Kauno Vaišvydavos priemiestyje gyvenančio Šarūno Andrulio vairuojamas sunkvežimis Oksaną parbloškė praėjusių metų gegužės 16-ąją. Per tuos metus moteris patyrė devynias sudėtingas operacijas. Buvo operuotos abi kojos ir ranka. Galva buvo taip sužalota, kad ligoninėje draugė jos nepažino.
Dabar ukrainietė gali judėti tik sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje. Dar laukia bent viena kojos operacija. Jai nuolat reikia gerti nuskausminamuosius vaistus. Sužalojimai turėjo įtakos nusilpusiam regėjimui ir skydliaukei.
„Žinau, kad reikia susitaikyti, jog likau invalidė visam likusiam gyvenimui, tačiau taip pat žinau, kad neturiu teisės pasiduoti nevilčiai. Manęs dar laukia ilgas bylinėjimasis Lietuvoje“, – bendraudama su „Lietuvos rytu“ prisipažino O.Pavlenko.
Iki šiol net neatsiprašė
Praėjusių metų gegužės 16-osios pavakare Oksana po darbo Kaune grįžinėjo į nuomojamą namą Vaišvydavoje. Bet dvi nepilnametės dukterys tą vakarą motinos taip ir nesulaukė. Ji maždaug pusantro kilometro nuo namų gulėjo kraujo klane.
Nežinia, ar viskas nebūtų pasibaigę dar baisesne tragedija, jei nuo stipraus sunkvežimio smūgio į pievą nublokštos Oksanos nebūtų jau temstant pastebėję vietiniai gyventojai.
Nors partrenkęs moterį vairuotojas iš įvykio vietos pabėgo, pagal liudininkų parodymus pavyko nustatyti, kad nuosavą sunkvežimį, vadinamąjį tralą automobiliams pervežti, vairavo Vaišvydavos gyventojas Š.Andrulis.
Šiuo metu jis kaltinamas dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir dėl būtinosios pagalbos nesuteikimo nukentėjusiam žmogui.
„Po to, kai sugrįžau namo iš ligoninės, jis nė karto manęs neaplankė ir neatsiprašė“, – graudinosi Oksana.
„Lietuvos rytui“ pavyko susisiekti su Š.Andruliu, tačiau kalbėtis jis nebuvo nusiteikęs: „Dar niekas neįrodyta. Kodėl turėčiau duoti kokius nors paaiškinimus, dar bus teismas.“
Paklaustas, ar vadinamasis geltonos spalvos tralas, apie kurį pasakojo avarijos liudininkai, priklauso jam, Š.Andrulis neneigė: „Taip, mano.“
Buvo praradusi sąmonę
„Pamenu, einu šalikele. Žinau, kad manęs namie laukia mano mergaitės. Ir nuo to momento iki nežmoniško skausmo nieko nebeprisimenu. Matyt, kuriam laiko nuo smūgio buvau praradusi sąmonę. Žmonės pasakojo, kad tas sunkvežimis lėkė man iš priekio“, – kalbėjo ukrainietė.
Atsitokėjusi moteris suprato, kad negali pajudinti nei kojų, nei rankų ir guli kraujo klane. Dar didesnis skausmas pervėrė suvokus, kad tikrai nebegalės pareiti namo, kur jos laukia vienos dukros.
Tragedijos liudininkų iškviesta policija ir medikai atvažiavo labai greitai. Žmonės policininkams šaukė: „Geltonas!“ (Geltonas sunkvežimis. – Red.)
Kauno klinikų priimamajame medikai nustatė, kad nelaimėlė patyrė abiejų kojų ir rankos atvirus lūžius. Kai kurie kaulai buvo tiesiog sutrupinti.
Diagnozuoti ir daugybiniai raiščių plyšimai. Veidas buvo lyg vientisa kraujosruva.
Po penkių operacijų Oksana buvo išleista namo laukti kitų operacijų. Šiuo metu jos ligos istorijoje – jau devynios operacijos.
„Tikrai žinau, kad teks ruoštis dar bent vienai operacijai. Ar jau paskutinei, gydytojai atsakyti negali. Kol beveik pusmetį negalėjau pakilti iš lovos, mane slaugė iš Ukrainos atvažiavusi sesuo.
Padėdavo ir vyriausia, šešiolikmetė, duktė Viktorija. Dabar ji pagrindinė mano pagalbininkė. Pernai baigė mokyklą, bet dėl manęs atidėjo studijas Vytauto Didžiojo universitete“, – kalbėjo moteris.
O.Pavlenko vyras dirba vienoje Lietuvos krovinių gabenimo kompanijoje. Dar pernai ruošėsi į frontą, bet sužinojęs apie žmoną ištikusią nelaimę iš karto grįžo į Lietuvą.
Surado jai advokatą ir vėl išvažiavo į reisą. Per metus vyras pas šeimą buvo sugrįžęs vos du kartus. Nėra kitos išeities – reikia dirbti, nes sutuoktinės gydymas atsieina labai brangiai.
Didžiuojasi pagalbininkais
„Gyvename su dukromis tikrai labai patogiai. Turime viską, ko reikia normaliam kasdieniam gyvenimui. Nepaisant mane ištikusios nelaimės, lietuvius, kurie mums iki šiol kasdien padeda, nuoširdžiai vadinu tautos pasididžiavimu“, – su ašaromis kalbėjo Oksana, kuriai Vaišvydavoje lietuvių šeima yra užleidusi namą.
