatrauklus“, – portalui lrytas.lt tvirtino A.Beloručkinas.
Pasak Druskininkų pasienio užkardos vado, tiek 2021-ieji, atnešę Lietuvai neregėto masto migrantų krizę, tiek ir 2022-ųjų pradžia visiems pasieniečiams sukėlė labai didelių iššūkių, tačiau bene labiausiai kentėjo būtent aplink Druskininkus esančios valstybės sienos teritorija.
„Čia buvo sulaikyta daugiausia migrantų. Pati masinių įrengiamo barjero gadinimų pradžia irgi buvo pas mus, bet atlaikėme tą spaudimą, susitvarkėme barjerus, parodėme, kad esame ne taip lengvai įveikiami. Todėl, matyt, migrantų srautai ir nukrypo nuo mūsų“, – svarstė jis.
A.Beloručkino teigimu, būtent ši pasienio teritorija visada sulaukdavo migrantų dėmesio, nes strategiškai yra palankioje vietoje – aplink gausų svarbių kelių, upių.
„Žvelgiant dar toliau į neteisėtų migrantų istoriją, dar iki šios migrantų krizės, prieš kokius 10 metų, migrantams visada reikėdavo kažkokio orientyro, kur galima eiti, kad nepasiklystum miškuose. Tais laikais dar nebuvo mobiliųjų telefonų ar įvairių programėlių. Tad visą laiką jie rišdavosi prie kažkokių kelių, geležinkelių. Jeigu tai yra upė – eini palei upę, kad tiesiog nepasimestum.
Jeigu kalbame apie Druskininkų pasienio užkardą, kaip žinia, valstybės sieną šioje teritorijoje kerta magistralinis respublikinės reikšmės kelias A4, tai Vilnius – Gardinas. Šalia to yra dar kitas kelias tarp Druskininkų miesto ir Pariečės kaimo, tai irgi yra kelias, kuris yra lyg orientyras“, – aiškino užkardos vadas.
Anot jo, būtent dėl to ir dabar šioje atkarpoje prasidėjo didžiausi migrantų antplūdžiai bei fizinio barjero pažeidimų atvejai.
„Geografinė padėtis yra labai gera – jei žiūrėsime, tai yra piečiausias Lietuvos miestas, geri susisiekimo keliai per Lietuvą iki Lenkijos, todėl ši vieta ir buvo patraukli“, – tvirtino A.Beloručkinas.
Dabar užkardos teritoriją ir visą kontroliuojamą sienos plotą stebi itin modernios kameros ir specialūs jutikliai. Didžioji dalis jų atsirado būtent dėl migrantų krizės.
Pasieniečiai per specialius ekranus mato, kas realiuoju laiku vyksta šalia Lietuvos ir Baltarusijos sienos, fiksuojamas kiekvienas praėjęs žmogus ar transporto priemonė. Kilus bent menkiausiam įtarimui, pasieniečiai iš karto vyksta fiksuoti galimų pažeidimų ar sulaikyti neteisėtai sieną norinčių kirsti migrantų, o kartais tam pasitelkiami net tarnybiniai šunys ar dronai.
Pasak vado, visgi dabar migrantai renkasi kitas pasienio vietas, o dažnai – ir sunkiau prabrendamus kelius, kad vietovės esą būtų sunkiau kontroliuojamos.
Su baltarusių pasieniečiais nebebendrauja
Tiesa, prieš kelis mėnesius migrantų srautas buvo itin suintensyvėjęs, o rugsėjį į Lietuvą neįleistų asmenų skaičius vėl buvo viršijęs šimtą. Tiek Vidaus reikalų ministerija, tiek ir patys pasieniečiai aiškino, kad tai susiję ir su naujais migrantų keliais iš Rusijos.
„Kalbant apie kelionės maršrutą ir tai, ką pasakojo migrantai, tai nemaža dalis, kai buvo nutraukti tiesioginio susisiekimo reisai tarp jų kilmės šalių į Baltarusiją, pakeitė kelionės maršrutą, skrisdavo į Rusiją, ir tada iš Maskvos keliaudavo į Baltarusiją.
Iš ten jau juos vedliai, vežėjai paskirstydavo į atskirus ruožus. Būdavo ir tokių pasakojimų, kad migrantai prašėsi į Lenkiją, bet vežėjai sakė, kad šie vyktų būtent prie Lietuvos sienos“, – pasakojo Druskininkų užkardos vadas.
Anot A.Beloručkino, neteisėtai sieną norėję kirsti užsieniečiai pastaruoju metu jau nebeslėpdavo ir tikrųjų atvykimo priežasčių.
„Kai juos sulaikai, jie jau iš pat pradžių pasakoja savo tikrąjį atvykimo tikslą. Jie sako, kad jų šalis yra neperspektyvi, sunkus ekonominis gyvenimas, ir jie ieško geresnių sąlygų. Kai jų paklausdavai, kodėl jie atvyksta, dažniausiai atsakymas būdavo „mes norim dirbti“, – prisiminė užkardos vadas.
Visgi patys migrantai, norėdami perlipti fizinį barjerą, neretai pasitelkdavo savo fantaziją – dažnai ant jo užmesdavo rąstų, medžių, kuriais užlipę peršokdavo per tvorą.
