Prasidėjo kalendorinis pavasaris. Pro langą stebiu parskrendančius paukščius – gamta bunda. Žiemą į Vilnių buvo suvažiavę gražuoliai traktoriai, o rašytojas Andrius Užkalnis paklausė: kam mums reikia kaimo?

Dabar, prasidėjus pavasariui, aš klausiu: kam mums reikia gamtos? Į šį klausimą puikiai atsakė gamtosaugininkė Rūta Baškytė: „Gamta be mūsų gali egzistuoti, mes be gamtos – tikrai ne. Gamta yra mūsų sėkmės pagrindas.“

Sutinku su kiekvienu žodžiu, negana to, sakau, kad, atradę gamtą kaip savo sėkmės pagrindą, galime ją iš naujo pažinti, pamilti.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad turime iš esmės persvarstyti savo ir gamtos santykį.

2023 m. gruodžio 23-iąją Seimas nutarimu patvirtino valstybės pažangos strategiją „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“.

Mano galva, tai labai svarbus, tačiau visuomenei mažai žinomas dokumentas. Todėl pamėginsiu jį kiek pakomentuoti. Vizijos šūkis – „Kelrodė Lietuva: valstybė, kurioje noriu gyventi ir kurti. Valstybė, kurią noriu saugoti“. Džiugina, kad šūkis pilietiškai įasmenintas ir išreiškia proaktyvų santykį su Lietuva, žadančia mano gyvenimui kryptį ir prasmę.

[[ge:lrytas:lrytas:27761773]][[ge:lrytas:lrytas:30467420]]

Kitas, sakyčiau, fundamentalus vizijos šūkis – „Kultūra – mūsų tapatybės pagrindas“. Svarbūs ir du baziniai jungiamieji principai: „Gamtinės aplinkos tausojimas“ bei „Technologijų ir inovacijų plėtra ir taikymas“. Sudėję šias idėjas į vieną paveikslą matome šiuolaikišką ir patrauklią Lietuvos viziją.

Mane, kaip architektą, labiausiai domina krašto urbanistinės architektūrinės plėtros dalykai. Kaip gyvensime? Koks bus plėtros santykis su gamta?

Pacituosiu vizijos tekstą: „Ryšys su gamta išryškėjo kaip vienas esminių lietuviškosios tapatybės elementų šalia valstybinės lietuvių kalbos, bendros kultūros ir istorijos. Buvimas šalia gamtos suprantamas kaip žmogaus gero gyvenimo sąlyga, papildanti jo socialinio ir ekonominio saugumo poreikius. Lietuvos ateitį matome kaip pažangios, inovatyvios šalies, kurioje rasta pusiausvyra tarp šiuolaikinio žmogaus gyvenimui būtinų atributų, naujausių technologijų įvaldymo ir geros laukinės gamtos būklės išsaugojimo.“

Vizijoje kalbama apie darnią, su gamta subalansuotą plėtrą, apie technologijas, leidžiančias dirbti nuotoliniu būdu ir kartu mažinti asmeninį CO2 pėdsaką, apie pagarbų ir kūrybingą santykį su gamta.

Štai čia man ir iškyla kultūrinio kraštovaizdžio Lietuvos svajonė. Kokia ji? Bendrąja prasme tai žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis.

Yra nuostabus pavyzdys – Kuršių nerija. Žmogaus ir gamtos sąveika suformavo autentišką kultūrinį kraštovaizdį, UNESCO įvertintą kaip pasaulio paveldo objektą. Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio gyvumą, atmosferą ir išskirtinumą išryškina autentiški vietinio nematerialaus paveldo elementai ir nuo XIX a. susiklosčiusios darnios ūkinės veiklos ir kultūrinio poilsio tradicijos. Tai puikus modelis, kuriuo galėtume vadovautis plėtodami darnią ir tvarią ateities Lietuvą.

Reikia pagaliau kritiškai įvertinti postkolūkinį kraštovaizdį (apleistas fermas, sandėlius, silikatinių plytų gyvenvietes), gydyti vizualines žaizdas ir kurti darnų kultūrinį vaizdą. Taip galėtų atsirasti atskirti kokybiško kraštovaizdžio kristalizacijos taškai: miesteliai, kaimai, dvarai, aplink kuriuos plėtotųsi ne tik į gamtą integruota rekreacinė veikla, bet ir poilsio, ir žemo intensyvumo gyvenamosios struktūros.

Taip, tai sodybų Lietuva, klestėjusi trumpą tarpukario laikotarpį, bet nemaža dalimi sunaikinta per sovietmetį. Lietuviams patinka gyventi gamtoje, sodybose, bet gražesnėse vietose, gamtinėje aplinkoje, jų beveik neliko – viskas užimta.

Skambinau savo kolegei Anykščių rajono vyriausiajai architektei Daivai Gasiūnienei: ar rajone, kur nors gamtoje, dar galima nusipirkti sodybą? Išgirdau: ką tu, Algirdai, net vandens bokštus gyvenvietėse išpirko. Ką tai byloja? Kad esame dirbtinai atskirti nuo gamtos, o su gamta susiję įstatymai neatitinka tautos poreikių ir ateities tendencijų.

Lietuvoje miško žemėje nieko negalima statyti. Kodėl? Todėl, kad mūsų miškai tarnauja lentpjūvėms, o ne lietuvių gyvenimui, poilsiui ir kultūrai.

Švedijoje, kitose Skandinavijos šalyse miškuose statyti galima, o Lietuvoje – ne! Kodėl? Švedai mažiau myli gamtą? Nemanau... Tiesiog Lietuvos miškas atimtas iš lietuvių, Lietuvos gamta saugoma nuo lietuvių, nes mes traktuojami kaip barbarai, kurie nesugebės tinkamai naudotis jos resursais.

