Dėl to, anot A. Streikaus, neinicijuojant pokyčių, centras yra pasmerktas mirčiai.
„Akivaizdu, kad vidinių konfliktų draskomas, aiškios krypties neturintis ir, iš esmės, niekam neatskaitingas už savo rezultatus, (...) centras lieka akademinio lauko pakraštyje, praradęs bet kokį patikimumą akademikų akyse“, – laidoje „ELTA kampas“ kalbėjo A. Streikus.
Istorikas taip pat atkreipia dėmesį, kad nemažą dalį centro funkcijų, numatytų jam pagal įstatymą, per pastaruosius 10 metų perėmė kitos mokslinių tyrimų įstaigos – Vilniaus universitetas ar Lietuvos istorijos institutas.
Paklaustas, ką apie tokias profesoriaus A. Streikaus prognozes mano šiuo metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vadovaujantis sunkiausius mūsų okupacijų istorijos aspektus nagrinėjantis istorikas dr. Arūnas Bubnys pastebi:
„Kolega turėjo galimybę realizuoti savo viziją dėl centro veiklos, tačiau neišdrįso ir atsisakė jam siūlomo vadovo posto 2021 m. O jeigu būtų sutikęs, kadangi yra tikrai gabus ir mąstantis žmogus, būtų priėjęs išvados, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro stiprybė yra šios institucijos daugiafunkciškumas – ir muziejinė, ir kita istorinės atminties įamžinimo veikla, ir leidyba bei memorialinių renginių organizavimas leidžia valstybei prasmingai sutelkti istorikų pastangas įgyvendinant valstybės istorinės atminties politiką rinkiminių ciklų atkarpose.“
Pasak dr. A. Bubnio, kaip jis yra ne kartą tiek viešai, tiek organizacijos viduje minėjęs, centro istorikų uždavinys yra savo tyrimais, kurie tampa atspirties tašku memorialinėms einamosioms veikloms, užtikrinti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės tęstinumą europinės integracijos ir atminties politikos globalizacijos sąlygomis. Tokios paskirties neturi nei stipriausi šalies istorijos institutai, nei akademiškiausi istorijos fakultetai ar moderniausi istorijos muziejai. Jie turi kitas misijas. Ir šis choras, kuriame tai vienas, tai kitas akordas suskamba ryškiau yra demokratinės valstybės istorijos politikos požymis.
„Jei nebus nieko keičiama, centras natūralia mirtimi greičiausiai ir numirs. Arba bus pratęsta stagnacijos ir vegetacijos būklė, kurioje, mano požiūriu, centras yra mažiausiai 10 metų“, – pabrėžė A. Streikus.
Tarp šįkart siūlomų centro veiklos pakeitimų – pavadinimo atnaujinimas, keičiant jį į Totalitarinių režimų tyrimo centru, taip pat – siūlymas steigti išorinę tarybą, kuri prižiūrėtų centro veiklą. Be to, siūlomi ir tiesioginės centro veiklos pokyčiai – pavyzdžiui, lenkų valdžios represijų Vilniaus krašte tyrimų iš LGGRTC veiklos pašalinimas. Visa tai, anot A. Streikaus, yra būtini pokyčiai centro veiklai tobulinti. Tačiau, pripažįsta istorikas, siūlomi pakeitimai jau kelia dalies visuomenininkų pasipriešinimą.
„Dabar, manau, yra dvi problemos, kurios lemia visas centro bėdas. Tai tikrai ne nepakankamas finansavimas – tai direktoriaus skyrimas ir tai, kad Seimas neturi įrankio patikrinti, ar centrui skiriami resursai naudojami tinkamai ir efektyviai, centrui pilnai atliekant savo tyrimo funkciją. Todėl numatoma, kad siūloma taryba tas dvi funkcijas ir atliktų“, – pažymėjo istorikas.
Centro vadovas dr. A. Bubnys replikuoja, kad keista girdėti tokias pastabas. „Seimas yra demokratiškais rinkimais sudarytas tautos valios vykdytojas. Jis turi visus kontrolės svertus. Dėl finansinės veiklos audito gali kreiptis į Aukščiausiąją audito instituciją. Beje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras buvo audituotas dar prieš dabartinio vadovo paskyrimą, gavo rekomendacijas dėl viešųjų finansų panaudojimo ir jas vykdo. LR Seimas į savo padalinio – Audito komiteto biuro – metinius planus gali įrašyti bet kurios centro vykdomos programos auditavimą. Kažkodėl šis įrankis prižiūrinčių centro veiklą komitetų Seime prieš centrą`nebuvo naudotas. Gal todėl, kad iš veiklos ataskaitų matyti, jog nėra poreikio,“ – pastebi dr. A. Bubnys.
