Ne tik politikas, bet ir iškilus visuomenės veikėjas, reikšmingai prisidėjęs traukiant Lietuvą iš carizmo sutemų, drauge su kitais garsiais amžininkais klojęs pamatus nepriklausomai Lietuvos valstybei.
Faktiškai visi Vasario 16-osios Akto signatarai nusipelno paminklų. Be jų būtų buvęs chaosas ir kraštas nusiaubtas bolševikų.
Norinčiųjų pasiglemžti Lietuvą buvo ir daugiau, tiktai dabar, dėl kitokių strateginių sumetimų, nenorime per garsiai apie tai kalbėti.
Reikia be kvailų diskusijų, tariamų pasitarimų su visuomene sukurti ir pastatyti paminklą Vilniuje A.Smetonai, kuris dėl šio miesto buvo pasiryžęs gyvybę atiduoti.
Skamba patetiškai, bet tai tiesa. Daug buvo Vilniaus patriotų, bet A.Smetona tarp jų ryškiausias.
Klaipėdai tampant Lietuvos dalimi A.Smetonos pėdsakas taip pat matomas, tik nedaug dar apie jo, kaip politiko, vaidmenį šioje strateginės reikšmės Lietuvai istorijoje parašyta.
Garbingo savo veiklos įvertinimo A.Smetona nusipelnė dar iki 1926 metų, į kuriuos paminklo priešininkai ir kabinasi.
Ne A.Smetona sukilimą ir perversmą prieš prezidentą K.Grinių ir ano meto vyriausybę sugalvojo. Kas tai sumanė ir darė, žinome. Ir teisingai padarė, nes iš Rytų, nepaisant iškilios ir šviesios K.Griniaus asmenybės, į Lietuvą vėjai nešė blogą kvapą. Galėjo visaip atsitikti.
Dabar banalu kartoti, kad autoritarinių režimų banga ritosi per visą Europą, bet tai irgi tiesa.
Skirtingose šalyse skirtingai. Ispanijoje prieš kairiuosius, kuriais intensyviai pradėjo domėtis J.Stalinas, sukilęs F.Franco, laimėjęs pilietinį karą, valdžioje išbuvo net iki 1974 m. Dabar F.Franco paminklų lyg ir nėra, visai neseniai iškeltas „vadas“ ir iš palaidojimo vietos „Valle de los Caidos“ (Kritusiųjų slėnio), bet tuo pat metu kažkur provincijoje tebėra.
Užtat paminklai J.Pilsudskiui Lenkijoje – ant kiekvieno kampo, kaip ir gatvių, kuriose su lenkiškomis prekėmis šmirinėja lietuviai, pavadinimai.
A.Smetona, sukilėlių pakviestas valstybės vadovu, pilietinio karo nesukėlė, nors kraujas buvo pralietas. Sovietų valdžia tai priminė paminklu „keturiems komunarams“ Kaune. Buvo įvairių autoritarinių apribojimų ir tai gana plačiai istorikų nušviesta ir įvertinta.
Beje, „Trečio fronto“ (dabartinėje Lietuvoje būtų priskirtas prie „penktos kolonos“) gabieji literatai gaudavo valstybines premijas. Ekonomika nebuvo beviltiška.
Kitas paminklo skeptikų kabliukas – prasidėjus sovietų invazijai A.Smetonos pasitraukimas į Vakarus. Visi žinome – A.Smetona buvo prieš sovietų ultimatumo vykdymą.
„Aplinka kalta“. A.Smetona, nenorėjęs dalyvauti savo paties sušaudyme, nusprendė pasitraukti. Kur ir kaip tai įvyko, karikatūriškai pripaišyta net sovietmečio istorijos vadovėliuose.
Šiais laikais įdomiai šią politinę kelionę yra pavaizdavęs istorikas, diplomatas A.Eidintas (pvz., knygoje „Antanas Smetona ir Justas Paleckis istorinėje dramoje“). Ne visiems šita kelionė atrodo morališkai pateisinama. Yra rodančių pirštu į dabartinį Ukrainos prezidentą V.Zelenskį.
Štai, sako, daug kas prognozavo, kad Vakarams pasiūlius pasitraukti jis taip ir padarys, bet dabar kovoja su agresoriumi.
Tarkime, A.Smetona būtų pasilikęs, nusprendęs kautis. Su kokiu ginklu rankoje – lazda? Kai kariuomenės vadai jau buvo nutarę nesipriešinti.
Gal A.Smetonai reikėjo nueiti ir atsiprašyti V.Dekanozovo – ironizuoja V.Landsbergis, okupantų paprašyti darbo, ką, beje, kai kurie žinomi ano meto Lietuvos politikai ir padarė. Ir gavo darbo Sibire. Tiesa, trumpalaikio, iki šūvio į pakaušį.
Mano požiūriu, A.Smetonos persikėlimas į JAV visokeriopai pateisinamas. Tragiška jo gyvenimo pabaiga. Gaisras. Būtų blogai, kad A.Smetona su šia tragedija ir išeitų iš Lietuvos istorijos. Metas jam grįžti namo ir būti objektyviai įvertintam. Pirmiausia kaip ryškiam veikėjui, klojusiam Lietuvos valstybingumo pamatus, o po to jau kaip valstybės vadovui, prezidentui.
Minint Sausio 13-ąją tenka viešai diskutuoti, ar tai gali vėl pasikartoti.
Prieš 20 metų tai jau atrodė neįmanoma, o Lietuvai tapus NATO nare galimas Rusijos įsiveržimas į stipriausio pasaulyje aljanso valstybę – beprotiškas ir savižudikiškas. Dabar atrodo viskas įmanoma. Rusija nuolat kartoja, kad kaunasi ne su Ukraina, o su NATO, nors tiesiogiai Aljanso dalinių ten nėra. Ar ateis tas momentas, kai NATO valstybėms teks tiesiogiai dalyvauti su savo kariais ir technika Ukrainos fronte? Tai bus bendras NATO valstybių politinis ir karinis sprendimas.
Lietuva turės savo vaidmenį ir nustatytas funkcijas. Kitais žodžiais sakant, Lietuvai nereikės kaip smetoniniais laikais svarstyti kokio nors Rusijos ultimatumo ir kokiame nors „paskutiniame posėdyje“ laužyti galvos, ką daryti.
Kas būtų karo, faktiškai jau trečiojo pasaulinio, atveju, reikia tikėtis, Lietuvos krašto apsauga žino ir dar prieš tai spės paaiškinti savo šalies gyventojams, ką daryti. Prie parlamento nebebus prasmės stovėti. Tai reikės daryti su ginklu rankose prie valstybės sienos.
Neseniai paskirtą vadinamosios specialiosios karinės operacijos vadą S.Surovikiną keičia generalinio štabo viršininkas V.Gerasimovas.
Tai nereiškia, kad S.Surovikinas nesusidorojo su užduotimi. Rusija fronte vėl stumiasi į priekį.
Vadų keitimas pavaldumo ir įgaliojimų aukštyn linkme reiškia, kad ruošiamasi lemiamam etapui.
Manau, kad reikšmingi įvykiai sparčiai artėja.
