Pirmiausiai A.Januška pateikė optimistinį Ukrainos pasiekimų vertinimą.
„V.Zelenskis ir Ukraina išlaikė „žvaigždės“ statusą, vėl susitiko su pasaulio lyderiais, pasaulio spauda plačiai nagrinėjo Ukrainos karo ir paramos temas.
Nors pakvietimo į NATO negavo, tačiau durys nebuvo uždarytos ir teoriškai ateityje NATO narystė įmanoma.
Gavo eilinę porciją pažadų ir įsipareigojimų dėl ginkluotės ir amunicijos tiekimo dvišaliu pagrindu (jau virš 160 milijardų bendros paramos nuo karo pradžios).
Įvyko pirmoji Ukrainos-NATO taryba, kas didina politinį ir karinį Ukrainos bendradarbiavimą su NATO.
Izraelio modelis pradedamas įgyvendinti. Su G-7 lyderiais paskelbė pareiškimą dėl savo įsipareigojimo reformoms, už ką iš G-7 šalių gavo pareiškimą dėl ilgalaikės Ukrainos ekonominės ir karinės saugumo paramos įsipareigojimo – žemė, oras, jūra, žvalgyba – po karo.
Tai reiškia, kad po karo, svarbiausios demokratijos pasižada padėti atkurti Ukrainos ekonomiką, karines pajėgas, kad ateityje galimai atgrasyti Rusiją. Šis dokumentas teoriškai turi garantuoti paramos tęstinumą, besikeičiant vyriausybėms (ypač JAV)– dėl to jis iš esmės ir buvo sumanytas.
Maždaug tai, ką J.Bidenas vadino Izraelio tipo garantijomis (Izraelis iš JAV kasmet gauna paramos maždaug po 3.8 milijardo). Tai atveria kelią Ukrainai deryboms su atskiromis G-7 šalimis dėl dvišalės pagalbos turinio, kiekio ir laiko. Kitos šalys irgi gali prisijungti, pvz. Lietuva.
Panaikinta narystės veiksmų plano būtinybė Ukrainai, tuo pripažįstant jos potencialų pasiruošimą.
G-7 šalys įsipareigojo nubausti Rusijos atsakingus už karą asmenis, nubausti Rusiją finansiškai, stiprinti sankcijas“, – savo feisbuko paskyroje vardijo diplomatas.
Vis dėlto, neoptimistinių, arba, kaip rašė A.Januška, „kritiškai realistinių“ vertinimų buvo daugiau.
„NATO rezoliucijos nesvarstymas kartu su V.Zelenskiu neatitinka deklaruotos NATO-Ukrainos tarybos dvasios. Kai kas norėjo nubausti Ukrainą ir V.Zelenskį už per kietą poziciją, Lietuva kaip šeimininkė nepareikalavo išklausyti Ukrainos prezidento.
NATO nepakvietė Ukrainos į NATO, net nesuteikė jokios konkretesnės perspektyvos ateičiai.
NATO pagrindinės „dogmos“ – NATO nekariauja su Rusija, ir į NATO nepriimama nestabilios ir nekontroliuojančios teritorijos šalys– išliko nediskutuotos, nepajudinamai geležinės.
Tai reiškia, kad anksčiausiai įmanoma NATO narystė – „po karo“. Kadangi neaišku kas tai yra „po karo“, deja, išlieka galimybė Rusijai būti agresyviai, žudyti, neiti į taikos derybas, neatiduoti teritorijų.
Kaip priedas V.Zelenskiui Vilniuje dar buvo suformuluotos papildomos „dogmos“ (ar buvusių platesnės interpretacijos)– „simboliška“, kad tai buvo Vilniuje ir NATO samito ar pasiruošimo jam metu.
Viena jų anksčiau gąsdino Rusija, dabar suformulavo Lietuvos prezidentas ir kai kas palaikė– Ukrainos pakvietimas sukeltų trečią pasaulinį karą (tai yra NATO sukeltų, ne Rusija). Ir kita– Ukrainos pakvietimas nesustabdytų Rusijos agresijos, o įtrauktų NATO į konfliktą. Taigi Ukrainai kelias į narystę iki karo pabaigos pasunkėjo arba pasidarė nebeįmanomas.
