Naujienų portalo lrytas.lt kalbinti ekspertai dvi dienas Lietuvos sostinėje vykusį istorinį renginį vertina dvejopai – viena vertus, sprendimai dėl Ukrainos parodė, kad Vakarų valstybės ir toliau tvirtai laiko savo raudonąsias linijas, tačiau pozityvių ženklų įžvelgti įmanoma.
Formuluotė dėl Ukrainos – „blogiausia, kas galėjo būti“?
Aljanso šalių lyderiai Vilniuje patvirtino, kad „Ukrainos ateitis yra NATO“. Deklaracijoje numatyta atsisakyti narystės veiksmų plano (MAP), patvirtinta ilgalaikė karinė parama.
Taip pat nutarta oficialiai įsteigti NATO-Ukrainos tarybą ir suglaudinti dvišalius politinius ryšius. Tačiau prisijungti prie NATO Ukraina dar nepakviesta.
Politikos analitikas, apžvalgininkas Marius Laurinavičius NATO viršūnių susitikime priimtame sprendime dėl būsimos Ukrainos narystės Aljanse įžvelgė didelį pavojų.
„Mano vertinimu, formuluotė, kuri yra įrašyta, yra pati blogiausia, kokia galėjo būti – gal net blogesnė, nei aš tikėjausi. Iš esmės ir prognozavau, kad taip bus, bet tai tikrai yra blogiausia formuluotė. Iš serijos „nueik nežinia kur ir atnešk nežinia ką“, ir dar mes net nežinome, ar visi sąjungininkai sutars, kai nueisime „nežinia kur ir nežinia kada“, – vertino specialistas.
Pasak M.Laurinavičiaus, pažadai Ukrainai šiandien yra gana migloti, nors ir yra deklaruojama kitaip.
„Niekas nėra aišku. Žinoma, tikėtis, kad ten būtų kažkokie terminai, nebuvo galima, bet dabar yra padaryta maksimaliai išplaukusi formuluotė, kuri nereiškia absoliučiai nieko. Čia yra Bukareštas, atvirų durų politika, kad taip, mes manome, kad Ukraina gali tapti NATO nare, bet kada tai įvyks, mes specialiai nepasakome.
Vadinasi, iš esmės ta nežinomybė gali tęstis kiek tik nori, nors ir amžinybę. Ši formuluotė kartu reiškia, kad išlieka galimybė, ir, sakyčiau, ji net stiprėja, kad Ukraina į NATO nebus priimta niekada. Deja, iš viso bendro konteksto ir šitos formuluotės ta galimybė didėja“, – komentavo politikos analitikas.
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas, profesorius Tomas Janeliūnas pripažino, kad didelių netikėtumų Vilniuje vykęs NATO lyderių susitikimas neatnešė.
„Viena vertus, nėra didelės nuostabos ar didelių netikėtumų. Daugmaž buvo aišku jau iki susitikimo pradžios, kad kvietimo narystei NATO Vilniaus viršūnių susitikime Ukraina tikrai negaus, nes akivaizdu, jog pozicija tiek JAV, kitose Europos šalyse buvo ta, kad negalima priimti Ukrainos, kol ji kariauja, nes tai beveik automatiškai tą karą paverstų NATO karu su Rusija.
Tai tokie lūkesčiai buvo daugiau mažiau apibrėžti, bet vis tiek liko klausimas, o ką mes galime pasiūlyti Ukrainai iki narystės NATO. Šioje vietoje šalys narės visgi nusprendė laikytis mažiausio bendro vardiklio – nepasakyti nieko konkretaus apie būsimą Ukrainos narystę.
Realiai yra pakartota, kad taip, Ukraina bus NATO nare, pasakyta, jog procesas gali būti greitesnis nei įprastai yra taikomas kitoms šalims – tai yra, Ukrainai nereikės atskiro narystės veiksmų plano, bus derinamas bendradarbiavimas tarp Ukrainos ir NATO“, – akcentavo profesorius.
Visgi, pasak T.Janeliūno, tam tikrų pozityvių žinių Ukrainos lyderis namo nusivežė.
„Manau, šia prasme buvo nusivylimo ir ukrainiečiams – kita vertus, NATO valstybės narės pasistengė papildomai pakelti Ukrainos motyvaciją, ūpą, pateikdamos konkrečius pasiūlymus dėl karinės paramos. Matome ir vokiečių pažadus dėl papildomų „Patriot“ sistemų, ir kitų šalių paramą.
