„Mes esame palikti likimo valiai su savo skausmu ir nežinomybe dėl ateities.
Mums buvo pasakyta: „Laukite.“ Psichologai už konsultacijas prašo nemažai pinigų. O mes dar galbūt turėsime išlaidų ir už teisines paslaugas.
Ką mums daryti, kaip padėti savo sūnui ir kaip toliau gyventi, pasiekti teisingumą? Kodėl niekam nerūpi seksualinę prievartą patyrę vaikai?“ – „Lietuvos ryto“ žurnalistės klausė vilniečiai tėvai, kurių sūnų į pinkles įviliojo įtakingų ryšių turintis profesorius.
Susiję straipsniai
Pirmąją straipsnio dalį „Moksleivį į sekso pinkles viliojęs įtakingas profesorius sulaukė sunkių kaltinimų“ skaitykite čia.
Rūpi apsaugoti kitus vaikus
– Kada ir kaip sužinojote, kad jūsų sūnų galimai prievartavo nepažįstamas vyras? – paklausiau nepilnamečio motinos.
– Vieną rytą sūnui pasakiau, kad važiuosime skiepytis. Po to pastebėjau, kad jis kampe drebėdamas rašo telefono žinutes.
Man tai pasirodė įtartina, nes paprastai jis taip nesielgdavo. Paklausiau, kam jis rašo tas žinutes.
Sūnaus rankos pradėjo drebėti, jis ėmė slėpti telefoną.
Paėmusi telefoną pamačiau Airido vardą. Paklausiau, kas jis toks. Atsakė, kad tai neva draugas, ir staiga puolė į ašaras.
Buvo matyti, kad kažkas yra ne taip, kad emocinis ryšys su tuo žmogumi nėra įprastas, kad sūnus gali būti prigąsdintas.
Paklausiau, kokio amžiaus Airidas. Sūnus pasakė, kad kaip senelis.
Tada nedelsdama atidžiau pasigilinau į žinutes ir pašiurpau, nes jose buvo žodžiai „paišdykauti“, „bučkis“. Labai išsigandau.
Paklausiau, ar Airidas siūlė saldainių, ką jis su juo veikė. Sūnus atsakė, kad su juo ėjo į miškelį. Iš pradžių sūnus bijojo man pasakyti, ką tas vyras su juo darė nusivedęs į miškelį.
Bet aš pamačiau jo akyse ir išgąstį, ir kaltę.
Mūsų sūnus – labai jautrus, nuoširdus, užjaučiantis kitus.
Anksčiau jis lankė privatų darželį ir pradinę mokyklą, kur vyrauja atvirumas ir pasitikėjimo atmosfera, daug bendraujama, skatinama atsiverti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Todėl jis buvo linkęs pasitikėti kitais, nebijojo bendrauti.
O tas vyras mokėjo prieiti prie mūsų sūnaus. Žinutes jis specialiai rašydavo su klaidomis, panašiu stiliumi kaip ir sūnus.
– Kokių jūs dar ėmėtės priemonių?
– Paskambinau į mokyklą ir nuvykome į policiją rašyti pareiškimo. Iš pradžių policija neskubėjo reaguoti, nenorėjo pradėti ikiteisminio tyrimo.
Bet prokurorė į situaciją pažvelgė kiek rimčiau.
Mums teko su vaiku vykti į teismą, kur jis buvo apklaustas dalyvaujant psichologei.
Specialistei vaikas labiau atsivėrė – pasakė, kad Airido lytinis organas pasidarydavo labai didelis, iki bambos.
Dar sakė, kad Airidas liepdavo skaičiuoti iki šešiasdešimties. Pasakė, kaip tas vyras jį čiupinėjo. Taip ir paaiškėjo, kas įvyko miškelyje.
– Ar po to nepilnametis nebijojo vėl eiti į mokyklą?
– Mes iš karto pakeitėme mokyklą.
Prieš tai mums atrodė, jog viskas bus saugiai ir netoli, bet pasirodo, kad kai pakeliui parkelis, tai nėra saugu.
– Kokių emocijų išgyvenote, kai visa tai paaiškėjo? Ar pasikeitė sūnaus elgesys?
– Man buvo labai baisu. O sūnui tai didžiulė trauma, žala padaryta visam gyvenimui. Jis tapo itin jautrus, jaučiasi kaltas, ėmė draskytis rankas, save žaloti. Jei kas nors būna ne taip, iš karto puola į ašaras.
