„Šaunuoliai jūs, lietuviai. Dabar turite savo „Independence“ dujų laivą ir esate laisvi – nebedeginate rusiškų dujų. Pas mus nuolat įstringa svarbūs projektai“, – pernai birželį keliaudama po Siguldą Latvijoje prie kavos puodelio įsikalbėjau su gide Monta Lūsare.
Agresorės Rusijos karas Ukrainoje toliau draskė nervus, o žinia apie kaip tik tuo metu lietuvių suaukotus 5 mln. eurų dronui „Bayraktar“, skirtam Ukrainai, kaimynams kėlė sveiką pavydą.
Taigi Lietuva pirmoji iš ES valstybių pernai atsisakė rusiškų dujų ir jomis apsirūpina per suskystintųjų gamtinių dujų terminalą (SGD) pirkdama jas iš Norvegijos bei JAV.
Tačiau šis projektas, ištraukęs Lietuvos energetiką maitinusią rusiškų dujų adatą, ypač sunkiai prasiskynė kelią.
Jam įnirtingai priešinosi politikai – narstė tuometės Andriaus Kubiliaus (2008–2012 m.) Vyriausybės „nuodėmes“, susijusias su energetikos srityje priimtais sprendimais.
Ir apskritai kone kiekvienas projektas, menkinantis Rusijos įtaką, sulaukdavo ir vis dar sulaukia smarkaus pasipriešinimo.
Verta prisiminti
Tai – jau praeitis, tačiau jos pamokas išmokusioje mūsų valstybėje energetikos nepriklausomybės projektams vis dar barstoma vinių po ratais.
SGD terminalo laivas „Independence“ Klaipėdos uoste prisišvartavo 2014-ųjų spalį, tačiau iki tol būta politinių aistrų ir dėl jo būtinybės, ir dėl jo kainos.
2014-ųjų pradžioje Seime buvo sudaryta parlamentinė laikinoji komisija, kuri tyrė buvusios konservatorių Vyriausybės veiklą energetikoje. Jos pirmininkas Artūras Skardžius tuo metu aiškino, kad laivas – per brangus, o kai kurie sprendimai neva priimti neteisėtai.
Kodėl anuomet, prieš dešimtmetį, A.Skardžius priešinosi SGD terminalo statyboms? Tuo metu naujienų portalo 15min.lt atliktas žurnalistinis tyrimas paklojo faktus: A.Skardžiaus šeima turėjo energetikos įmonę Baltarusijoje, gavusią tos valstybės finansinį skatinimą. Šeimos bendrovės projektą finansavo Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“.
Politikas bylinėjosi su žurnalistais, kol 2019-aisiais Lietuvos aukščiausiasis teismas priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą ginče – konstatavo, kad žurnalistinis tyrimas buvo objektyvus ir teisingas.
Skalūnus jau pamiršo
Maždaug prieš dešimtmetį, kai „Independence“ dar buvo laivų statykloje, Lietuvoje virė aistros dėl skalūnų dujų gavybos. Galop baigiantis 2013-iesiems Seimo Aplinkos apsaugos komitete buvo sutarta pasiūlyti Vyriausybei stabdyti skalūnų išteklių išgavimo Lietuvoje projektą. Ir tai buvo padaryta.
„Chevron go Home“, „Chevron – von“ – tokiais plakatais įvairiuose piketuose kone per visus 2013 m. mojavo Tauragės rajono Žygaičių miestelio gyventojai. Ir išties amerikiečių energetikos milžinė „Chevron“ 2013-ųjų spalį, taigi po metų gaišaties, atsiėmusi paraišką pasitraukė iš konkurso naftos bei dujų gavybos Lietuvoje licencijoms gauti.
Gausybė teisės aktų, milžiniški gamtinių išteklių žvalgybos mokesčio tarifai ir didžiulis Žygaičių bendruomenės pasipriešinimas paskatino amerikiečius nusigręžti nuo Lietuvos.
Kaimynus lenkus 2012-aisiais naftos bendrovės užklupo taip pat netikėtai kaip ir mūsiškius „Chevron“: pas juos buvo pasipylę gąsdinimai, kad iš ūkininkų bus atimta žemė, o tai skalūnų priešininkams sviestu patepė kelią.