„Čia būtent ir kyla vienas iš visuomenės atstovų pasipriešinimų – kodėl pavadinime išbraukiamas žodis „genocidas“. (...) Pirma, pagal tarptautinę teisę sovietinės represijos ne visai atitinka tą žodį. Dar vienas aspektas – (...) naujame pavadinime atsiranda ir visuomenės kolaboravimo aspektas. Todėl, centro pavadinime užmetus totalitarinių režimų terminą, po juo patenka visi trys svarbiausi dėmenys – ir rezistencija, ir gyventojų naikinimas, ir kolaboracija“, – kalbėjo profesorius.
Visgi, kaip atkreipė dėmesį profesorius, įstatymą tobulinančių pataisų priėmimą gerokai apsunkinti gali aršios politinės kovos Seime. Anot A. Streikaus, pavasario Seimo sesijoje registruotas pataisas kai kurios visuomeninės organizacijos jau dabar vertina kaip ketinimus nutraukti centro veiklą. Todėl tokį požiūrį parlamente atstovausianti valdančiųjų dalis, neabejoja A. Streikus, šias pataisas blokuos.
„Bet dalis radikalaus konservatorių sparno, visuomeninės organizacijos, politiniai kaliniai ir tremtiniai ir Laisvės kovotojų sąjungos dėl to įžvelgia bandymą šitą centrą išvis uždaryti ir sunaikinti. (...)Todėl radikalesnis konservatorių sparnas, panašu, šitas pataisas blokuos“, – teigė A. Streikus.
Profesoriaus Arūno Streikaus įžvalgos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vadovaujantį dr. Arūną Bubnį glumina: „Pati sunkiausia ir ilgiausiai užtrukusi Lietuvos pergalė buvo iškovota 2019 m., kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad sovietų vykdytas partizanų naikinimas buvo genocidas. Lietuva yra kone vienintelė pasaulyje valstybė, pasiekusi tokią teisinę pergalę požiūryje į sovietų režimo nusikaltimus, kurie šiandien vykdomi ir Ukrainoje“, – argumentuoja dr. A.Bubnys.
ELTA primena, kad Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė, konservatorė Paulė Kuzmickienė praėjusią savaitę Eltai teigė, jog būtina tobulinti LGGRTC veiklą. Dėl centro įstatymo, reglamentuojančio institucijos veiklą, Seimas svarstys pavasario sesijoje, sakė politikė.
P. Kuzmickienė taip pat atkreipė dėmesį, kad vėluojantis atsiskaitymas su dekomunizacijos komisija yra dar vienas patvirtinimas, kad būtina tobulinti LGGRTC veiklą.
Dėl desovietizacijos įstatymo nuostatų įgyvendinimo į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pasikreipęs „Lietuvos rytas“ gavo atsakymą, kad „minimas įstatymas buvo priimtas 2022 m gruodžio mėnesį. 2023 metams centrui šios veiklos įgyvendinimui nebuvo skirta nei 1 euro, nei 1 papildomo etato, nors buvo pateiktas ne vienas raštas LR Seimo nariams, o pagal įstatymą centras turėjo veiklą pradėti įgyvendinti 2023 m. gegužę. Buvo patvirtinta komisijos sudėtis ir tam, kad nebūtų stabdomi komisijos darbai, 2023 metų gale iš vidinių resursų, atimtų iš kitų padalinių, buvo įsteigti 2 etatai ir priimti darbuotojai – tai vyresnysis patarėjas, pavaldus tiesiogiai generaliniam direktoriui, ir vyriausias specialistas, pavaldus Istorinės atminties skyriaus vadovui – abu reikalingi padėti organizuoti komisijos darbą. Primintina, kad planuojant 2024 m. biudžetus centras prašė 192 tūkst. eurų skirti dekomunizacijos komisijos narių apmokėjimui, ekspertų samdymui ir techniniam komisijos aptarnavimui. Finansų ministerija skyrė tik 81 tūkst. eurų , iš jų – 2 etatų apmokėjimui ir apmokėti komisijos nariams; ekspertų samdymui lėšų nebuvo skirta.
Dėl centro įstatymo, reglamentuojančio institucijos veiklą, Seimas svarstys pavasario sesijoje, pažymi politikė.
„Seimui pateiktas LGGRTC įstatymo projektas, kuriuo sprendžiamos ir centro valdysenos problemos – steigiama išorinė taryba, kuri padėtų centrui išspręsti per ilgus dešimtmečius susikaupusias problemas tiek dėl netolygaus finansavimo, tiek dėl netolygios veiklos“, – sakė Seimo narė.