Mums niekas nepasako, kur galėtume sulaukti pagalbos. Tik buvo pasiūlyta išrašyti vaistukų. O kur psichologo, kitų specialistų pagalba?
Kaltinamasis nėra degradavęs, jis viską darė sąmoningai, planavo, stebėjo ir galvojo, kaip užkalbinti moksleivius.
Sūnus labai mėgsta muziką. Paklausiau, gal tas vyras kvietė jį į namus? Sūnus patvirtino, kad tas vyras kvietė jį į diskoteką pas save į namus.
Tas vyras nespėjo nusivesti mūsų vaiko pas save į namus. Net bijau pagalvoti, ką dar jis būtų padaręs, jeigu toks planas būtų išdegęs.
– Jūsų sūnų į miškelį nuviliojęs vyras yra įtakingas, tituluotas medikas. Ar tokia žinia jums netikėta?
– Tai mane dar labiau šokiruoja. Nenumanome, kokių ryšių ir kokį užnugarį jis turi, ką gali nuveikti.
Gyvename baimėje. Mūsų šeima nesijaučia saugi.
Bet mums rūpi apsaugoti kitus vaikus. Gal nukentėjusiųjų buvo daugiau, tik jie bijo pasakyti?
Mūsų šeima nori, kad niekas daugiau nenukentėtų nuo to vyro, kad jis prisiimtų atsakomybę už tai, ką padarė.
Jis pasinaudojo nepilnamečiu, naudojo prievartą ir už tai turi atsakyti.
Kaltinamųjų skydas – ir psichikos sutrikimai
Advokatas Marius Ruzas
„Iki 20 procentų asmenų, kurie įtariami ar kaltinami nusikalstamų veikų padarymu, bando apsimesti psichiškai nesveikais, nors yra pakaltinami.
Teismo psichiatrams ekspertams konstatavus, kad asmuo serga psichikos sutrikimu, dėl kurio nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suvokti jos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, jis išvengia baudžiamosios atsakomybės. Be to, jam nereikia atlyginti nukentėjusiajam padarytos žalos.
Asmeniui, kuris pripažintas nepakaltinamu, nereikia dalyvauti ir nemaloniame baudžiamajame procese.
Apsimesti sergančiu psichikos liga asmenį gali skatinti ir tai, kad padaryta nusikalstama veika visuomenėje laikoma itin gėdinga ir bjauria.
Taigi siekis išvengti proceso, galutinio apkaltinamojo teismo nuosprendžio ir nusiplauti gėdos dėmę gali paskatinti asmenį simuliuoti psichikos sutrikimą.
R.Karmazaitės nuotr.
Toks būdas išvengti baudžiamojo proceso ir atsakomybės susijęs su medicininėmis žiniomis, kurių įprastai neturi teisėjai, prokurorai, advokatai. Daug gali lemti teismo psichiatrų ekspertų išvados.
Todėl itin svarbu tokiose bylose visiems būti įžvalgiems, kruopščiai išnagrinėti medžiagą, pasigilinti į medicininius dokumentus.
Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad visiems vaikams, kurie nukentėjo nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų, atsiranda psichikos pakitimų, o nemažai jų – sudėtingi psichikos sutrikimai.
Pasekmės gali išlikti ir visą gyvenimą. Dėl pasekmių kenčia ir vaikus mylintys, jais nuoširdžiai rūpinęsi artimieji, taip pat visuomenė, kurios dalis yra nukentėję vaikai.
Todėl kai asmuo, sėkmingai simuliavęs psichikos sutrikimą ir dėl to išvengęs baudžiamosios atsakomybės, po kurio laiko paleidžiamas iš psichiatrijos ligoninės, visuomenė nėra saugi.
Toks asmuo, suprasdamas, kad jam pavyko išvengti baudžiamosios atsakomybės, nebijos vėl daryti seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Tik jis bus gudresnis ir atsargesnis.
Tai nereiškia, kad nepakaltinamumo institutas turėtų būti pašalintas iš teisinės sistemos, – tai būtų neteisinga iš tikrųjų psichikos sutrikimų turinčių asmenų atžvilgiu.
Bet tiek baudžiamajame procese dalyvaujantys asmenys, tiek visuomenė turėtų padaryti viską, kad vaikai būtų apsaugoti, o sąmoningai nusikaltę asmenys neliktų nenubausti ir būtų įpareigoti atlyginti žalą.“