Lenkai tuo metu nė neslėpė, kad mėšliną propagandos vežimą atitempė skalūnininkų konkurentai. Tai buvo ne tik jiems brangiai dujas pardavinėjęs „Gazprom“, bet ir atominės energetikos lobistai iš Prancūzijos.
2013-aisiais Aplinkos ministerija ne tik žurnalistus, bet ir keturis Žygaičių protestuotojus susodinusi į „mikriuką“ nuvežė susitikti su patirties jau turėjusiais lenkų geologais ir naftininkais.
„Niekas mūsų neįtikino“, – rėžė namo gabenami vyrai, per susitikimus įstengę išspausti vos vieną kitą klausimą. Kol vienas jų ilgoje kelionėje prisipažino, kad „toks Rolandas, garsus žmogus iš Telšių, prašė išmušti skalūnus jo partijos kolegoms iš galvos“.
Taip jis užsiminė apie Lietuvos stojimo į NATO ir ES išvakarėse pašalintą prezidentą, tuometės „tvarkiečių“ partijos vadovą Rolandą Paksą, kuris, anot politiko Vytauto Landsbergio, prezidentaudamas buvo tapęs „Rusijos specialiųjų tarnybų parengto plano auka“.
Bunda „nauji Žygaičiai“?
Analogiška situacija, kaip prieš dešimtmetį Žemaitijoje, šiuo metu klostosi Širvintų ir Molėtų apylinkėse, kur galėtų būti plėtojamas išskirtinis vėjo jėgainių parkas. Manoma, kad jis pradėtų naują šalies energetinės nepriklausomybės etapą.
Šiuo metu projekto organizatoriai dar tik laukia, kol bus įvertintas poveikis aplinkai, tačiau vietos gyventojų bendruomene jau pradedama manipuliuoti.
Gyventojams jau siunčiamos klaidinančios, užtat ir bauginančios žinios, esą vėjo jėgainių parkas pakenks sveikatai, žmonių psichikai, suniokos kraštovaizdį, o turimas nekilnojamasis turtas taps bevertis.
Scenarijus kone toks pat, kaip ir kitų Lietuvos energetinei nepriklausomybei skirtų projektų atvejais – tarsi specialiai tam, kad būtų pastotas kelias projektui, šiemet įkurta asociacija jau ėmėsi destruktyvios veiklos.
Ne tik demokratija
„Demokratija tuo ir nuostabi, kad skirtingi žmonės gali reikšti skirtingas nuomones. Tuo mes skiriamės nuo Rytų kaimynų. Tačiau nuomonių įvairovė ne tik padeda pasirinkti tinkamą kelią, bet kartais sužlugdo ir labai gerus sumanymus“, – pratarė ekonomistas Marius Dubnikovas.
Jis priminė, kaip žaliųjų gerokai buvo aplamdytas Kruonio hidroelektrinės projektas ir kaip protestuotojai sužlugdė dekoratyvinio akmens kasybos projektą Garliavoje
Kruonio hidroelektrinė buvo pradėta statyti 1984-aisiais, tačiau statyboms įsibėgėjus prasidėjo žaliųjų organizacijų protestai. Procesas sulėtėjo, projektas buvo dar kartą patikrintas. Nors ir nebuvo rasta projektuotojų klaidų, elektrinės galia buvo sumažinta iki 900 MW ir vietoj 8 pastatyti 4 hidroagregatai. Paskutiniai du paleisti 1998-aisiais.
„Šiuo metu statomas penktasis agregatas, o pats projektas tebėra ypač svarbus“, – patikino M.Dubnikovas.
Pasak jo, skalūnų dujų projektas, kaip ir žlugęs dekoratyvinio akmens kasybos projektas, būtų davęs Lietuvai ekonominės naudos ir būtų sukūręs daug darbo vietų.
„Pastaruoju metu smarkiai priešinamasi ir žaliesiems projektams. Vos tik pradedama planuoti statyti kokią nors gamyklą, paprastai atsiranda tam prieštaraujanti bendruomenė.
