Trečiadienį svarbiausias ugniagesių darbas buvo iš pastato ištraukti dvi šios nelaimės aukas – vyrą ir berniuką. Ši paieška dėl sugriuvusių namo konstrukcijų ir galimo pavojaus gerokai užtruko – abu kūnai ištraukti tik vakare.
Ketvirtadienį nuo 10 valandos ryto 101 numeriu pažymėto Viršuliškių daugiabučio gyventojai sugrįžo į nelaimės vietą – 25 butų gyventojams leista trumpam užeiti į savo namus ir išsinešti pačius reikalingiausius daiktus.
Nelaimės skausmą įprasmina ir visai šalia įvykio vietos, ant tvoros padėta gėlių puokštė.
Kaip anksčiau pranešė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) atstovas Donatas Gurevičius, žmonės savo daiktus galės pasiimti nuo 10 iki 15 valandos. Jis taip pat teigė, kad kai kurių butų savininkai į juos patekti dar negalės – tai šiuo metu per daug pavojinga.
„Ekspertai vertino ir pasakė, kad į trylika butų negali būti patekta. Ar šita situacija keisis ateityje, yra atviras klausimas.
Skambiname kiekvienam gyventojui asmeniškai, informuojame, kad yra galimybė pasiimti būtiniausius ir svarbiausius daiktus, bet tikrai nekalbame apie baldus ar buitinę techniką“, – aiškino D.Gurevičius.
Rankose – ir paveikslai, ir išsigandęs kačiukas
Apie 12 valandą šalia ugniagesių štabo, esančio visai šalia daugiabučio, rinkosi vis daugiau nukentėjusiųjų.
Kiekvieną atvykusį pasitiko policijos pareigūnai ir ugniagesiai – jie konsultavo, paaiškino situaciją, taip pat palydėjo iki daugiabučio, o vėliau – iki netoliese esančios palapinės, kur žmonės galėjo sušilti ir nusiraminti.
Pasak D.Gurevičiaus, ugniagesiai gelbėtojai leidžia kiek ilgiau paieškoti ir naminių gyvūnų, jei tokių namuose buvo. Vienam apsilankymui skiriama maždaug 20 minučių, tačiau, pasak jo, laiko per daug gelbėtojai neriboja.
Pačios nuotaikos čia – itin slogios, tačiau žmonės džiaugiasi bent tuo, kad patys liko gyvi ir galės iš sudegusių bei užlietų namų išsinešti bent dokumentus.
Tiesa, nešini kartoninėmis dėžėmis ir maišais 101-ojo daugiabučio link sparčiu žingsniu traukė ne tik nukentėję namo gyventojai, bet ir jų pagalbininkai – draugai, kiti šeimos nariai.
„Mes – palaikymo komanda“, – girdėjosi žodžiai.
Dviem dideliais paveikslais nešinas vyras pasakojo, kad butas priklausė mamai – kai ši mirė, jį dalijosi su seserimi.
„Mes abu turim, kur gyventi, čia mama gyveno. Dabar ji numirė, tai tvarkėmės ir va taip atsitiko“, – portalui lrytas.lt sakė vyriškis.
Pats būstas, anot jo, praktiškai nenukentėjo, kaip ir ypač vyrui brangūs paveikslai.
„Spėjau paimti paveikslus, nes menas nedega. Jie – neįkainojami“, – juokėsi jis.
Nors ir tragedijos akivaizdoje, didžiulė džiaugsmo akimirka aplankė ir kitą šeimą – po dviejų parų pavyko rasti ir išgelbėti mylimą šeimos kačiuką. Moteris augintinį išsinešė krepšyje.
„Vadinam „kačiukas miau miau“. Išsigandęs, labai rėkia, jis ir šiaip toks bailys. Reikės nuvežti patikrinti, ar viskas tvarkoje. Dievuliau...“ – emocijų neslėpė namo gyventoja.
„Gyvas, sveikas – ačiū Dievui, kad pavyko išnešti. Namie ir vaikai pergyveno, visi prisirišę – gi tiek metų katinui“, – džiaugėsi vilnietė.
Išsigandusį katiną gyventojams pavyko rasti „slėptuvėje“ – mažame, sandėliuką primenančiame kambarėlyje.
„Yra pas mus toks mažytis kambariukas, sandėliukas, ten yra daug drabužių, tai būna, kad tarp jų pasislepia. Ten ir buvo. Gal ir gerai, nes ten pakankamai šilta. Vandenukas buvo neužšalęs“, – dalijosi katiną suradęs vyras.
Pasak jo, butas atrodo neblogai, tik likęs blogas kvapas. Šeima turėjo ir būsto draudimą.
„Mes ten, kampiniame, penktas aukštas. Beveik taip, kaip palikome. (...)
Kažkiek kalbėjom (su draudikais, – aut.past.), bet jie nori informacijos, kaip viskas atrodo viduje. Kadangi mes iki šiol nebuvom papuolę, neturėjom, ką pasakyti. Tikimės, kad kompensuos kiek įmanoma“, – svarstė vilnietis.
Ateiti leidžia ne visiems
O štai 80-metis Juozas taip pat norėjo užeiti į savo butą, tačiau to padaryti dar negali – senoliui buvo pasakyta, kad į namus grįžti dabar nesaugu.
„Mano butas pirmam aukšte, ir neleidžia. Be paso, be pinigėlių, be nieko – va, moteriški batai“, – į kojas parodė senjoras.
Juozas nerimavo, kad be svarbių dokumentų negaus ir būtiniausių paslaugų, socialinio būsto.
„Reikia į savivaldybę, dėl pašalpos, dėl socialinio būsto, o kaip be paso? Kas atsimena, kas matė, tai dar priima, aptarnauja, o kiti – ne“, – guodėsi vyras.
„Sako, kad negalima, ir viskas. Kitus leidžia, ima, o manęs neleidžia. Ar ten pakrypo sienos, ar kas – aš nežinau“, – kalbėjo Juozas.
Su ašaromis akyse į namus grįžo ir Janė su Romualdu – senoliai kol kas glaudžiasi kaime, tačiau ateitis dar miglota.
„Svarbiausia – darbo rūbai sūnui, kompiuteris, vaistai, sūnaus vaistai kompensuojami“, – vardijo Janė.
Senjorų pora kartu su sūnumi ir gyveno – šiam darbovietė suteikė galimybę penkias dienas pagyventi viešbutyje.
„O kas toliau – nežinia“, – svarstė moteris.
Poros būstas apdraustas nebuvo. „Čia buvo viso gyvenimo turtas. Ką per 70 metų sukūrėm, jau to nebesukursim“, – sunkiai žodžius rinko Janė.
