Anot A.Januškos, prezidento patarėjo Kęstučio Budrio pareiškimai, kad Lietuva turi septynerius metus pasiruošti, prieštarauja Valstybės saugumo departamento (VSD) pateiktos grėsmių ataskaitos turinio esmei, o pačios Suvalkų koridoriaus grėsmės neigimas gali tapti grėsme nacionaliniam saugumui.
„Saugumo tarnybos per savo paruoštą grėsmių vertinimą pagaliau viešai pripažino, kad dėl Rusijos karo prieš Ukrainą Rusijos karinė grėsmė Lietuvai esmingai nesumažėjo. „Kaliningradas mus laiko ugnies lauke tiesiogiai, niekas šioje situacijoje nepasikeitė metams bėgant“, – sakė K.Budrys.
Kaliningrado srities Rusijos kariniai pajėgumai lieka svarbūs, izoliuojant Lietuvą, ribojant NATO šalių kariuomenės fizinį patekimą į Lietuvą karinio konflikto atveju ( A2 / AD funkcija). Nėra geresnio argumento, kodėl mums reikia Vokietijos, JAV, bet ir Lenkijos kariuomenės dislokavimo Lietuvoje, o ne kažkur kitur.
Anksčiau su kariuomene susijusių analitikų ir apžvalgininkų buvo teigiama, kad visi svarbūs Rusijos kariniai daliniai sunaikinti, todėl nebėra jokios grėsmės Lietuvai. Tokia pozicija jau padarė žalos.
Apie egzistuojančias grėsmes bandyta kalbėti ir prieš NATO Madrido viršūnių susitikimą, ir kad tų realių grėsmių įvardinimas yra mūsų svarbiausias koziris, pagrindžiant NATO šalims būtinumą dislokuoti Lietuvoje daugiau NATO priešakinės gynybos. Tačiau tokie grėsmės argumentai pačioje Lietuvoje buvo įvardinti kaip nerimti (praleidžiu pavardes)“, – rašė A.Januška.
Dabar, anot jo, galima matyti, kokios buvo to nepagrįsto neigimo pasekmės.
„Jei Lietuva pati nematė grėsmės, tai kodėl pvz. vokiečių brigada turi būti Lietuvoje, o ne Vokietijoje? Prieš kelias dienas Vokietijos gynybos ministras B.Pistorius aiškiai suformulavo užduotį Lietuvai naujam Vilniaus NATO samitui. Jei norite brigados, įtikinkite NATO, kad jos reikia Lietuvoje. Nes Vokietija savarankiškai nieko nedarys.
Tai reiškia, kad Lietuva turės įtikinti NATO šalis, kad jos saugumo situacija nėra tokia rožinė, kaip buvo matoma anksčiau, ir kad Lietuvai reikia NATO pajėgų Lietuvoje čia ir dabar“, – dėstė diplomatas.
A.Januška teigė, kad prezidento patarėjo K.Budrio teginiai, pasakyti pristatant VSD ataskaitą, kad Lietuva turi septynerius metus pasiruošti Rusijos karinei grėsmei, prieštarauja ataskaitos turinio esmei.
„Toks kalbėjimas ir mąstymas teberodo, kaip mes liekame atsipalaidavę ir nerimtai žiūrintys net į tai, ką sako mūsų pačių karinė žvalgyba. Jei mes manome turintys septynerius metus, tai nesitikėkime sulaukti NATO pajėgų Lietuvoje artimiausiu metu ir reikalingų sprendimų NATO viršūnių susitikime. Nebus rimto atgrasymo, grėsmė Lietuvai tik didės“, – rašė jis.
A.Januška pastebėjo, kad dar viena grėsmių – tranzito į Kaliningradą, ataskaitoje buvo neaptarta.
„Spėčiau, kad dėl politinės motyvacijos prieš nacionalinio saugumo interesus. Dokumente teigiama, kad „jei tranzito sąlygos netenkins ar srityje gilės ekonominės problemos, Kremlius, tikėtina, rinksis sprendimus didinti įtampą regione“.
