Taikli karikatūra ar šmaikštus žodis gali būti galingas ginklas. Tuo įsitikinę kauniečiai karikatūristai Edmundas Unguraitis (59 m.) ir Vladimiras Beresniovas (74 m.).
Jų aštrūs protai visada pasirengę reaguoti į rezonansą sukeliančius įvykius ar poelgius, o padrožti pieštukai tik ir laukia progos ant popieriaus lakšto švelniau ar aštriau pašiepti tai, kas kvaila ar kelia šypsenas.
Ne išimtis yra ir artėjantys savivaldybių tarybų bei merų rinkimai.
Deja, karikatūros ir humoreskos žanrai nyksta.
Požiūrį išreiškia piešdamas
E.Unguraitis yra stiklo menininkas ir karikatūristas. Jo namus puošia paties sukurta simbolinė skulptūra – į akmenį įsmigęs stiklinis kirvis.
„Kurdamas skulptūrą norėjau pasakyti, kad jei turi daug kantrybės ir noro, trapiu stikliniu kirviu gali ir akmenį prakirsti. Tą patį galima pasakyti ir apie karikatūrą. Ji yra galinga norint išryškinti ir pašiepti negeroves“, – sakė E.Unguraitis.
Nemažai įkvėpimo kaunietis pasisemia klausydamas žinių. Kai išgirsta kokią nors naujieną, kuri sukelia pasipiktinimą ar juoką, apima pasiutęs noras piešti. Karikatūra dailininkui ir yra tam tikros susidariusios situacijos įvertinimas.
„Ne išimtis yra ir politika. Mes norėtume, kad politikai būtų protingi, šaliai atsidavę, garbingi žmonės. Bet kartais jie pasielgia taip, kad net ir labai norėdamas jų veiksmuose nematai logikos, negali paaiškinti, kodėl jis tai padarė. Iš tokio žingsnio norisi pasišaipyti. Kiek tai naudinga, sunku pasakyti, bet tada jaučiu, kad padariau, ką galėjau, kad į nederamą veiksmą sureagavau ir išreiškiau savo nuomonę“, – pasakojo E.Unguraitis.
Kandidatai į merus spalvingi
Vien šiais metais dailininkas yra nupiešęs per 10 karikatūrų artėjančių rinkimų tema.
Vienoje prie pietų stalo sėdintis vyras savo žmonai sako, jog kovo 5-ąją rinks pavasarinius grybus. „Tai scena iš gyvenimo. Mes su mano gaspadine prie pietų stalo aptariame ir politinius reikalus“, – neslėpė menininkas.
Kitoje karikatūroje katinas spokso į namo sienoje išgraužą skylę, iš kurios ten tupintis padaras – pelė ar žiurkė – šaukia, kad bus savo skylės meru.
Dar vienoje karikatūroje pavaizduotas mažas spalvingomis plunksnomis pasipuošęs į papūgą panašus paukštis, kuris tupi narve ir giriasi, kad bus meras. Aplink narvą stovi ir jį stebi didžiuliai katinai.
E.Unguraitis įsitikinęs, kad artėjančiuose rinkimuose, kaip ir kiekvieną kartą, vėl yra nemažai dalyvių, kurie veržiasi į viešumą, nori parodyti savo iškedentas plunksnas ir trokšta neužtarnautos garbės, nors iš tiesų neturi ką pasakyti, nieko nemoka padaryti.
Piešė ir politikų užsakymu
Vis dėlto kurdamas karikatūras dailininkas nesiekia pasityčioti, visada gali pagrįsti, kodėl, kokiais argumentais remdamasis pasišaipė.
„Manau, kad net ir šaipantis reikia jausti saiką, kur kas vertingesnis toks darbas, kuriame apie ką nors blogo pasakoma tarp eilučių nei tiesmukai“, – sakė E.Unguraitis.
O ar patys politikai suvokia, kad pasitelkę karikatūras ir humorą galėtų bandyti pašiepti konkurentus, ar tokių užsakymų būna?
„Prieš praėjusius savivaldybių tarybų ir merų rinkimus vieni Kėdainių politikai, tai supratę, prašė sukurti ciklą karikatūrų, kritikuojančių priešininkus. Laimei, jie suprato, kad iš jų konkurentų nesityčiosiu, karikatūros buvo korektiškos. Kauno politikai tokios paslaugos niekados nėra prašę, gal nepagalvoja apie tokį ginklą“, – svarstė E.Unguraitis.
