Į partijos suvažiavimą pirmą kartą kaip partijos narė atvyko premjerė Ingrida Šimonytė. Nuo scenos ji kreipėsi į visus susirinkusiuosius.
„Tai bendruomenė, kuriai niekada nereikėjo jokių išorės sukrėtimų, jokių prikišamai aiškių įrodymų, jokių apsimetinėjimų. Ji visada žinojo, kad ten, kur esame, su ta istorija, kurią kaip tauta esame išgyvenę, vienintelė mūsų šalies kryptis yra buvimas visose stipriausiose transatlantinėse ir europinėse struktūrose.
Nesvarbu, kad kiti politinio lauko dalyviai, kartais gal nebūtinai iš blogos valios, gal šiaip ir paikos naivybės, kažkada pakeliui kažką suokė apie neutralumus ir panašias utopijas, siekė gerų santykių su tais, kurie nesilaiko susitarimų ir taisyklių, kartais aukodami valstybės ir savo savigarbą. Neva pasišaipyti, kas čia mus pulsiąs.
Tėvynės sąjunga visada sakė, kad tik tapę Europos Sąjungos ir NATO nariais, galėsime bent kiek saugiau atsipūsti, mūsų žmonės grįš ten, iš kur okupacijos jėga buvo išplėšti. Ir tai tapo kūnu“, – kalbėjo I.Šimonytė.
Ji teigė anksčiau labai pykdavusi, kai išgirsdavo frazę „dėl visko kaltas Landsbergis ir konservatoriai“, tačiau dabar į ją žvelgianti kitaip.
„Anksčiau labai pykdavau, kai kas nors sakydavo, kad viską ir visur Lietuvoje padarė konservatoriai ir nespecifikuotas Landsbergis. Žinoma, tie sakytojai paprastai tai sako, kada nori pasakyti ką nors pikta ir kaltinti.
Bet kartą gerai pamąsčiusi, atradau toje frazėje tiesos grūdą. Kryptis, kuria mūsų šalis kaip Vytis juda pirmyn, yra ta kryptis, apie kurią svajojo ir matė esant gyvybiškai svarbia būtent ši bendruomenė.
Ir mes nujojome toli, nepaisant nuolat atsikartojančių refrenų „ne už tokią Lietuvą kovojome“, bandymų vienu metu būti ir dosnia, ir mažų mokesčių valstybe, reikalavimų valstybei nesikišti į gyvenimą, kai tavo pasirinkimai kenkia kitiems, ir kištis, kai nekenkia bei kitų prieštarų, kurių yra kiekvienoje visuomenėje.
Ir kurias su malonumu pakursto tiek vietiniai politikieriai, tiek išorinės jėgos“, – tęsė premjerė.
Anot jos, „reikia valingai pasiryžti negirdėti ir nematyti, neturėti ne tik širdies, bet ir proto, norint neigti Lietuvos pažangą – tiek visuomeninę, tiek ekonominę, tiek socialinę, tiek visokią kitokią“.
„Tai, ką turime šiandien, yra daug daugiau, nei tai, apie ką aš, paauglė, savo paaugliškomis pastangomis kovodama anuomet, drįsau svajoti. Tai yra daugiau nei tai, apie ką galvojo mano a. a. tėvai, niekuomet nesiekę karjerų komunistų partijose ir tikėję nepriklausomybe ir tada, kai gan skaudžiai užklupo pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų materialiniai nepritekliai.
Tai yra daugiau, nei anuomet drįso galvoti daugybė kovojusių Lietuvos žmonių. Lietuva nepaliaujamai gražėja, turtėja ir gerėja. Kasmet, kasdien, nepaisant pakeliui pasitaikančių iššūkių“, – įsitikinusi I.Šimonytė.
Tiesa, ministrės pirmininkės teigimu, nepaisant Lietuvos pažangos ir gražėjančių jos miestų bei miestelių, gerovės lygio, dėl kurio keturi penktadaliai pasaulio valstybių dar turi sunkiai dirbti, mūsų valstybė vis dar nėra ramybės uostas, apie kurį svajojome anuomet.
„Ir tai turbūt yra svarbiausias atspirties taškas, galvojant apie tai, ką teks veikti ateinančius 30 metų.
Pasaulis nebėra tas ir toks, apie kurį svajojome atkurdami nepriklausomybę, o ypač po SSRS žlugimo, kai viltasi, R.Reigano, M.Tečer, Jono Pauliaus II Vakarai negrįžtamai nugalėjo blogio imperiją“, – sakė ji.
