Vengsime ideologizuotų politologinių samprotavimų. Tiesiog paklausime klausimo, kuris kirba daugelio vilniečių galvose, – kas bus po kovą vyksiančių savivaldos rinkimų?
Svarbiau netgi ne tai, kas bus valdantieji. Daug svarbiau, kaip elgsis opozicija, – jos darbas bus konstruktyvus ar ardantis? Opozicijos atstovai nebalsuos, kad sužlugdytų kvorumą, ar teiks protingus pasiūlymus?
Apskritai – ar nuo opozicijos kas nors priklausys, ji bus kaip sarginis šuo ar vien nereikalingas prielipas? Mat paprastas rinkėjas jau nebesitiki, kad gali kontroliuoti išrinktą valdžią, esant reikalui ją atšaukti.
O kol kas partijos margina marškinėlius, spausdina plakatus su rinkimų numeriais, kurie bus įrašyti artėjančių tarybų rinkimų biuleteniuose. Tie numeriai kaip tik ir paaiškėjo šią savaitę.
Laisvės partijai velnio tuzinas – 13-asis numeris labai tinka. 2019-ųjų rinkimuose šios partijos nariai 17 vietų taryboje užsėdo atėję su komitetu „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės!“
Kad tiek gautų šiųmečiuose rinkimuose, nepanašu, bet jeigu partija atsidurtų opozicijoje, būtų linksma. Tiesa, tai mažai tikėtina, nes partija greičiausiai prisiklijuos prie valdančiosios koalicijos.
Mažiausiai linksmybių būtų, jei opozicijoje atsidurtų konservatoriai. Kokių kiaulysčių ir intrigų iš jų laukti, nepasakys net lakios fantazijos žmogus. Bet tai irgi mažai tikėtina, nes Vilniuje konservatoriai turi užsiauginę ir išauklėję savą rinkėją, kuris į rinkimus šliaužte atšliauš.
Kita vertus, konservatoriai opozicijoje – ne tik intrigų meistrai, bet ir skalijimu panašūs į šunis. Prisiminkime ankstesnes sostinės savivaldybės tarybas. Sutikime, kad nuolatinis ambrijimas versdavo valdančiuosius pasitempti.
Partijoms rinkimų numeriai atrodė labai reikšmingi. Kiek lažybų, spėjimų būta prieš jų traukimą. Ką tai liudija?
Kad partijoms rinkėjas – visiškas bukagalvis, nesugebantis net politinės organizacijos pavadinimo įsiminti, vien skaičių. Tad jis turi būti gražus, lengvai įsimenantis, lyg automobilio vardiniame numeryje.
Tad rinkimų programoms jos netaškė daug išmonės, nekūrė realių pasiūlymų, kaip pagerinti gyvenimą Vilniuje. Rinkėjų pašto dėžutes vėl užplūs tonos makulatūros su gražiai nupaišytais skaičiukais, spalvingais piešinėliais.
Iš dalies partijos teisios – juk tik saujelė vilniečių prisimins, kas buvo surašyta 2019 metų rinkimus į dabar jau bebaigiančią darbą tarybą laimėjusių partijų koalicijos programoje.
Kad valdantieji iš keturių politinių jėgų – komiteto „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės!“, konservatorių, Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos Krikščioniškų šeimų sąjungos bei Darbo partijos pasižadėjo skirti prioritetą švietimo sričiai, nieko naujo.
Tokie pažadai sklando kiekvienų rinkimų metu. Geriau prisiminkime, kiek mokyklų buvo pastatyta per ketverius metus ir kaip padidėja transporto grūstys gatvėse mokslo metams prasidėjus, kai tėvai pradeda vežioti vaikus į mokyklas iš vieno miesto galą į kitą.
Susisiekimo gerinimas mieste? Ką tik pajutome, kai gruodį miesto transporto darbą paralyžiavo vairuotojų streikas, kilęs dėl metų metais nesprendžiamų problemų.
Kaip valdantieji ketino miegamuosius rajonus paversti gyvenamaisiais, paaiškinti galėtų nebent aršus medžių sodintojas R.Šimašius. O kaip stoties rajonas pavirto pietiniu miesto centru, galime įsitikinti patys, žinoma, jeigu negausime į akį.
Tad iš tiesų skaityti partijų pažadus – beviltiškas reikalas. Gal tikrai pakaks numerologijos, kaip mums ir mėgina pademonstruoti partijų atstovai?
