Viešoje vietoje asmuo kreipėsi į mane, žinoma, prieš tai pasitikslinęs, ar aš esu aš. Klausimas paprastas: ar jau metas krautis čemodanus (kalba netaisyta), nes iš to, ką girdžiu, sako asmuo, atrodo, kad bus karas ir Lietuvoje.

Šiaip jau mūsų valdžia tokius dalykus slepia nuo žmonių, tęsė asmuo, bet kartais ima kokiam nors ministrui ir prasprūsta – bus karas, bus karas.

Paskui lyg niekur nieko kokiam nors televizoriui šypsodamasis pasakoja apie savo buitinį gyvenimą. O mes nuo jo ankstesnių kalbų apie artėjantį karą vis dar stačiomis ausimis.

Būna dar įdomiau: įsijautė į monologą asmuo, vienas ministras prigąsdina, o kitas – ramina.

[[ge:lrytas:lrytas:29300475]]

Nelaukdamas mano atsakymo asmuo staiga atsisveikina ir skuba prie artėjančio troleibuso. Ir sykiu gelbėja užklaustąjį. O ką atsakyti? Ir dar patarti? Visas pasaulis ruošiasi dideliam karui, ir Lietuva tą patį daro. Rengia instrukcijas, kaip reaguoti. Į ką?

Vienoje televizijos laidoje, skirtoje paaiškinimams, kur dingti, ką veikti rusams puolant (o gal – kinams?), dalyvis iš vietovės toliau nuo Vilniaus patikslino, kad iki šiol treniravosi (jeigu iš tikrųjų taip vyko. – Aut.) reaguoti į atominės elektrinės Baltarusijoje situaciją. O pastaroji ne be rimtų problemų net nekilus trečiajam pasauliniam karui.

[[ge:lrytas:lrytas:29295164]][[ge:lrytas:lrytas:29248025]][[ge:lrytas:lrytas:29286106]][[ge:lrytas:lrytas:29298763]]

Pasaulio grėsmių pritvinkusioje atmosferoje įvairių spalvų scenarijų ir prognozių yra ir bus pažerta daug – nuo aukšto rango atsargos karininkų, žinomų politologų, apžvalgininkų iki „vangų“. Tai neišvengiama ir nesustabdoma.

Ir vis dėlto yra skirtumas, kai apie juodus scenarijus kalba laisvas nuo valdžios pilietis ir žmogus, valstybėje einantis reikšmingas, kartais ir tiesiogiai su šalies saugumu susijusias pareigas.

Politologų kalbėjimą visuomenė supranta kaip nuomonę, o valdžioje esančių politikų, ypač karo tema, – kaip pavojų. Jei pavojus tikras, gerai, kad iš anksto įspėjama.

Juk ne vietiniai Gazos Ruožo gyventojai aiškina, kad net prieš parą įspėti dėl „Hamas“ galimų veiksmų jie būtų spėję palikti teritoriją. Ir priešingu atveju, pavojui nepasitvirtinus, pradeda mažėti pasitikėjimas skelbiančiaisiais apie artėjančią grėsmę.

O jeigu toje pačioje erdvėje susiduria dvi priešingos nuomonės iš tos pačios valdžios politikų, ką eiliniam piliečiui galvoti ir kaip planuoti savo veiksmus.

Per kelis pastaruosius interviu Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovas Gabrielius Landsbergis tiesiog įsijautė į juoduosius scenarijus ir net pasiūlė pradėti įgyvendinti visuotinio šaukimo programą.

Gerai dar, kad nepavartojo žodžio „mobilizacija“. Tačiau daugybė žmonių patys mintyse pratęsė ministro žodžius: liaudiškai kalbant, reikalai prasti.

O štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, kitaip nei kolega iš URM, pradėjo raminti, esą padėtis ne tokia jau prasta. Kuriuo ministru žmonėms labiau tikėti?

Mano manymu, ir vieno, ir kito poitiko kalbėjime esama tiesos.

[[ge:lrytas:lrytas:29309326]]

Tačiau žmonėms nėra kada užsiimti tų kalbų analize. Tie, kurie iš anksto yra nusprendę nelaukti, kol vieną rytą pradės kristi ant galvos priešo raketos, mintis dėlioja paprastai – reikia kuo skubiau baigti ruošti „čemodaną“.

Manau, jog už pagrįstą visuomenės informavimą apie pavojus turi būti atsakinga prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba. Būtent joje turi būti išklausyta ir ministrų, ir žvalgybos struktūrų turima informacija, o po to nuspręsta, kada ir kaip informuoti visuomenę.

Aišku, tai nereiškia, kad visa kita informacija plačiose žiniasklaidos lankose bereikšmė.

Daug kas įdomaus ir vertingo joje pasakoma. Pavyzdžiui, kad ir tokia buvusios prezidentės D.Grybauskaitės mintis (tiksliai necituojant): jeigu Lietuvai tektų trauktis (turint omeny prasidėjus karui), tai sugrįžtant nebebūtų ką susigrąžinti.

Dabar matome valstybę, kur susigrąžintoje teritorijoje vien su žeme sulyginti miestai ir kasetinių bombų primėtyti laukai.

Kampučijoje dešimtmečius iki šiol rankiojamos nesprogusios minos. Be kojų ir rankų – laukuose žaidę vaikai.

Šiuolaikiniai karai yra išdeginta žemė, kurioje joks gyvūnas nebegali gyventi.

Ar įmanoma, kad karo atveju priešas būtų sumuštas dar neperžengęs Lietuvos sienos? Apžvalgininko, ne specialisto, požiūriu, atrodo, jog toks variantas sunkiai įsivaizduojamas. Po trečiojo pasaulinio karo, net be branduolinio ginklo, Lietuva bus tik pavadinimas su suniokota teritorija.

Reikia siekti, kad toks karas nekiltų. Tai ir yra užsienio politika.

Kaip tai padaryti, nėra parašytų vadovėlių. Europos bendrija, dabar Europos Sąjunga, kūrėsi, kad būtų išvengta karų, kurie žemyne siautėjo šimtmečius.

Du pasauliniai karai – iš Europos. Sklando trečiojo šmėkla. Jei Rusija ar dar papildomai kas nors susidurs kare su NATO, šmėkla virs tikrove.

[[ge:lrytas:lrytas:29309327]]

Praėjus pusmečiui nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje buvo proga pastatyti užpuolikę į vietą. Užsitęsė, Rusija fronte atsigavo ir dabar – įstrigęs variantas.

Ukraina viena nepajėgi susigrąžinti kad ir daugiausia jau netinkamų gyventi teritorijų. Stojus su gyvąja jėga į pagalbą NATO valstybėms, trečiasis pasaulinis neišvengiamas.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis aiškina Vakarų žiniasklaidai, kad Rusijai laimėjus Ukrainoje, jo žiniomis, kitas Kremliaus taikinys bus Baltijos valstybės.

Lietuva ruošiasi iššūkiui tobulindama atgrasymo politiką. Kad net noro nekiltų Rusijai čia kišti nosies.

Ir toliau organizuotai su visa euroatlantine ašimi remiant Ukrainą sekinti Rusiją, ir ekonominėmis sankcijomis, fronte.

Sutarčių, kompromisų ir diplomatijos kelias kol kas atmetamas. Kokie bus rezultatai, pamatysime pavasarį.

Mečys Laurinkus. Kuriuo ministru žmonėms labiau tikėti?