Išklausiau šia tema žurnalisto V.Bruverio pokalbį su staiga išgarsėjusiu šiuo advokatu.
I.Vėgėlė kelis kartus patikino, jog dar neapsisprendė dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose, tačiau iš nedviprasmiškų užuominų nesunku buvo suprasti, kad advokatas norėtų pakeisti, anot jo, vilčių nepateisinusį G.Nausėdą.
Pareklamuoti tokius ketinimus dar gerokai prieš oficialią kandidatų kėlimo datą mažiau žinomam politikui yra geras taktinis žingsnis. Ypač tuo metu, kai prieš dabartinį šalies vadovą yra kilęs politinis štormas. Vienas paties G.Nausėdos nutylėtas biografijos faktas gerokai pakedeno sėkmingai pradėjusio plaukti prezidento politikos laivo burę.
Kai asmuo pretenduoja į aukštąją politiką, visada smalsu sužinoti pretenzijos turinį. Kuo jis skiriasi nuo esamo prezidento skelbiamos politikos?
Jau ir darželinukams žinomas buvęs JAV vadovas D.Trumpas aiškiai kritikuoja dabartinį prezidenta J.Bideną, oficialiai paskelbusį, kad sieks kitos kadencijos. Esą pastarasis sugriovė JAV ekonomiką ir net dėl paramos Ukrainai susilpnino amerikiečių karines pajėgas.
Visose demokratinėse valstybėse konkurencinėje politinėje kovoje pasakomi konkretūs priekaištai. Kuo bloga G.Nausėdos vykdoma ir užsienyje pristatoma politika, norėjosi išgirsti ir iš I.Vėgėlės. Atvirai sakant, nieko reikšmingo neišgirdau.
Esminis priekaištas – žadėjęs kadencijos pradžioje bendrauti su įvairių pažiūrų gyventojais G.Nausėda pažado netesėjo. Kaip dabar madinga sakyti, komunikacijos problema. Bet, mano manymu, tai nelabai teisingas priekaištas.
Prezidentė D.Grybauskaitė per dvi kadencijas rankos pirštais galėjo suskaičiuoti susitikimus su savo valstybės piliečiais, ypač kitokių nei jos pačios pažiūrų. Prezidentas V.Adamkus, užsiėmęs iš esmės Lietuvos vieta pasaulyje, NATO ir ES, taip pat nedaug dėmesio skyrė susitikimams su gyventojais.
Tuomet G.Nausėda, dalies žiniasklaidos pasipiktinimui, skyrė dėmesį „šeimų maršui“. Prezidentas A.M.Brazauskas dažniausiai susitikdavo su savo partijos kolegomis, o su gyventojais – labai selektyviai. Jo paties prisipažinimu, Prezidentūroje jautėsi tarsi izoliuotas.
I.Vėgėlė paminėjo dar dvi temas: jo manymu, blogą mokesčių reformą ir prastą ES lėšų panaudojimą. Bet tai jau akmenukai į Vyriausybės daržą. Sklaidant istorijos puslapius po Lietuvos tapimo ES nare tai – nuolatinės nepasitenkinimo Vyriausybės darbu temos.
Ir joks kritikas nėra pasiūlęs savo varianto, kaip turėtų būti.
Gal ieškodamas aštresnio prieskonio V.Bruverio vedamoje „Redaktoriaus virtuvėje“ I.Vėgėlė pasiūlė anaiptol nebenaują idėją – paviešinti prisipažinusių bendradarbių su KGB pavardes, kurias valstybė yra nutarusi įslaptinti daug metų. Kitaip sakant, pasiųsti Lietuvos visuomenei žinią, kad valstybės pažadais ir įsipareigojimais negalima tikėti.
Paklaustas, kokiai politinei krypčiai galimas kandidatas į prezidentus save priskirtų, atsakymu nenustebino – centro dešinė. Tiksliau – neaišku kas.
Šiais laikais sunku įtikinamai paaiškinti, kuo skiriasi politinė kairė nuo dešinės, o juo labiau centro kairė nuo centro dešinės.
Man asmeniškai įdomi „centro“ sąvokos raida Lietuvos politinėje istorijoje po nepriklausomybės atkūrimo. Nepraėjus ir metams po Kovo 11-osios besikuriantis Centro judėjimas „Lietuvos aide“ buvo vadinamas „bala“. Ant tvirto grunto stovinčios buvo laikomos tik rimtos kairės ir dešinės partijos.
Metams bėgant politikams vis labiau pradėjo patikti „centro dešinė“ arba „centro kairė“, kol savęs identifikavimas su tyra dešine ir dar tyresne kaire visiškai išnyko.
O kas šiomis sąvokomis apibrėžiama, jei neminimos konkrečios pavardės, sunku suprasti. Pavyzdžiui, kuriai politinei krypčiai priskirtina šiuo metu galiojanti Lietuvoje imigracijos politika? Įdomu, ką žmogaus teises nuolatos minintis I.Vėgėlė šiuo klausimu atsakytų?
Savaime suprantama, svarbiausias dalykas pretendentui į aukščiausią politinį postą – rėmėjai. Iki šiol viešai skelbiama, kad mūsų visuomenei labiausiai priimtini yra nepartiniai kandidatai.
Bet visi po Kovo 11-osios išrinkti Lietuvos prezidentai arba rėmėsi kuria nors parlamentine partija, arba tokios paramos ieškojo. Nors pagal estetinį gyventojų supratimą prezidentu būtų išrinktas ir išvaizdžiai atrodantis Tadas Blinda.
Jeigu I.Vėgėlė apsispręs kandidatuoti, jis nebus vienintelis, o visi kiti pretendentai turės savo rėmėjus tarp partijų ar visuomeniniuose judėjimuose.
Nežinia, ką nuspręs dėl antrosios kadencijos G.Nausėda, bet jei pasiryžtų ta pačia upe plaukti toliau, jis taptų visų kitų kandidatų galvos skausmu.
Kita vertus, ir G.Nausėdai tektų rimtai pasvarstyti, kas yra tie norintieji jį pakeisti.
Europarlamentaras A.Kubilius taip rašo: „Trumpas G.Nausėdos kaip politiko apibūdinimas galėtų būti toks: savo ryškiausiai išreikštomis pažiūromis yra artimas „šeimų maršams“, kituose reikaluose – joks (be ryškiau išsiskiriančių pažiūrų ar veiksmų), politinėje erdvėje pretenduoja būti tikruoju opozicijos valdančiajai koalicijai lyderiu.“
A.Kubiliaus nuomone, ir I.Vėgėlė taps pagrindiniu maršininkų remiamu kandidatu.
Dabartinių valdančiųjų nemėgstami „maršininkai“ nėra politinė organizacija, bet iki Seimo rinkimų dar yra laiko, tad tokia gali lengvai tapti. O pakeliui paremti ir kandidatą, kuris pakeistų esamą prezidentą. Mano požiūriu, kol kas I.Vėgėlė per silpnas tokiam vaidmeniui. Be to, nėra jokio reikalo dabartinio valstybės vadovo keisti.
