Šiame bute Marija su mama gyveno nuo pat 1995-ųjų, vėliau ji buvo išsikrausčiusi, tačiau neseniai vėl apsigyveno kartu.
Prisiminė lemtingą rytą
Sausio 2-oji. Marija jau buvo beveik susiruošusi kelionei į darbą, susidėjusi kuprinę, kurioje – visi svarbiausi daiktai, ieškojo, ką apsirengti. Staiga pasigirdo kažkoks trinktelėjimas, tarsi gretimame bute būtų nuvirtusi spinta ar koks kitas baldas.
„Būnant viduje tas garsas neatrodė toks baisus, nemaniau, kad nutiko kažkas katastrofiško. Galvojau, gal spinta kokia nukrito. Žiūriu, kad viskas pradėjo kristi nuo palangės, o už lango pradėjo byrėti stiklai. Tapo aišku, kad viršuje nutiko kažkas baisaus“, – portalui lrytas.lt pasakojo vilnietė.
Moteris kaipmat stvėrė savo šunį, išleido jį laukan, paskubomis griebė kuprinę, paltą, batus, pirštines ir išbėgo iš pastato. Tik tuomet suprato, kad liepsnoja ketvirtas aukštas. Netrukus ugnis pasiekė ir penktąjį.
Į lauką pradėjo bėgti išsigandę kaimynai, šoninėse laiptinėse gyvenantys žmonės dar tik nedrąsiai žvalgėsi pro savo langus, stebėjo, kas čia vyksta.
Atvyko greitoji pagalba, ugniagesiai, policija. Visi pradėjo tempti pastate likusius gyventojus laukan. Ten jau patys kaimynai vieni kitus skaičiavo, aiškinosi, ar nė vieno netrūksta.
„Viena močiutė dar dvejojo, eiti ar neiti, bet ją išvedė vyrai. Didžiausias klausimas mums buvo, kas nutiko šeimai, kuri gyvena penktame aukšte. Susiskaičiavome visus saviškius ir pamatėme, kad jų trūksta. Laimei, žmonės, pasirodo, buvo darbe“, – kalbėjo Marija.
„Pajutau dujų kvapą. Pirma mintis iškart buvo, kad sprogo dujos. Vėliau net pati nustebau, kad net neatėjo mintis, jog galėjo prasidėti karas. Tiesiog iškart pajutau dujų kvapą“, – pastebėjo ji.
Nors iš pradžių kai kurie namo gyventojai piktinosi, kad ugniagesiai atvyko ne iš karto, moteris aiškino, jog tik vėliau visi pamatė, kad jie kitoje namo pusėje autokopėčių pagalba iš penkto aukšto jau vadavo įstrigusius žmones.
Prioritetas buvo teikiamas gyvybių išsaugojimui, o ne liepsnų sutramdymui.
„O mano mama buvo išėjusi į parduotuvę. Pamačiau ją kitame kiemo gale. Ji žvalgėsi, kas čia vyksta, iš kur tie dūmai. Jos širdis silpna, kol nepamatė, kas nutiko, pribėgau ir pasakiau: „Mama, ruoškis, čia labai baisu“, – prisiminė Marija.
Ji savo akimis regėjo, kaip ugniagesiai iš pastato išvedė klykiančią moterį. Tik vėliau sužinojo, kad ji šaukė ir prašė grįžti, gelbėti jos vaiką.
Tiesa, vilnietė mano, kad ugniagesiai gelbėtojai nieko nebegalėjo padaryti, nes butas, kuriame buvo vaikas, buvo paskendęs liepsnose. Šis butas ribojosi siena su tuo, kuriame ir įvyko sprogimas.
„Ten jau tikrai sąlygos buvo sudėtingos“, – patikino ji.
Moteris atkreipė dėmesį, kad ugniagesiai gelbėtojai iš degančių butų skubėjo traukti net gyvūnus, todėl, jei tik būtų galėję išgelbėti vaiką, tikrai būtų tai padarę.
Įtaria, kad sprogimas galėjo būti tyčinis
Bute, kuriame įvyko sprogimas, gyveno vienišas pagyvenęs vyras. Marija pasakojo, kad dar prieš kelis metus jis gyveno su žmona, kuri mirė. Vyresnio amžiaus pora buvo netvarkinga, mėgo kaupti įvairiausias šiukšles, rytais esą kuisdavosi prie konteinerio, iš kurio daiktus tempė į namus.
„Vieną dieną pamatai prie konteinerio kažkokį drabužį, kitą dieną ta moteriškė jau su juo vaikšto“, – aiškino vilnietė.
Kai vyras liko vienas, jis pasidarė dar keistesnis. Pastaruoju metu pas jį kelis kartus vyko policijos pareigūnai, tačiau Marija teigė nežinanti, dėl kokios priežasties: „Pastarąją savaitę jo išvis nesimatė. Mama net pradėjo klausinėti, ar nieko nenutiko Juozui. Tiesiog jo nematėme.“
Kaimynai jau svarsto, kad sprogimas vyro namuose galėjo būti visai ne nelaimingas atsitikimas.
„Daug kas mano, kad šitaip Juozas pasitraukė iš gyvenimo. Tai galėjo būti ne nelaimingas atsitikimas, o savižudybė. Žmogus tikrai turėjo problemų su psichine sveikata. Tikrai toks žmogus galėjo ir netyčia kažką padaryti, bet, matyt, galėjo ir pasitraukti“, – teigė Marija.
Šiuo metu su mama ji glaudžiasi viešbutyje, kuriame jas apgyvendino savivaldybė, nes giminaičių sostinėje neturi. Čia jos pagyvens dar kurį laiką, o tada žiūrės, ką pasiūlys toliau – būsto nuomos kompensaciją ar socialinį būstą. Moterys nežino, kas laukia jų namų.
Pašnekovė teigė, kad evakuotis turėjusiais žmonėmis rūpinamasi puikiai, tad kuo skųstis neturi – savanoriai atnešė drabužių, higienos reikmenų, tris kartus per dieną skiriamas maitinimas.
„Vienintelė, kas man dar nepaskambino, nes turbūt ir patys dar aiškinasi, tai draudimo bendrovė. Esame apsidraudę turtą“, – pabrėžė Marija.
Nuo ketvirtadienio daugiabučio gyventojai su palyda trumpam įleidžiami į namus susirinkti svarbiausius daiktus. Tačiau tik tie, kurie gyvena šoninėse laiptinėse. Marija su mama į savo butą kol kas patekti negali, nes ten dar nesaugu.
„Žinote, pats suvokimas, kas nutiko, dar neatėjo. Kol kas džiaugiamės, kad pačios esame gyvos“, – sakė moteris.