Vis dėlto gal per 34 atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus jau pakankamai subrendome, kad valdžia leistų lietuviui gyventi gamtoje?

Pasitelkime kitą sritį – ilgą laiką Lietuvoje dėl perteklinių reikalavimų nesugebėjome renovuoti kultūros paveldo objektų. Bet šiandien turime pripažinti, kad ledai pajudėjo ir šie objektai vienas po kito atgimsta naujam gyvenimui.

Viskas dėl to, kad atradome stebuklingą žodį, – įveiklinimas.

Gal galėtume ir gamtą įveiklinti? Turime nepaprastai turtingą kultūrinio kraštovaizdžio potencialą. Saugodami vertingąsias savybes, puoselėdami ir valydami, gausindami ir puošdami įveiklinkime gamtą.

[[ge:lrytas:lrytas:30467420]]

„Kelrodė Lietuva“ neturi likti tuščia frazė. Reikia ją užpildyti gyvu turiniu ir kultūringa forma. Lietuviai pasiruošę naujai raidos paradigmai – darniam gyvenimui su gamta ir gamtoje. Tad kurkime naują Lietuvą, kur dera žmogus ir gamta, kur mūsų kultūra, kaip neatskiriama tapatybės dalis, išreiškiama kokybiškais kultūriniais kraštovaizdžiais, parkais, rekreaciniais keliais, golfo aikštynais, miško poilsio nameliais, medžiotojų trobelėmis, tradicinėmis ir moderniomis lietuviškomis sodybomis.

Vietos užteks visiems: ir saugomoms teritorijoms (šiandien jos užima apie 20 proc. šalies teritorijos), ir ūkiniams miškams (šiandien jų 73,8 proc. iš visų miškų), ir kultūriniams kraštovaizdžiams.

Lietuvį ir gamtą nuo seno sieja sakralinis ryšys. Tai mūsų dvasinė savastis, giliai glūdinti lietuvio mentalitete ir teikianti tikrą ir gyvą santykį su gamta.

Grįžkime į antikos laikus ir pabandykime juos susieti su šiandiena. Pradėkime nuo Gajos vardo kilmės. „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ teigia: „Gajá (Gaia) – senovės graikų deivė Žemė motina, dievų promotė. Iš pradžių Gaja laikyta vaisingumo ir motinystės įsikūnijimu, vėliau tapo ir išminties globėja, likimo bei jo paslapčių žinove.“

Šis gražus graikų mitas pasitarnavo šiuolaikinei idėjai – Gajos hipotezei, pagal kurią teigiama, kad atmosfera, hidrosfera, litosfera ir biosfera sąveikauja tarpusavyje kaip savireguliacinė sistema, kuri palaiko sąlygas, būtinas gyvybės išsaugojimui Žemėje.

Hipotezę 1970-ųjų pradžioje suformulavo britų atmosferos chemikas Jamesas Lovelockas ir lietuvių kilmės amerikiečių biologė Lin Margulis. Pagal hipotezę Žemė suprantama kaip milžiniškas organizmas, kurio gyvybė sukelia pokyčius vienoje sferoje tam, kad atsvertų pokyčius kitoje ir palaikytų gana siauras gyvybės egzistavimo sąlygų ribas.

Mes, žmonės, esame Motinos Gajos neatskiriama ir šiandien – ko gero, lemiama visumos dalis, todėl turime rasti būdą gyventi su gamta darniai ir atsakingai. Manau, kad bet kurią idėją ar hipotezę galime sakralizuoti ir, pasitelkdami kūrybiškumą, transformuoti į šiuolaikinį Gamtos dekalogą.

Čia pateikiu dešimt tokių Motinos Gajos įsakymų.

1. Neturėk kitų dievų, tik Gamtą. Gerbk Gamtos kūriniją, nes ji yra vienintelė, kuri gali tave išgelbėti nuo klimato kaitos.

2. Nesinaudok Gamtos turtais be būtino reikalo, nes ji gali atsiųsti savo keršto angelus – uraganus, potvynius ir sausras.

3. Švęsk Gamtą ir jos įvairovę, švęsk kiekvieną dieną kaip Žemės dieną.

4. Mylėk kiekvieną augalą ar gyvūną kaip save patį, nes jie palaiko tavo gyvybę ir suteikia galimybę gyventi šioje nuostabioje planetoje.

5. Nežudyk gyvybės, o daugink ją, nežudyk augalų bei gyvūnų, nes jie visi yra tavo broliai ir seserys: augalai duoda deguonį, maistą ir grožį, o gyvūnai teikia ne tik maistą, bet ir draugystę.

6. Nenaudok Gamtos pigiai pramogai, neišduok Gamtos, nes ji yra tavo tikroji Motina.

7. Nevok ir nebūk godus, gyvenk paprastai ir taupiai, nepiktnaudžiauk Gamtos dovanomis, priešingai – dalinkis savo turtais ir talentais su Gamta.

8. Nemeluok nei sau, nei Gamtai, kalbėk tiesą ir būk sąžiningas, pripažink savo klaidas ir atsiprašyk Gamtos už jas.

9. Negeisk žemiškų turtų – stabdyk vartojimą, ten, kur gali nuvažiuoti dviračiu, eik pėsčias, ten, kur važiuoji automobiliu, mink dviračiu.

10. Nebūk pavydus savo artimo ekologinėms iniciatyvoms, priešingai – būk jam pavyzdys: kaimynas pasodino medį – tu pasodink du, kaimynas tapo vegetaru – tapk veganu.

Algirdas Kaušpėdas. Gamta – dar ne visų namai