Planas buvo įžūlus. Bet tik toks ir galėjo pavykti pirmosiomis dienomis po 1991 metų sausio 13-osios, kai kasnakt iš Vilniaus karinio Šiaurės miestelio Aukščiausiosios Tarybos pastato link pajudėdavo tankų kolona, sovietai desperatiškai skelbė apie įvestą komendanto valandą, o Lietuvos sostinė buvo tapusi uždaru miestu.
Atvykęs į Vilnių statyti spektaklio škotas režisierius H.Glenas ir Jaunimo teatro darbuotojas rusas kiekvieną naktį važinėjo į Rygą prie kūno prisiklijavę užsienio korespondentų „siuntinukus“, o paryčiais grįždavo atgal.
Škotas spėja, kad buvo pasitelktas korespondencijai gabenti, nes vienintelis galėjo patekti į vadinamąjį valiutinį barą – ten gėrimai buvo pardavinėjami už dolerius, markes arba svarus, kuriuos noriai leisdavo į Vilnių po Sausio 13- osios sugužėję garsiausių pasaulio televizijos kompanijų korespondentai.
Užsukęs į valiutinį barą po neilgo pokalbio H.Glenas susirinkdavo reportažus, kuriuos užsienio televizijų korespondentai norėdavo išsiųsti savo redakcijoms, bet iš Vilniaus tai padaryti buvo neįmanoma. Tuomet škotas ir rusas sėsdavo į traukinį ir važiuodavo į Šiaulius, o iš ten skubiai šokdavo į jų laukiantį automobilį, kuriuo vykdavo į Rygą.
Jei stabdydavo sovietų kareiviai, rusas turėdavo apsimesti Sovietų Sąjungos patriotu ir keikti lietuvius aiškindamas, kad veža į Rygą „pažangiai nusiteikusį“ škotą, kuris trokšta greičiau grįžti į namus ir gali tai padaryti tik iš Latvijos.
Kokiu būdu iš Rygos keliavo „siuntiniai“, škotas nežino. Bet greičiausiai rusas žinojo daugiau, nei kalbėjo: netrukus jis pranešė, kad jiems važinėti į Rygą pernelyg pavojinga, ir kelionės staiga baigėsi.
Šioje žurnalistų reportažų gabenimo operacijoje škotui talkino Jaunimo teatro darbuotojai.