„Kitas būdas – jie bandė prasikasti kelią, kasdavo griovius, turėdavo ir įrankių, daug kastuvėlių esame pririnkę. Taip pat bandė ir karpyti barjerą – iškirpdavo koncertinoje praėjimo skylę, ir tada jau karpydavo tvoros segmentą. Dar bandydavo pažeisti vartelius, bandė karpyti spynas.
Miegmaišius, skudurus mesdavo ant koncertinos, net naudodavo kopėčias. Kartais ir patys migrantai sakydavo, kad jiems visa tai duoda baltarusių pareigūnai. Buvo tokių atvejų, kai jie sakė, kad iš baltarusių pasieniečių nusipirko gumines pripučiamas valtis“, – dėstė Druskininkų užkardos vadas.
Su Baltarusijos pasieniečiais Lietuvos pasienyje dirbantys pareigūnai ryšio jau nebepalaiko, nors A.Beloručkinas pripažįsta, jog anksčiau tam tikro bendravimo tikrai būta.
„Dabar visai nebendraujame. Anksčiau susitikinėdavome, keisdavomės informacija, būdavo planiniai susitikimai, jeigu pasitaikydavo valstybės sienos pažeidimų ar incidentų. Šiuo metu tai tik centrinis lygmuo – susirašinėjimą vykdo VSAT ir rinktinė, bet tokio bendravimo, skambinimosi visiškai nėra“, – tvirtino vadas.
Tiesa, neatmetama, kad Baltarusijos pasienio pareigūnai greičiausiai padeda neteisėtiems migrantams patekti prie Lietuvos sienos ir net prisideda prie fizinio barjero gadinimo.
„Pasieniečių tikslas yra saugoti valstybės sieną. Manau, kad mes atliekame savo pareigą sąžiningai, o kaimynai, jeigu matome per vaizdo stebėjimo sistemas, kaip jie eina su tomis pačiomis žirklėmis karpymui, koks jų tikslas? Jie tikrai nesaugo sienos.
Savaime suprantama, kad jie neatlieka savo užduoties, o mes atliekame“, – lrytas.lt sakė A.Beloručkinas.
Druskininkiečiai aukojo ir drabužius, ir žaislus
Jis taip pat nesutinka su neretai išsakoma kritika dėl Lietuvos vykdomos apgręžimo politikos – anot Druskininkų užkardos vado, jeigu valstybė nebūtų laiku priėmusi ryžtingų sprendimų, dabar kentėtų ne tik pasieniečiai, bet ir visi šalies gyventojai.
„Nepamirškime, kas yra valstybės siena. Tai yra išorinė Europos Sąjungos (ES) ir NATO siena – negali kas nori ir kada nori ateiti ir eiti kur panorėjęs. Yra tvarkos, yra procedūros. Tai yra viena iš priemonių, užtikrinant saugumą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES“, – aiškino vadas.
Migrantų krizės įkarštyje sulaikomi žmonės buvo laikomi ir specialiai užkardos teritorijoje įrengtoje stovyklavietėje. A.Beloručkinas prisiminė, jog vienu metu Druskininkų užkardoje esantiems pasieniečiams teko saugoti net apie 400 migrantų, tačiau neramumų ir pasipiktinimo bangų per visą laiką pavyko išvengti dėl vienos priežasties.
„Mes su jais nuolat bendraudavome. Jei jiems kildavo klausimų, pasipiktinimų, nusivylimų, norų, mes kiekvieną dieną eidavome su jais kalbėtis. Kaip padalinio vadovas eidavau pas juos kokioms 20 minučių, bet būdavo taip, kad sugrįždavau po 3 ar 4 valandų. Žmonių daug, kiekvienas su savais klausimais, ir kiekvienam reikėdavo paaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip, kokia yra teisinė sistema.
Galbūt dėl to mums ir pavyko išvengti nemalonių susidūrimų, nes tikrai daug bendravome. Jie čia darydavo ir vakarones, šokdavo savo tautinius šokius, giedodavo giesmes. Per Raudonąjį Kryžių, Maltiečius jiems parūpinome ir Koraną, kad galėtų melstis.
Stengėmės suprasti, o jie stengėsi suprasti mus, kad kol kas jie turės likti čia, kol procedūros bus atliktos“, – aiškino Druskininkų užkardos vadas.
Tiesa, jis pridūrė, kad itin supratingai migrantų krizės akivaizdoje elgėsi ir patys druskininkiečiai – nuolat atvykėliams aukojo drabužius, buities prietaisus, o jų vaikams – žaislus ir kamuolius.
„Druskininkiečiai parodė, kad jie yra labai lojalūs Lietuvos valstybei – jei tik pamatydavo prasprūdusį migrantą, iš karto mums pranešdavo. Būdavo net tokių atvejų, kad mes sekame jų pėdsakais, jau tuoj rasime, bet gauname skambučius iš žmonių, kad jie matė ten ir ten.
Gaudavome labai daug skambučių su noru padėti – žmonės klausdavo, ko migrantams reikia, ar reikia rūbų, buitinių reikmenų. Klebonas atvežė elektrines virykles, kiti vaikams žaislų, kamuolių. Tikrai visi stengėsi padėti“, – prisiminė A.Beloručkinas.