Tuo tarpu Prezidentūra (sunkiai suvokiama, kam to reikėjo) labai aiškiai pasisakė, kad apskritai tokio „Suvalkų koridoriaus“ ir tuo pačiu tranzito grėsmės nėra.
Bet taip vadinamas „Suvalkų koridorius“ egzistuoja būtent todėl, kad yra Kaliningrado eksklavas, vienintelė teritorija, kuri yra atskirta nuo Rusijos Baltarusijos (kurios jau beveik nebėra kaip savarankiškos) ir Lietuvos valstybėmis (arba teritorijomis pagal Rusiją).
Prisiminkime, kad antros karo prieš Ukrainą bangos viena iš priežasčių buvo sausumos „koridoriaus“ iš Donbaso per Mariupolį į Krymą sukūrimas, ką Rusijai pavyko padaryti per kelias savaites. Ir kas išlieka Ukrainos didžiausia problema, norint realaus progreso kare – atkovoti tas teritorijas, vėl išeiti prie Azovo jūros, vėl izoliuoti Krymą.
Rusijos požiūriu, kita teritorija be Krymo, kuri yra atskirta nuo pagrindinės Rusijos, yra Kaliningradas. Tad neabejotina, kad vienas iš Rusijos strateginių karinių tikslų pirmiausia būtų „prijungti“ „amžinai rusiškas“ Karaliaučiaus žemes prie Rusijos sausumos koridoriumi. Įjungus propagandą, kai tai buvo neišvengiama, ir jei vakarai gins, tai gaus branduolinį smūgį“, – dėstė A.Januška.
„Koks tas taip vadinamo „Suvalkų koridoriaus“ plotis – Lietuva iki Nemuno (pagal Ribentropo-Molotovo linijas), ar visa Lietuva, galime tik spėlioti“, – pridūrė jis.
Diplomatas pastebėjo, kad saugumo situaciją dar labiau komplikuoja prekių ir transporto „koridoriai“ per Lietuvą, kaip išimtinė Rusijos teisė važiuoti per svetimą teritoriją.
„Bet koks Lietuvos bandymas atgauti pilną suverenitetą, atkurti pilną ES teisę tranzitui, kol galioja sankcijos, neabejotinai būtų sutiktos naujais Rusijos grasinimais (apie ką kalba ir grėsmių vertinimas). Šis tranzito koridorius yra ir galimų provokacijų, jei Rusijai reikės, neišsenkamas šaltinis.
Įvardinti šį koridorių, kaip esminę nacionalinio saugumo grėsmę, tai reiškia pripažinti, kad didele dalimi mes patys ją susikūrėme (žinoma, ne be Vokietijos). Tačiau neigti akivaizdų faktą irgi nėra išeitis.
Sprendimas čia paprastas. Koridorius atsirado pirmiausia Vokietijos kanclerio ir JAV pastangomis, pretekstu – neprovokuokime Rusijos (Lietuvos sąskaita). Netikiu, kad Lietuva niekieno nespaudžiama būtų su tuo susitikusi. Iš to kyla ir vienas svarbiausių Lietuvos argumentų NATO šalims NATO Vilniaus viršūnių susitikimui“, – rašė A.Januška.
A.Januškos teigimu, „Suvalkų koridorius“ ir prekių bei transporto koridorius yra viena reikšmingiausių grėsmių Lietuvos saugumui, išskirtinė grėsmė būtent Lietuvai.
„Todėl JAV ir Vokietija (koridoriaus „krikštatėviai“) turėtų pirmiausia galvoti, kaip mažinti tą grėsmę atgrasymu, tai yra dislokuoti reikšmingas pirmiausia JAV, Vokietijos karines pajėgas Lietuvos teritorijoje. Atgrasymas prieš galimą Rusijos avantiūrizmą.
Tačiau kai pati Lietuva neigia ar nemato šios grėsmės, tai toks elgesys pats savaime gali tapti grėsme nacionaliniam saugumui. Nekalbant, kad nematomas ir ignoruojamas vienas svarbiausių argumentų tame kontekste, apie kurį kalba B.Pistorius“, – rašė A.Januška.
