Toks pareiškimas sulaukė prieštaringos reakcijos iš sąjungininkų – buvo puolusių išsyk neigti tokią galimybę. Tiesa, prancūzų lyderis nestabdo ir sako – „Europai neabejotinai artėja momentas, kai reikės nebūti bailiais“.
Be kita ko, Prancūzija paviešino, kad Ukrainai suteikė daugiau karinės paramos nei deklaravo iki šiol.
Ar E.Macronas pajėgus suvienyti sąjungininkus dėl Ukrainos? Ar pakankamas jo autoritetas? Ar visa tai rodo stipresnį nei iki šiol įsipareigojimą Kyjivui?
Pasisakymas iššaukė didžiulę reakciją
Prancūzijos prezidentas E.Macronas praėjusią savaitę žurnalistams nurodė, kad susitikime su kitais Vakarų šalių vadovais jis aptarė hipotetinę karių siuntimo į Ukrainą galimybę, bet tuo pačiu akcentavo, jog „šiandien nėra sutarimo“ šiuo klausimu.
„Tačiau nieko negalima atmesti. Padarysime viską, kas įmanoma, kad neleistume Rusijai laimėti šio karo“, – patikino E.Macronas.
Po šio pareiškimo iš visos Europos pasipylė paaiškinimai, prieštaravimai ir paneigimai, kuriais aiškinama, kad niekas nėra pasirengęs siųsti savo kariuomenės į Ukrainą.
Kaip pažymi „Financial Times“, E.Macrono žodžiai pirmiausia buvo skirti Berlynui ir Maskvai. Likus kelioms valandoms iki E.Macrono pareiškimo Vokietijos kancleris Olafas Scholzas kategoriškai atmetė galimybę siųsti į Ukrainą raketas „Taurus“, nurodydamas eskalacijos pavojų.
Ėmėsi lyderio vaidmens
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Gintas Karalius įsitikinęs, kad E.Macrono žodžiai tikrai susiję su įtampomis tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Prancūzijos vadovas nusprendė imtis lyderystės.
„Vis dar kalbama apie tas juokingas raudonąsias linijas – tiek Vokietijos pusėje, tiek kitose šalyse. Jau treti metai karo, o vis dar nepereinama prie kalbėjimo su priešu tokia kalba, kokią jis supranta – iš galios pozicijos. E.Macronas apsiėmė šito vaidmens“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ kalbėjo G.Karalius.
Jau kurį laiką kalbama, kad JAV dėmesys Europos reikalams menksta, tad E.Macronas greičiausiai nusprendė tapti žemyno vėliavnešiu.
„Greičiau ar lėčiau tai bus, bet yra struktūrinis Amerikos pasitraukimas iš čia. Jeigu Europa nesugebės užpildyti susidariusio vakuumo, bus liūdni laikai (...). Prancūzijoje šitas supratimas yra, E.Macronas apie strateginę autonomiją kalba jau nuo 2017 metų“, – dėstė G.Karalius.
Eksperto teigimu, E.Macronas lyderio vaidmens nenori užleisti vokiečiams, su kuriais pastaruoju metu atsiranda vis daugiau nesutarimų.
„Yra daugybė priežasčių – ir ekonominių, ir struktūrinių, ir konkurencija dėl lyderystės Europos Sąjungoje. Gynybos srityje Vokietija visgi tradiciškai yra šalis, kuri nori išlaikyti tam tikrą priklausomybę nuo Amerikos. O prancūzai visada yra tie, kurie to nenori daryti. Čia yra branduolinio skėčio klausimas, daugybė kitų techninių dalykų“, – aiškino jis.
G.Karalius mano, kad E.Macronas savo pasisakymą buvo tikrai apgalvojęs, jis nebuvo spontaniškas, o juo siekta žinutes pasiųsti trimis kryptimis – žmonėms, politikams ir Rusijai.
„Šitas išstojimas turėjo tikslą sukelti šoką – tiek visuomenei Vakaruose, tiek pačių prancūzų visuomenei, kurie pagal apklausas daugiausiai palaiko Ukrainą, nors tas karas jiems atrodo toli. Prancūzijos pusė mato, kad karas vidutiniu laikotarpiu nesibaigs, grėsmė tęsis, ir visuomenės nuomonę reikia paruošti.
Čia įeina ir tie pasisakymai dėl galimybės siųsti vokiečių karius, ir dėl to, kad V.Putinas nesustos, jis priminė pokario, Šaltojo karo kontekstą.
Tie pasisakymai skirti visuomenei ir Europos šalių lyderiams, kurie jau pusę metų yra įėję į depresyvų naratyvą, kad Europa negali, nesugeba ir viskas yra blogai, ji sėdi ir laukia kažkokių stebuklų iš Amerikos, kurie vis neateina. Ta laukimo būsena yra katastrofiškai bloga. Tai čia yra mėginimas pakeisti šitą naratyvą, kažką drąsiau pasakyti“, – sakė ekspertas.
„Taip pat tai yra žinia priešui – tegul turi daugiau dilemų, o jūs pagalvokit, gal mes siųsime, o gal nesiųsime. Užuot kartojus juokingas raudonąsias linijas, yra kalbama iš galios pozicijos“, – pastebėjo G.Karalius.
Nors sulaukė nemažai kritikos, anot eksperto, E.Macronas pademonstravo tikrą lyderystę, nes nesiekė įtikti miniai.
„Tikslas nebuvo įtikti visuomenei. Niekas kariauti nenori ir taip, Prancūzijos televizijos laidose ėjo emocingi jaunuoliai, kurie pasisakė, kad neis kariauti, čia ne jų karas. Kalbos tikslas nebuvo įtikti tam, ko nori visuomenė. Tikslas – formuoti nuomonę. Sugrėsminti situacijos supratimą, kad karas visgi nesibaigs, jeigu nieko nedarysime, jis ateis“, – teigė jis.
„Lyderystė nėra tada, kai tu nori visiems patikti. Lyderystė, kai tu imiesi sunkių sprendimų, kurie galbūt kažkam labai nepatinka, bet kurie leidžia reaguoti į iššūkius“, – konstatavo G.Karalius.