Po namus moteris gali važinėti neįgaliojo vežimėliu. Išvažiuoja ir į kiemą, apsodintą medžiais ir gėlėmis.
„Nežinau, ką daryčiau be vyriausios dukters. Ji – mano išsigelbėjimas. Kiekvieną rytą keliasi šeštą valandą, veža jaunėlę į mokyklą Kauno centre. Sugrįžta namo, o po poros valandų vėl važiuoja į miestą, kad parvežtų sesutę po pamokų. Kasdien mergaičių kelionė iš namų į mokyklą ir atgal užtrunka tris valandas. Iki autobuso stotelės nuo namų – apie pusantro kilometro“, – kalbėjo Oksana.
Jei reikia išvažiuoti pas gydytojus ar kokiais kitais reikalais į Kauno centrą, moteriai padeda namo šeimininkė, į kurios automobilį telpa ir neįgaliojo vežimėlis.
Iki šiol ukrainiete pasirūpina ir Kauno kolpingo vaikų darželio, kuriame ji dirbo iki avarijos, įkūrėja bei vadovė Lina Kalibataitė, taip pat buvusios bendradarbės.
„Kai skundžiuosi medikams, kad kojų arba rankos skausmai kartais būna nepakeliami, nenumalšinami net stipriausiais vaistais, dažniausiai išgirstu atsakymą, kad kitaip jau nebus. Todėl ieškau veiklos, kuri leistų pamiršti negalią ir skausmą. Pradėjau piešti ir tapyti. Kelis savo paveikslėlius jau esu padovanojusi savo lietuviams gelbėtojams. Nuotoliniu būdu kasdien mokausi lietuvių kalbą, bet geriausia mano mokytoja – jaunėlė dukra, kuri mokykloje jau neblogai pramokusi lietuviškai kalbėti ir skaityti“, – pasakojo sužalota moteris.
Teismai ėmė strigti
Policijos tyrėjas O.Pavlenko pernai aplankė ir apklausė praėjus daugiau kaip mėnesiui po avarijos – birželio 23 dieną.
Beje, Kolpingo vaikų darželio vadovė L.Kalibataitė „Lietuvos rytui“ yra pasakojusi, kad jai pačiai teko rašyti policijai skundą ir tik tuomet viskas pajudėjo iš mirties taško: „Aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad tas geltonojo sunkvežimio vairuotojas, užsižiūrėjęs į mobilųjį telefoną, Oksanos gatvėje nepastebėjo, o suprato, kas atsitiko, tik tada, kai mašina išvertė stulpą.“
Pirmasis Kauno miesto apylinkės teismo posėdis buvo surengtas šių metų sausio pabaigoje, antrasis – kovą.
Kada bus tęsiamas bylos nagrinėjimas, neaišku. Pasak ukrainietės, ir teisme jai nesiseka – bylą vedusi teisėja išėjo į pensiją. Todėl tenka laukti, kol bus paskirtas kitas teisėjas.
„Teismo posėdžiuose dalyvavau nuotoliniu būdu. Atsakovo nemačiau. Teisėja minėjo, kad tą vakarą, kai buvau partrenkta, to geltono sunkvežimio vairuotojas skambinęs advokatui. Jei jis nekaltas, kam ieškoti advokato?“ – svarstė Oksana.
Draudimo bendrovė delsia
Ukrainietei atstovaujantis advokatas Linas Songaila teigė, kad šiuo metu reikėtų kalbėti ne apie baudžiamosios bylos perspektyvą – labiausiai kelia nerimą tai, jog draudimo kompanija, kurioje atsakovas turi civilinės atsakomybės draudimą, nesutinka nukentėjusiajai mokėti išmokų.
„Jos gydymas jau kainavo nemenkus pinigus ir ateityje kainuos dar nemažai, o draudimo bendrovė laukia, koks bus teismo sprendimas civilinėje byloje. Juk neįmanoma prognozuoti, kaip operatyviai vyks teismo posėdžiai.
Tuo metu nukentėjusioji kasdien patiria žalą. Teismui yra pateikti visi tai įrodantys dokumentai“, – aiškino L.Songaila.
Pasak advokato, jo ginamoji jau išnaudojo visas galimybes gydytis arba reabilituotis nemokamai, o jos socialinės išmokos tiesiog apgailėtinos. Už nedarbingumą Oksana kas mėnesį gauna tik 87 eurus.
Tuo metu draudimo bendrovė, kurioje ukrainietę partrenkęs Š.Andrulis turi civilinės atsakomybės draudimą, išsamesnių komentarų vengė.
Bendrovės atstovai „Lietuvos rytui“ teatsakė, kad vadovaujasi įstatymų nustatyta tvarka: „Eismo įvykio situacija šiuo metu yra nagrinėjama teisme. Kai gausime galutinę teismo išvadą, per 14 dienų priimsime sprendimą dėl draudimo išmokos.“
„Oksana tikrai liks neįgali visą gyvenimą. Greičiausiai jai teks gydytis arba reabilituotis nuolat. Todėl stebina, kodėl draudimo bendrovė į tai neatsižvelgia, nevertina situacijos žmogiškai. Juolab kad civilinė byla dokumentais, liudijančiais O.Pavlenko išlaidas, susijusias su jos gydymusi, papildoma nuolat“, – kalbėjo advokatas L.Songaila.
Pati Oksana guodžiasi bent tuo, kad vyras dar turi darbą, o vasarą iš Ukrainos vėl atvažiuos jos slaugyti sesuo, nes vyriausia dukra norėtų stoti į universitetą Kaune.
