Mečys Laurinkus. Ar karui įžengus į Lietuvos teritoriją jaunimas masiškai stotų ginti savo tėvynės?

Politinių visuomeninių laidų vedėjas pateikė klausimą, į kurį tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva atsakyti. Ar karui įžengus į Lietuvos teritoriją jaunimas masiškai stotų ginti savo tėvynės, savo protėvių žemės, ar pagalvotų, kad ES yra neaprėpiami plotai, visur tėvynė, ir galima pasitraukti į saugesnę vietą?

Lietuvos Respublikai prisiekė 100-oji karių savanorių laida.<br>Gr. Michail Lysenko nuotr.
Lietuvos Respublikai prisiekė 100-oji karių savanorių laida.<br>Gr. Michail Lysenko nuotr.
Mečys Laurinkus<br>kiti
Mečys Laurinkus<br>kiti
Krašto apsaugos savanorių pajėgos.<br>D.Umbraso nuotr.
Krašto apsaugos savanorių pajėgos.<br>D.Umbraso nuotr.
Lietuvos Respublikai prisiekė 100-oji karių savanorių laida.<br>Gr. Michail Lysenko nuotr.
Lietuvos Respublikai prisiekė 100-oji karių savanorių laida.<br>Gr. Michail Lysenko nuotr.
Lietuvos Respublikai prisiekė 100-oji karių savanorių laida.<br>Gr. Michail Lysenko nuotr.
Lietuvos Respublikai prisiekė 100-oji karių savanorių laida.<br>Gr. Michail Lysenko nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

2023-03-10 17:25

Geriau, kad tokio išbandymo nebūtų, bet pasvarstyti niekas nedraudžia. Šalies gynyba nėra susijusi vien su įstatymais apibrėžta pareiga (šauktiniai, mobilizacija ir pan.). Ji tiesiogiai siejasi ir su motyvacija, patriotizmu.

Pastarasis žodis daug kur mechaniškai vartojamas ir net pajuokiamas. Iš tikrųjų patriotizmas yra svarbus asmenybės ugdymo elementas, žmogaus ir tautos gyvenime turintis didelę reikšmę.

Žinomas filosofas J.Girnius rašo: „Patriotizmas – savosios tautos meilė. Prigimta žmogui mylėti savo tautą dėl to, kad esame savosios tautos vaikai lygiai taip, kaip esame savo gimdytojų vaikai. (...)

Nuo liaudies išminties pasakose ligi visuotinųjų problemų filosofų bei rašytojų veikaluose... Nuo kasdieninių papročių ligi didžiųjų tautos istorijos tradicijų, visa tai pavidalina mus ir brandina tuo, kuo išaugame. (...) Visame savo būties plote esame paženklinami savosios tautos individualybe. Todėl visose kalbose nuo seno tauta turi „tėvynės“ (lot. „patria“) vardą.“

Nesileidžiant į margą patriotizmo atspalvių pasaulį, išskirtinę vietą šiame procese užima savo krašto, tautos, tėvynės praeities pažinimas ne tik politinių pervartų fone, bet ir savos kultūros, papročių bei tradicijų istorijoje.

Paprastai tai įvardijama kaip etninė kultūra.

Iki nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, kaip ir XIX a. pabaigoje žengiant į 1918 m. Vasario 16-ąją, etninis sąjūdis suvaidino didelį vaidmenį Lietuvos valstybės atgimime. Sovietams 1953 m. sunaikinus paskutinius Lietuvos partizanų būrius pasipriešinimo okupantams kelyje radosi tarsi duobė, nors ir buvo pasiaukojanti disidentų veikla.

Masiškesnis judėjimas, žinoma, užšifruotas politiškai, atsirado su kraštotyriniu sąjūdžiu, tautos papročių pažinimu ir rinkimu, su įvairiais klubais ir judėjimais, tokiais kaip „Romuva“, „Talka“, „Žemyna“, „Žygeiviai“. Susijungę su Lietuvos katalikų bažnyčia jie ir sudarė tą sceną, ant kurios pradėjo skleistis mitinginės nepriklausomos Lietuvos valstybės siekio vėliavos.

Galima nepagražintai ir neperdedant sakyti, kad ir etninės kultūros pažinimo pagrindu susiformavęs patriotizmas išvedė Lietuvą iš okupacijos sutemų.

Nepamiršta etninės kultūros svarba ir sugrįžus į Europos vandenis. Net priimtas specialus įstatymas, kurio preambulėje reikšmingai sakoma: „Seimas, suvokdamas, kad etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas; konstatuodamas, kad įvairioms lietuvių etninės kultūros formoms ir ypač jos gyvajai tradicijai gresia akivaizdus sunykimo pavojus; pripažindamas, kad tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą, priima šį Etninės kultūros valstybinės globos įstatymą.“

Pacitavau plačiau vien norėdamas priminti, kad politikai puikiai supranta Lietuvos etninės kultūros šiuolaikiniame pasaulyje svarbą.

Savaime suprantama, įstatymas nėra deklaracija, jis būtinai turi savo vykdymo erdvę – švietimo sistemą, paprasčiau tariant, mokyklas, kuriose mokiniai per išmanančius mokytojus ir gali sužinoti apie Lietuvos tradicijų praeitį ir jų svarbą nacionalinėje kultūroje, o ir patys per šventes dalyvauti tradicijų sklaidoje.

Etninė kultūra reikšmingai paminėta ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme: „Valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama... kalbą, etninę kultūrą, kultūros savitumą ir papročius, kultūros paveldą.“

Pagaliau parengiama „Tūkstantmečio mokyklų“ programa, ir įdomu, kad joje nebėra pakilių žodžių nei apie tradicijas, nei apie etninę kultūrą.

Trumpai drūtai, iš programos teksto ji iškrito, o drauge ir iš kai kurių savivaldybių akiračio. 1998 m. etninės kultūros dalyką turėjo per 68 proc. Lietuvos mokyklų, 2021 m. – 23 mokyklos, 2022 m. – tik 17.

Priežastis elementari – trūksta pedagogų, galinčių kompetentingai dėstyti etninę kultūrą. Jie neberuošiami.

Jei nori pamatyti „senovę“, nueik į Kaziuko mugę. Ten vis tiek kokia nors persirengusi grupė praeis. Viena mokytoja, kurios pavardės neatsiklausęs neminiu, taip aprašo ne tik jos, bet ir mokyklos pastangas išpešti savivaldybėje pinigų folkloro studijai.

Iš valdininkų ji išgirdo: folkloras niekaip „neprisitempia“ prie „Tūkstantmečio mokyklų“ kultūrinio ugdymo programos, reikėtų ko nors šiuolaikiško.

Mokytoja papasakojo apie viešnagę Ukrainoje per valstybinę šventę: „Nuo mažo iki didelio, nuo jauno iki seno – visi vilkėjo vyšyvankas ir tuo didžiavosi, nes nuo mažumės pratinami džiaugtis savo tautiniu kostiumu ar jo detalėmis.

Norėjosi savo mokykloje padaryti smagią pradžią – nuo pradinių klasių vaikus ugdyti tautiškumo dvasia, skatinti patriotiškumą, pilietiškumą. O kai norime tai daryti, neleidžiama.“

Žinoma, ne visose savivaldybėse vienoda padėtis.

Bet „kažko šiuolaikiško“ tendencija matyti. Susirūpinusieji etninės kultūros mokyklose likimu nori kreiptis į partijas ir siekti bendro sutarimo šiuo klausimu. Pritariu. Su artėjančia Kovo 11-ąja.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.