Žinoma, G7 vadovų pareiškimas irgi pakankamai stiprus, jame atsispindėjo nemažai nuostatų, kurios sklandė dar prieš NATO susitikimą, apie tai, kokiomis papildomomis priemonėmis galima remti Ukrainos pasiryžimą toliau tęsti karą.
Sakyčiau, G7 pareiškimas Ukrainos atžvilgiu yra stipresnis nei NATO komunikato dalis“, – dėmesį atkreipė politologas.
Apskritai, anot VU TSPMI profesoriaus, būtent Vilniuje įvykęs pasaulio lyderių susitikimas galėtų ukrainiečiams teikti vilties – į Lietuvą atvykę Vakarų politikai savo akimis galėjo stebėti, kokio palaikymo čia sulaukia užpulta valstybė.
„Neabejoju, kad mes gana aiškiai parodėme, kodėl mums rūpi Ukraina ir ukrainiečių likimas, ir tą jausmą bent kažkiek empatiškai galėjome perteikti ir kitiems Vakarų diplomatams bei politikams.
Manau, kad tai, jog susitikimas buvo Vilniuje, tikrai buvo naudingas Ukrainai. Nors jis buvo suplanuotas dar prieš karą, suprantama, kad mūsų rodoma pagarba Ukrainai negalėjo likti nepastebėta Vakarų lyderių.
Manau, tai galėtų prisidėti prie to, kad jie dar vienu žingsneliu bus didesni Ukrainos rėmėjai“, – svarstė T.Janeliūnas.
Įvertino pasikeitusią V.Zelenskio retoriką
NATO lyderiams už uždarų durų susėdus ir jau derinus pasiūlymo Ukrainai dėl narystės Aljanse tekstą, kuris galiausiai ir išvydo dienos šviesą, greičiausiai jau gavęs žinią apie laukiantį pesimistinį scenarijų V.Zelenskis paskelbė įrašą, kuriame nurodė, kad būtų „absurdiška“, jei Vilniuje Ukrainai nebūtų pasiūlyta narystė.
Šaltinių žiniomis, toks V.Zelenskio įrašas tiesiog įsiutino prie derybų stalo sėdėjusią JAV delegaciją. Tiesa, vėliau Vilniuje susitikęs su NATO šalių lyderiais Ukrainos prezidentas savo retoriką gerokai sušvelnino, džiaugėsi pasiektomis pergalėmis.
Pasak M.Laurinavičiaus, Ukrainos prezidentas yra pasirinkęs savitą, neretai net agresyvią derybų taktiką, kuri kartais jam padeda pasiekti pergalių, tačiau šį kartą to padaryti nepavyko.
„Užkėlęs temperatūrą iki maksimumo ir matydamas, kad viskas pasisuko pačia blogiausia linkme, jis ėjo va bank, ką jau darė ne vieną kartą, vos ne šantažu prilygstančiu būdu. Bet tai yra įprasta V.Zelenskio derybų taktika, kuri šį kartą nedavė rezultatų, tą reikia pripažinti. Nors anksčiau ne vieną kartą yra davusi.
Kai taip nutiko, visiškai natūralu, kad jis nuo to atsitraukė ir bando ieškoti pozityvo. Pirmiausia pozityvo jam reikia ieškoti su lyderiais, nes akivaizdu, kad Ukraina visiškai priklauso nuo Vakarų paramos“, – aiškino apžvalgininkas.
M.Laurinavičiaus teigimu, V.Zelenskiui svarbu išlaikyti kovinę Ukrainos ir jos karių dvasią, todėl jis bando ieškoti teigiamų žinių ten, kur jų ieškoti įmanoma.
„Dar būtų įdomu sužinoti, ar tikrai iš anksto buvo planuotas tas G7 šalių pareiškimas dėl paramos, ar tai nėra susiję su visu tuo triukšmu. Visai tikėtina, kad jis atsirado būtent dėl to nusivylimo“, – svarstė pašnekovas.
