Interviu naujienų portalui lrytas.lt buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekanas papasakojo, kodėl ilgus metus dirbęs su konservatoriais, pasirinko Laisvės partiją, kodėl prezidento Gitano Nausėdos kadenciją vadina iššvaistytu laiku ir kodėl Lietuvos kariuomenės planai kelia nemažai nerimo.
– Dauguma Lietuvos gyventojų greičiausiai jus žino kaip buvusį KT pirmininką, tačiau turite patirties ir politikoje: penkerius metus priklausėte konservatorių partijai, buvote krašto apsaugos ministrų patarėju, be to, su konservatoriais dalyvavote net trijuose rinkimuose – į Vilniaus miesto savivaldybę, į Seimą ir Europos Parlamentą, bet dirbote tik savivaldybės taryboje. Kodėl galvojate, kad jau dabar atėjo laikas prezidento rinkimams?
– Akcentuočiau ne tiek mano partinę karjerą, kuri bent jau man pačiam tuo metu tikrai nebuvo pagrindinė, o 30 metų profesinio ir valstybinio darbo patirtį. Nepaminėta, kad nuo 1996 metų dirbu mokslinį, akademinį darbą tarptautinės ir konstitucinės teisės srityje. Be to, kad buvau teisėju, 30 metų realiai užsiimu moksline, pedagogine veikla. Manau, kad tai yra neblogas įdirbis į tas pareigas, į kurias pretenduoju – tai yra būtent tos sritys, su kuriomis tenka susidurti ne kam kitam, o visų pirma prezidentui.
Galiausiai yra ir valstybinio darbo patirtis. Be 10 metų KT, buvo dar mažiausiai 13 metų krašto apsaugoje – buvau krašto apsaugos ministro patarėjas teisės klausimais. Nebuvau, kaip tada būdavo įprasta, priimtas pagal partines pažintis, bet pagal kvalifikaciją – pagal profesinę patirtį. Dirbau prie penkių krašto apsaugos ministrų – iš jų konservatorius buvo tik vienas.
Ir viskas ėjo per mano rankas: įstatymų leidyba, integracija į NATO. Tikrai žinau, kaip priimami sprendimai valstybėje, ypač toje srityje, apie kurią pretenduoju kalbėti – užsienio politiką ir valstybės gynybą. Nekalbant apie daugelį kitų dalykų, kurie netelpa į oficialios karjeros rėmus, kaip, pavyzdžiui, labai aktyvus Ukrainos rėmimas nuo pat 2014 metų, santykiai su Taivanu, dar anksčiau – Čečėnijos laisvės kovos rėmimas.
Man teko kurti ir kai kuriuos įstatymus, kurie dabar sėkmingai naudojami kovai su Rusijos įtaka – tai ir sovietinės, ir nacistinės simbolikos draudimas, kas dabar papildyta kitais agresijos simboliais, atitinkamų nusikaltimų neigimas, galiausiai dėl Jono Žemaičio, partizanų įprasminimo.
Būtų galima minėti daug dalykų, kuriais, taip, iš esmės užsiima politikai, bet aš buvau tas, kuris visa tai rengia. Manau, kad ta patirtis labai pravers.