Sunkumų kelia ir tai, kad Lietuvoje buvo seniai praleistas momentas planuojant teritorijas numatyti pramonines zonas. Dabar pramonė, kad ir kokia ji būtų, braunasi į gyvenamąsias erdves ir sukelia natūralų pasipriešinimą. Antra vertus, pasipriešinimas gali būti ir paskatinamas, bet to niekaip neįmanoma sužinoti. Tiesiog yra įtarimų, kad tai gali būti daroma siekiant sustabdyti pažangą.
Juo labiau kad žinome priešiško Rytų kaimyno nuomonę apie žaliąją – atsinaujinančiųjų šaltinių – energetiką. V.Putinas yra viešai pareiškęs, kad tai – nesąmonė.
Tokia jo nuomonė nekelia nuostabos, nes visa tai kerta rusiškos energijos prekybos šakas. Be abejo, kad tam priešinamasi“, – kalbėjo M.Dubnikovas.
V.Putino Kaliningradas
2019-ųjų sausį Rusijos prezidentas V.Putinas „paspaudė mygtuką“ – viešėdamas Kaliningrado srityje jis aplankė išplėstą dujų saugyklą ir oficialiai įjungė SGD terminalą.
Taip buvo įgyvendintas dar 2013-aisiais atsiradęs koncerno „Gazprom“ sumanymas surasti Kaliningrado srities aprūpinimo gamtinėmis dujomis alternatyvą.
Rusijos žiniasklaida skelbė, kad plaukiojančio SGD terminalo Kaliningrado srityje projekto pagrindinis tikslas – užtikrinti anklavo (kitų valstybių supamos Rusijos teritorijos) energetinį saugumą apsisaugant nuo galimos dujų tranzito per Lietuvą nutraukimo rizikos.
1,5 mln. tonų metinio pajėgumo plaukiojantį SGD terminalą Kaliningrado sričiai pastatė Pietų Korėjos „Hyundai Heavy Industries“ – „Gazprom“ buvo užsakiusi analogišką „Independence“ laivą.
Anot ekspertų, užsitikrinusi autonomišką Kaliningrado srities aprūpinimą dujomis Rusija gali nevaržomai trukdyti Baltijos šalims pasitraukti iš Rusijos kontroliuojamos energetikos sistemos (BRELL), šantažuoti, reikalauti kompensacijų ar galimybės tranzitu per Lietuvą gabenti elektrą iš Baltarusijos AE į Europą.
Ši istorija patvirtino, kad Maskva toliau tęsia informacinį karą prieš Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Maskvos propagandos ruporai iki pat „Independence“ atsiradimo Klaipėdos uoste tikino, kad gamtinėms dujoms iš „Gazprom“ vamzdžio alternatyvos nėra, o „Independence“ kaina guls ant vartotojų pečių nepakeliama našta.
Šantažui – Astravas
Tikėtina, kad jodo tablečių, išdalytų vilniečiams prieš trejus metus, galiojimo laikas jau baigėsi. Bet įtampa, keliama iš Astravo atominės elektrinės plaukiančių žinių apie įvairius incidentus, niekur nedingo.
Vos už 23 km nuo Lietuvos sienos finansuojant Rusijos koncernui „Rosatom“ pastatytas atominis monstras kelia nuolatinę įtampą dėl avarijų grėsmės, radiacijos pavojaus ir Nemuno vandens taršos.
„Astravo atominė elektrinė yra geopolitinis Rusijos ir Baltarusijos projektas, įrodantis, kad branduolinę elektrinę galima pastatyti už skolintus pinigus, neturint jokio ekonominio projekto pagrindimo ir Baltarusijoje nesant branduolinio saugumo kultūros“, – taip 2021-ųjų vasario pradžioje Europos Parlamente kalbėjo europarlamentaras Petras Auštrevičius įteikdamas peticijas, kuriose reikalauta nedelsiant stabdyti nesaugios Astravo atominės elektrinės veiklą.
Anot P.Auštrevičiaus, Rusijos valstybinės įmonės „Rosatom“, finansavusios Astravo AE statybas, siekis – išlaikyti Baltijos valstybes energetinės priklausomybės sistemoje BRELL.
„Astravo atominėje elektrinėje gaminama elektros energija siekiama užtvindyti Baltijos valstybių rinkas, nukonkuruoti atsinaujinančiosios energetikos šaltinius ir atitolinti Baltijos valstybių sinchronizaciją su kontinentinės Europos elektros tinklais“, – patikino P.Auštrevičius.
