Dar pernai dėl jos kilę ginčai įgauna vis aštresnių kampų, o Lietuvai gyvybiškai svarbiu vadintas projektas grimzta į tirštas ūkanas.
Berlyne neseniai apsilankęs prezidentas G.Nausėda parvežė žinią, esą su Vokietijos kancleriu O.Scholzu sutarta, kad pernai pasirašytas komunikatas dėl vokiečių brigados Lietuvoje vis dar galioja – ji bus dislokuojama palaipsniui – priklausomai nuo mūsų šalies progreso plėtojant tam reikalingą infrastruktūrą.
Bet ši žinia nuramino toli gražu ne visus.
Antai užsienio reikalų ministras G.Landsbergis neslėpė toliau turįs nuogąstavimų dėl vokiečių karių nuolatinio dislokavimo.
Ministras laidė užuominas, kad Berlyne esą galėjo būti pasiektas kitoks susitarimas, nei skelbiama viešai.
G.Landsbergis tvirtina turįs indikacijų, kad Vokietijos pusė pernykštį susitarimą traktuoja kaip jau įgyvendintą, ir tai esą reiškia, jog Lietuva turės tenkintis 14 papildomai nuo karo Ukrainoje pradžios atvykusių vokiečių karių buvimu.
Toks akivaizdus aukštų pareigūnų nesusikalbėjimas apie šaliai gyvybiškai svarbius dalykus ir stebina, ir glumina, ypač karo akivaizdoje.
Kas trukdo G.Landsbergiui išsiaiškinti tikrąją situaciją, o ne kelti bangas ir reikšti nusivylimą, kad jam nėra žinomos jo detalės?
Jei užsienio reikalų ministras neturi galimybių to sužinoti tiesiai iš Prezidentūros, gal partijos lyderį galėtų apšviesti krašto apsaugos ministras A.Anušauskas?
Kam jau kam, o pastarajam turbūt ir pagal einamas pareigas priklauso žinoti, kas šitaip kelia nerimą konservatorių vedliui.
Vis dėlto susidaro įspūdis, kad G.Landsbergis atmintinėmis ar per žiniasklaidą bendrauja ne tik su Prezidentūra, bet ir su konservatorių deleguotu ministru.
Antai ir šeštadienį vykusiame partijos tarybos posėdyje dešiniųjų vedlys vėl priekaištavo, kad niekas jo negirdi, o įvairios institucijos dėl brigados esą nenori ar nesugeba susitarti nei su partneriais, nei tarpusavyje.
G.Landsbergis žėrė kritiką, kad Lietuva nesugeba savo sąjungininkams aiškiai įvardyti, kokia pagalba jai gyvybiškai svarbi.
Gali būti, kad politikas teisus keldamas tokį klausimą, tačiau ar jis pats neturėtų kalbėti aiškiau, be užuolankų? Dėl G.Landsbergio kalbėjimo manieros jau kyla svarstymų, ar jis yra valdančiosios partijos ir daugumos lyderis, ar tik stebėtojas iš šalies.
Dažnu atveju taip pat neaišku, ar konservatorių vedlys kritikuoja A.Anušauską, kuris ir turėtų atsakyti į bendražygiams kylančius klausimus, ar ne.
Beje, pastariesiems jau ima kliūti ne tik lėti brigados įgyvendinimo tempai.
Pasigirsta abejonių ir dėl visuotinio šaukimo planų, ir apskritai dėl šalies gynybos strategijos.
Tačiau kalbėdamas su žurnalistais G.Landsbergis sako negalintis prisiminti nė vieno konkretaus atvejo, kada būtų kritikavęs prezidentą ar krašto apsaugos ministrą. Bet gal čia ir yra bėda?
Gal valdančiosios partijos lyderis turėtų ir pats pagaliau nedviprasmiškai pasakyti, ar vis dar pasitiki konservatorių deleguotu ministru?
Stebint dažnus politikų, ypač konservatorių, tarpusavio barnius dėl brigados ar šauktinių iš tiesų kyla klausimas, ar tik nesiekiama čia politikuoti.
Tokį klausimą neseniai kėlė prezidento patarėja A.Skaisgirytė. Anot jos, nuolatinis sutarimo dėl brigados kvestionavimas gali būti paremtas politikų noru sukurti dirbtines problemas ir jas tariamai sprendžiant „užsidirbti taškų“.
Gal tokį tikslą turi ir konservatorių vedlys? Panašu, kad G.Landsbergis būtų ne prieš, jei G.Nausėda giliau įsiveltų į ginčą dėl brigados, gal net kursto vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą kritiškiau pažvelgti į lėtapėdį krašto apsaugos ministrą.
Neatmestina, kad, norėdamas įskelti dar vieną žiežirbą, konservatorių lyderis A.Anušauską įvardijo kaip vieną realiausių partijos kandidatų į prezidentus, nors politikos užkulisiuose iš jo šaiposi.
Neturint G.Nausėdos paramos konservatoriams būtų gana keblu nusikratyti visuomenės apklausose stebėtinai populiaraus krašto apsaugos ministro ir įtikinamai paaiškinti, kodėl reikia jį pakeisti, jeigu, aišku, toks noras yra.
Ministrui priekaištaujama, kad jis aktyvus tik socialiniuose tinkluose, tuomet nuo svarbių reikalų esą yra nusišalinęs.
Bet ar vien to užtenka jį atstatydinti? Turbūt kad ne.
Tuo metu opozicija A.Anušauską kaltina visiškai ignoruojant konservatoriaus L.Kasčiūno vadovaujamo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžius.
Krašto apsaugos ministerijai anksčiau vadovavęs socialdemokratas J.Olekas netgi pareiškė, kad įtampa tarp komiteto ir ministerijos matyti jau ir už Lietuvos ribų, o kai kurie politologai paragino įsikišti prezidentą – esą tokia situacija stovint ant karo slenksčio yra ne tik keista, bet ir pavojinga.
Kol kas sunku spėti, kuo baigsis tarp svarbių konservatorių figūrų įsiplieskęs konfliktas.
Gal jis kurstomas ir dėl artėjančių prezidento rinkimų, kuriuose galime išvysti ir A.Anušauską? Tokiu atveju dešiniųjų kritika, ypač skambanti iš G.Landsbergio lūpų, gali suveikti ir kaip reklama.