Kad V.Zelenskiui ir kovojančiai Ukrainai iš viso nebūtų lengva, J.Bidenas tiesiai šviesiai paskelbė, kad Ukraina yra nepasiruošusi narystei, ir jai teks padirbėti demokratizacijos, reformų, karinio suderinamumo kelyje. Kova už Europos laisvę neužsiskaito.
Dar viena „dogma“ – Ukraina nepasiruošusi. Kas liūdniausia, niekas tam viešai nepasipriešino, neargumentavo, net Lietuva. Viskas teisinga, matyt. Taigi svarsčių ant V.Zelenskio ir Ukrainos kojų pakeliui į NATO padaugėjo. Norit į NATO– imkit papildomas sąlygas, pasakė draugai.
Mes ne „Amazon“ parduotuvė, pasakė JK gynybos sekretorius B.Wallace, atsakydamas į V.Zelenskio prašymą dėl toliašaudžių ginklų ATACMS. Tai reiškia, kad tabu tam tikriems Ukrainai ypač reikalingiems ginklams išlieka, ir „ne“ kartais jau atsakoma (išsprūsta) gana grubia kalba.
Ukraina turi būti labiau dėkinga, sako ir B.Wallace ir JAV nacionalinio saugumo patarėjas J.Sullivan. Ukrainos prezidentas sureagavo sumišęs, ar jis turįs kiekvieną rytą dėkoti. Bet niekur nesidėsi. Teko dėkoti kiekviena proga. Tai reiškia, kad toliau vyksta naratyvo apie dosnius Vakarus ir ne visada pakankamai mandagius ir dėkingus ukrainiečius kūrimas.
Ir niekas tam nepasipriešino, nerado progos viešai iš aukštų tribūnų pasakyti, net Lietuva kaip šeimininkė, kad tai mes turime kiekvieną rytą dėkoti Ukrainai, kai jie savo gyvybėmis kovoja už mūsų saugumą, kurį nusiperkame, neišleisdami net pusės tiek kiek išleisdavome Afganistane, kur turėjome kariauti savo kariais.
G-7 paramos teikimo garantijos pagal Izraelio modelį yra tai, ko akivaizdu Ukraina negalėjo atsisakyti– ne tokioje pozicijoje yra. Ir nors sakoma, kad tai ne pakaitalas NATO narystei, bent būtent tai ir gali būti ruošiama alternatyva, priklausomai kaip vystysis situacija kare ir Europos geopolitika (bet tada jeigu jau pagal Izraelio modelį pilnam atgrasymui Ukrainai reiktų ir branduolinio ginklo).
Be to, iš esmės tai būtų dar vienos ne visai teisingos Europos saugumo architektūros kūrimas, kur Ukraina gali nebūti NATO nare, bet su Izraelio tipo pagalbos garantijomis pusiau pilkoje zonoje, ir Europos bendradarbiavimu su „naująja“ Rusija.
NATO savo rezoliucijoje neįvardijo kokie yra konkretūs karo Ukrainoje tikslai, kas yra pergalė, net tų svarbių žodžių, kad Ukrainos tikslai yra NATO tikslai. Ateičiai pasiliekamos įvairios galimybės.
Naujo kokybinio lūžio, tiekiant ginklus ir amuniciją neįvyko. Fronte jau matosi sunkiosios vakarietiškos karinės technikos, bet karinių padalinių vadovams vis dar patiems reikia ieškoti donorų smulkesniems, bet nemažiau svarbiems dalykams. Lietuva čia matoma kaip pagalbininkė.
Aiškesnės pozicijos dėl eskalavimo baimės neatsirado.
V.Zelenskis, nors Vilniuje galų gale dėkojo, turės problemų „parduoti“ NATO Vilniaus sprendimus savo kariams apkasuose“, – pesimestiškesnį vertinimą išdėstė A.Januška.
