Tikri draugai ir bendražygiai būna šalia laimėje ir nelaimėje. Panašiomis nuostatomis visą gyvenimą vadovavosi anapilin iškeliavęs B. Genzelis. Kai po tragiškų 1991 m. sausio įvykių Lietuva buvo atsidūrusi ties bedugnės riba ir Maskvos vėzdas buvo pakibęs virš galvos, garbusis filosofas tyliai ėmėsi gelbėti Tėvynę. Jis paskambino tuometinio Islandijos užsienio reikalų ministro Jóno Baldvino Hannibalssono broliui, filosofui Arnórui Kjartanui Hannibalssonui, su kuriuo studijavo Maskvoje.
„Tikra tiesa, kad B. Genzelis gerokai prisidėjo prie to, kad Islandija iš karto po tragiškų sausio įvykių Vilniuje 1991 m. pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tiesa, iš buvusios SSRS pirmoji mūsų šalies nepriklausomybę pripažino Moldova“, – prisiminė artimas B. Genzelio bičiulis, Kovo 11-osios akto signataras Vytenis Andriukaitis.
Jis taip pat pasakojo žinojęs, kad B. Genzelis nuo pat studijų Maskvoje laikų iki pat nepriklausomybės atkūrimo ir po to artimai bendravęs su A. K. Hannibalssonu. Ir jis, ir jo brolis, žinomas Islandijos politikas, buvo socialdemokratai. Pastarasis gana ilgai vadovavo Islandijos socialdemokratams.
„Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje SSRS kviesdavosi studijuoti filosofijos kairiųjų pažiūrų filosofus iš Vakarų. B. Genzelis ir A. K. Hannibalssonas susipažino apie 1955 m. Maskvoje, studijuodami aspirantūroje pas labai pažangų tų laikų filosofą Pavelą Škurinovą. Jų artima draugystė tęsėsi ilgus dešimtmečius. Be to, A. K. Hannibalssonas daug metų bendravo su SSRS okupuotų šalių socialdemokratais. Apie Lietuvą ir jos bei kitų Baltijos šalių sovietinę okupaciją jis buvo girdėjęs iš socialdemokrato Stepono Kairio mokinių, taip pat iš B. Genezelio“, – dalijosi prisiminimais V. Andriukaitis.
Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas ir buvo įsteigtas Sąjūdis, B. Genzelis intensyviai susirašinėjo su A. K. Hannibalssonu. Pastarasis su broliu J. B. Hannibalssonu Lietuvoje lankėsi dar prieš nepriklausomybės atkūrimą.
„Būtent todėl Islandijos Užsienio reikalų ministerijos, kuriai tuo metu vadovavo J. B. Hannibalssonas, dėmesys buvo ypač aktyvus Lietuvos atžvilgiu. Buvau liudininkas, kai B. Genzelis paskambino ministro broliui A. K. Hannibalssonui į Islandiją ir tiesiog broliškai prašė, kad jo šalis pripažintų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Tas skambutis daug nulėmė – jau 1991 m. sausio 19 d. abu broliai atvyko į Vilnių, o tų pačių metų vasario 11 d. Islandija oficialiai pripažino Lietuvos valstybingumą“, – pasakojo V. Andriukaitis.
Bet jis taip pat prisipažino iki šiol išgyvenąs dėl vieno itin nemalonaus naujųjų laikų Lietuvos istorijos epizodo, kuris tiesiogiai susijęs su jo velioniu draugu B. Genzeliu: „Po to, kai Islandija pripažino Lietuvos valstybingumą, tuometinis Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas Landsbergis vyko oficialaus vizito į Islandiją. Šios šalies vadovybė ir broliai Hannibalssonai labai laukė atvykstančio B. Genzelio. Tačiau jis nebuvo pakviestas vykti kartu su V. Landsbergiu. Atrodo, kad pastarasis J. B. Hannibalssonui aiškinęs, kad B. Genzelis serga. Tik tai buvo netiesa – jis buvo visiškai sveikas, energingas.“
J. B. Hannibalssonas (84 m.) 1984–1996 m. vadovavo Islandijos Socialdemokratų partijai, 1987–1988 m. ėjo finansų, o 1988–1995 m. – užsienio reikalų ministro pareigas. Vėliau J. B. Hannibalssonas dirbo ambasadoriumi JAV, Suomijoje, atstovavo Islandijos interesams Baltijos šalyse.
1990 m. jis ne tik priekaištavo vakariečiams diplomatams dėl ignoruojamų Baltijos šalių, bet ir sugebėjo atsilaikyti prieš Maskvos grasinimus nutraukti prekybos sutartis bei žaliavų tiekimą.
J. B. Hannibalssonas buvo vienintelis Vakarų valstybės užsienio reikalų ministras, nepabūgęs atvykti į Vilnių iš karto po tragiškų 1991 m. sausio įvykių, norėdamas pareikšti solidarumo, o po kelių savaičių su savo tautiečiais pripažinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybę. Jis apdovanotas aukštais Lietuvos ordinais. Yra Vilniaus garbės pilietis.