Baltarusija šiemet gegužę pradėjo branduolinės elektrinės antrojo energijos bloko energetinį paleidimą, o vidurvasarį padidino jo galią iki maksimumo.
Laisvės projektas
Šiuo metu Lietuva daro tai, ką yra numačiusi Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje. Ji numato keturias pagrindines Lietuvos energetikos politikos kryptis – energetinio saugumo, žaliosios energetikos plėtros, konkurencingumo ir inovacijų.
Dujotiekio jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos (GIPL) jau veikia – dujos ja teka nuo 2022-ųjų gegužės. Elektros sistemų sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais turi baigtis 2025-aisiais ir stiprinant energetinį saugumą turi būti toliau sparčiai plėtojama vietinė elektros energijos gamyba.
Vienas svarbiausių strategijos projektų yra ir du vėjo elektrinių parkai Baltijos jūroje, kuriuos maždaug 644 kv. metrų plote planuojama pastatyti iki 2030-ųjų. Jų misija yra tokia pati – didelė elektros energijos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamyba ir sumažinta priklausomybė nuo elektros importo.
„Ar Lietuva pakankamai stengiasi, pamatysime per 5–10 metų. Svarbiausia, kad būtų pastatyti vėjo jėgainių parkai jūroje, nes tai smarkiai pastūmėtų ir energijos gamybos, ir ekonomikos proveržį.
Priminsiu: iki karo – iki 2022-ųjų vasario 24-osios – Lietuva kasmet daugiau nei po 3 mlrd. eurų sumokėdavo Rusijai už energijos išteklius.
Tai pinigai, kurie buvo išimami iš mūsų ekonomikos.
Galima palyginti: lietuviai Lenkijoje pirkiniams per metus išleidžia apie 100 mln. eurų. Palyginti su pinigų srautu, tekusiu Rusijai, tai – smulkmė.
Lietuvoje iš atsinaujinančiųjų šaltinių gaminama elektros energija sudarytų galimybę tiems milijardams likti mūsų šalyje. Kasmet jie uždirbtų papildomų pinigų – sukurtų 10 proc. dydžio papildomą grąžą. Taigi ne tik 3 mlrd. eurų liktų Lietuvoje, bet ir dar 3 mln. eurų įvairiomis formomis grįžtų į Lietuvą“, – skaičiavo M.Dubnikovas.
Jo teigimu, svarbus yra ir dar vienas aspektas: žalioji energetika turi būti siejama su dideliais projektais – dideliais vėjo bei saulės jėgainių parkais, nes būtent jie turi įtaką masto ekonomijai. Didelė gamybos apimtis sudaro sąlygas vidutinėms sąnaudoms sumažėti.
Traukiasi iš BRELL
Lietuva nedelsia. Mūsų šalis siekia nuo bendros Baltijos šalių, Rusijos ir Baltarusijos elektros sistemos BRELL atsijungti anksčiau nei 2025 metų gruodį. Norima tai padaryti maždaug po penkių mėnesių – 2024-ųjų vasarį ir sinchronizuotis su kontinentinės Europos tinklais. Tačiau Latvija ir Estija ketina laikytis galutinės datos.
Žinių radijui prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė yra sakiusi, kad Lietuvai pasitraukti iš BRELL kartu su Latvija ir Estija būtų patogiau ir techniškai, ir geopolitiškai. „Kuo greičiau pasitrauksime iš BRELL, tuo geriau. Ypač vykstant karui nenorime likti neapibrėžtoje situacijoje ir norime užsitikrinti savo energetinį saugumą“, – sakė A.Skaisgirytė. Anot jos, ir Latvija, ir Estija tai supranta, diskusijos su jomis vyksta tik dėl techninių dalykų.
2001 metų vasarį pasirašyta BRELL sutartis apibrėžia, kaip Baltijos šalys kartu su Rusija ir Baltarusija veikia IPS/UPS sistemoje, arba vadinamajame BRELL žiede, kuriame elektros dažnį reguliuoja Maskva. Ši sutartis atnaujinama kasmet vasario mėnesį. Norint teisiškai ją nutraukti, apie tai turi būti pranešta prieš pusmetį.