Tiesa, M.Laurinavičiui užkliuvo ir prezidento Gitano Nausėdos pozicija – šalies vadovas tikino, kad reikia džiaugtis Ukrainai suteiktomis žiniomis dėl būsimos narystės Aljanse, nes esą net ir toks susitarimas galėjo būti nepasiektas.
„Tos reakcijos yra svarbios – jos rodo mūsų poziciją ir šiuo atveju ją silpnina. Iš esmės, tai, kas įvyko Vilniuje, yra asmeninis G.Nausėdos pralaimėjimas. Tai nereiškia, kad aš sakau, jog mes galėjome laimėti – ne, šį kartą mes tikrai negalėjome laimėti, bet nepaisant to, tai yra pralaimėjimas.
Ir dabar žodžiai, kad reikia džiaugtis, skamba gana keistai“, – sakė jis.
Pasak T.Janeliūno, V.Zelenskis tikėjosi politiškai stipresnio pareiškimo, bet jam lygiai taip pat reikia išlaikyti tą paramą, kurią gauna.
„Demonstruoti ilgą nepasitenkinimą ir pyktį tikrai nėra racionalu, nes susipykus su europiečiais ir amerikiečiais gali pasmerkti savo kariuomenę dideliems nuostoliams. Jei nutrūktų parama iš Vakarų, Ukraina šio karo tikrai nelaimėtų.
Aš manau, kad V.Zelenskiui, viena vertus, norėjosi dar iki paskutinės minutės paspausti Vakarų lyderius, kad jie stipriau politine kalba išreikštų narystės perspektyvą Ukrainai, kita vertus, jis turėjo iš Vilniaus parsivežti teigiamų žinių, papildomą motyvaciją savo tautai, kariuomenei.
Tai, kad jis galėjo paskelbti apie papildomą karinę paramą, G7 deklaraciją, tai galima pateikti kaip laimėjimus, nes tai iš tikrųjų yra nemažas dalykas, toliau remiant Ukrainą“, – pabrėžė VU TSPMI profesorius.
Kokią žinutę gavo Rusija?
Paklaustas, kokią žinią Vilniaus NATO viršūnių susitikimas galėjo atnešti Kremliui, M.Laurinavičius pripažino, kad priimti sprendimai Rusiją turėtų džiuginti. Pasak politikos analitiko, net ir su Švedijos naryste Aljanse V.Putinas jau yra susitaikęs.
„Džiugina ir net labai – labai iškalbingas ženklas yra Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovo S.Naryškino pareiškimas, kai jis kalbėjosi su CŽA vadovu dėl Ukrainos, ką su ja daryti toliau. Ir staiga yra toks viršūnių susitikimo rezultatas.
Aišku, kad jie labai džiaugiasi, nes tai yra jų tikslas. Jokiu būdu jie nepasiekė savo galutinio tikslo, kad Ukraina niekada netaptų NATO nare, bet tai jiems yra ženklas, kad jie gali tęsti tą sekinantį karą, Vakarai pavargs, o Rusija toliau sieks savo tikslų.
Vakarai ryžto nedemonstruoja, vis dar turėdami raudonąsias linijas dėl ginklų tiekimo, politiškai turėdami raudonąsias linijas, nes akivaizdu, kad sprendimas nėra priimtas dėl to, kad tebėra raudonosios linijos dėl Ukrainos narystės“, – aiškino specialistas.
T.Janeliūno manymu, Rusija baiminosi, kad Ukrainos narystė Aljanse gali būti labai sparti, tačiau ji esą tikrai nėra ta šalis, kuri galėtų sustabdyti ar pakeisti NATO plėtrą.
„Ji jau yra praradusi iniciatyvą tiek kariniame mūšio lauke, tiek politiniame lauke. NATO šalių vadovai supranta, kad Rusija nebus tas žaidėjas, kuris sustabdys NATO plėtrą.
Reikia labiau ne žiūrėti į Rusijos reakcijas, o vis dar skirti nemažai darbo įtikinant Vakarų visuomenes ir politikus, kad jie mažiau bijotų papildomų eskalacijų, ir kad greičiau priprastų prie minties, jog Ukraina yra verta narystės NATO, ir tai nebūtinai kelia papildomas grėsmes Vakarams.
Priešingai – greičiau išspręs tas problemas, kurias matome, greičiau panaikins Rusijos grėsmę mums visiems“, – tvirtino VU TSPMI profesorius.