Norėtų mero su humoru
Anksčiau įvairūs leidiniai spausdindavo karikatūras, bet dauguma to atsisakė. Dabar nupiešęs naują darbą E.Unguraitis jį paskelbia savo socialinio tinklo paskyroje ir pastebi, kad nemažai žmonių supranta, ką jis nori pasakyti, išreiškia ir savo nuomonę.
„Jei karikatūra vykusi, ji atstoja net ilgiausią straipsnį, nes vos metus žvilgsnį aišku, apie ką kalbama“, – sakė E.Unguraitis.
Iš pačių politikų priekaištų dėl to, kad kuria kritiškus priešinius, dailininkas nėra sulaukęs.
„Manau, kad jei žmonės eina į politiką, turi suvokti, kad tampa viešais asmenimis ir neturėtų pykti, jei kas nors iš jų darbų ar klaidų pasišaipo.
Norėčiau, kad Kauno meras, kad ir kas būtų išrinktas, taip pat turėtų humoro jausmą, taip gyventi įdomiau“, – kalbėjo E.Unguraitis.
Ar karikatūrų mada grįš?
Kaunietis karikatūristas V.Beresniovas sakė, kad Kauno satyrikai ir karikatūristai politikams visada skirdavo nemažai dėmesio, bet nė vienas vien šiai temai savo gyvenimo neskyrė.
„Anksčiau prieš rinkimus net būdavo rengiamos parodos, karikatūros būdavo skiriamos tik politikams ir politiniam gyvenimui, tačiau ši tradicija išnyko“, – dalijosi prisiminimais V.Beresniovas.
Nepaisant to, ydos, būdingos žmonėms, taip pat ir politikams, nesikeičia ir niekur neišnyko. Todėl dailininkas ir dabar savo darbuose jas pavaizduoja.
V.Beresniovo darbuose galima pamatyti virš Lietuvos plevenančius rinkimų biuletenius, kurie primena pavasarį grįžtančius paukščius. Arba dailią kiaulę, kuri ragina balsuoti už ją ir žada, kad tada visi išlips iš purvo.
Nemažai darbų kaunietis siunčia į įvairias tarptautines parodas, nes kitose šalyse karikatūrų žanras vis dar populiarus.
Besidomėdamas kitų šalių tradicijomis V.Beresniovas pastebėjo, kad Vakarų Europoje karikatūros vis dar labai madingos ir skelbiamos spaudoje. Šaržuose ar karikatūrose neretai vaizduojami ir politikai. Todėl galbūt kada nors ši mada sugrįš ir į Lietuvą.
V.Beresniovas kuria ne tik karikatūras, bet ir trumpus šmaikščius posakius. Vlaberio slapyvardį pasirinkęs vyras savo sugalvotus aforizmus vadina vlaberizmais.
„Šaipokų“ veikla buvo labai populiari
Gediminas Jankus. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas
„Kaune 1971 metais buvo įkurtas „Šaipokų“ klubas. Jo nariai buvo satyrikai ir karikatūristai, kurie balandžio 1-ąją, Melagių dieną, rengdavo tradicines parodas ir kūrybinius vakarus. Šie vakarai buvo labai populiarūs. Kai jie vykdavo „Girstučio“ kultūros rūmuose, 500 vietų sakė būdavo pilna.
Klubo nariai buvo garsūs ir talentingi kauniečiai. Deja, dalis „Šaipokų“ – satyrikai Jurgis Gimberis, Aleksas Dabulskis, karikatūristas Andrius Deltuva jau iškeliavę Anapilin.
Prieš 5 metus dar bandėme surengti „Šaipokų“ vakarą, aktoriai skaitė senus humoristinius kūrinius. Gaila, bet jaunų satyrikų ar karikatūristų nebeturime, todėl ir klubo veikla nebevykdoma.
Turbūt jaunimui tokios kūrybos formos nebeįdomios, labiau priimtini komiksai. Poetai ir prozininkai taip pat kuria kitokio žanro kūrinius.
Mano nuomone, „Šaipokai“ buvo savotiškas anų laikų reiškinys. Anuomet laisviau kalbėti apie blogybes, ydas buvo galima Ezopo kalba. Kūrėjams ir klausytojams ar žiūrovams tai buvo įdomu, nes skatino kūrybiškumą. Už paprastų buitinių blogybių kritikos galėjo slėptis kur kas rimtesnių blogybių, taip pat ir politinės santvarkos, kritika.
Dabar, kai apie viską galima kalbėti tiesiai ir atvirai, tai nėra taip įdomu, nors tos pačios ydos niekur nedingo.“
