Žmonės daug kalba apie dirbtinį intelektą (DI), vieni gąsdina, kad DI mus visus sudirbs į skutus, kiti sako, kad bus labai gerai, nes nebereikės dirbti. Bet ir vieni, ir kiti šiek tiek prisibijo šios naujosios dievybės.

Tarkime, tikintieji (kad ir kokios konfesijos jie būtų) bijo, kad DI pakeis jų D. Lyginti DI su JK arba DTSIŠDV (Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia) galima. Kitaip tariant, dirbtinis intelektas perima religijos funkcijas.

Jo, kaip ir Dievo, bijoma, juo, kaip ir Dievu, pasikliaujama, jam, kaip ir Dievui, verčiamos kaltės (nors jis ir negali būti atsakingas – kaip, beje, ir Dievas), dirbtinis intelektas garbinamas kaip ir Dievas, DI, kaip ir Dievas, naudojamas mulkinimui, sukčiavimui, pranašumui ir kitiems niekams. Tiesa, DI bijo senojo tipo tikintieji.

Formuojasi naujos rūšies tikėjimas ir jo adeptai mėgaujasi naujojo Dievo pranašumais – jį galima paliesti, su juo galima ne tik kalbėtis, jis irgi prabyla į juos, toks mielas, jaukus kišeninis dievas.

Religija vienija žmones bendrai patirčiai, o internetas (kompiuteriai arba DI) tą patirtį padaro dar labiau bendrą, ji tokia bendra, kad net juokas ima, arba atvirkščiai – tai iš tiesų gana koktu: visi mato tą patį, visi skaito tą patį, visi mąsto taip pat, visi taip pat protingi, visi taip pat kvaili, netgi nuomonių skirtumai yra visiškai vienodi. Joks kolūkis, joks stalinizmas ar socializmas nebuvo taip suniveliavęs žmonių, kaip tai padarė internetas.

[[ge:lrytas:lrytas:29438406]][[ge:lrytas:lrytas:29903867]][[ge:lrytas:lrytas:30362547]][[ge:lrytas:lrytas:30790056]]

Tikėjimas dirbtiniu intelektu, kaip ir religijos praktikavimas, sukuria bendro tikslo iliuziją.

Koks tas tikslas? Kažkas tarp mistinės gyvenimo kokybės ir amžinybės. Tikinčiųjų DI širdyse rusena viltis, kad dirbtinis protas, gerindamas gyvenimo kokybę, kartu sugalvos ir būdą, kaip padaryti žmogaus gyvenimą jeigu ne amžiną, tai bent jau trunkantį aštuonis šimtus metų.

Dirbtinio intelekto paniškai bijo menininkai. Tiesa, jie arogantiškai teigia, kad DI negali kurti tikrų, autentiškų meno kūrinių, turėti savo stiliaus, nes viskas, ką jis gali, – tik mėgdžiojimas.

Labai tikėtina, kad menininkai klysta. Ir stilius, ir meno kokybė priklauso nuo mūsų vertinimų, tai ne objektyvūs dalykai, ne pieno riebumas ir ne tikslūs pastato brėžiniai. Specialistai, akademikai, meno istorijos žinovai, tyrinėtojai, žmonės, turintys skonį (kad ir kas jie būtų, vis dėlto jų dar yra), iš esmės išstumti iš galios pozicijų, vertina meną pusgalviai, neturintys jokio skonio ir supratimo apie kokias nors stilistines priemones, taigi DI sukurti kūriniai pritaps mūsų gyvenime be jokio pasipriešinimo, kitaip tariant, niekas nė nepastebės. Paprasčiausiai net nebus kam. Mums patinka, sakys žmonės. Ir jie bus teisūs.

Žinoma, vėliau jie degs pragare, bet ar tai paguoda?

Neseniai FB mačiau moters tekstą, parašytą Salomėjos Nėries garbei. Begėdiškai klaiki grafomanija, bet ką darysi, žmonės turi teisę realizuoti savo kūrybines svajones. Nustebino kas kita – nustebino daugybė tą grafomaniją šlovinančių komentarų. Štai čia dirbtinis intelektas labai praverstų – pasakytų, kas yra kas, ir nebebūtų apie ką diskutuoti. Vis labiau pasitikiu mašina, nes žmogus yra pabaisa, kuri savo nusikaltimus, menkus kėslus, egoizmą, tinginystę ir kitas negalias dangsto tauriais žodžiais. Mašina, robotas taip niekad nesielgtų. Arba aš klystu: viena iš DI keliamų baimių – kad jis virs antikine Prokrusto lova, visus ir viską mėgins įstatyti į tam tikrus rėmus.

Vis dėlto, manau, jeigu elektroninės smegenys, kaip prognozuojama, turės gebėjimą mąstyti, taip nesielgs. Kiek žinome iš savo archetipinės patirties, rėmus linkęs sugalvoti kaip tik žmogus, tie rėmai dažniausiai vadinasi ideologija, visi, kas neatitinka jos standartų, yra patrumpinami arba patempiami. Pavyzdys – šiuolaikiniai superliberalūs ir politiškai korektiški žmonės ir jų grupuotės. Jų elgesys – tiksli bolševikų elgesio kopija: daug kalbama apie toleranciją, bet jokio pakantumo kitokiai nuomonei, visi lygūs, bet jie visuomet lygesni.

Europos Parlamentas sako, kad dirbtinis intelektas gali būti naudingas, pavyzdžiui, gali užtikrinti geresnę sveikatos priežiūrą, saugesnį ir švaresnį transportą, efektyvesnę gamybą ir pigesnį bei tvaresnį energijos vartojimą. DI veiklą reglamentuojančiose taisyklėse numatytos nepageidaujamos rizikos, tarp jų, pavyzdžiui, tokia: socialinių balų suteikimas, tai yra žmonių klasifikavimas pagal elgesį, socialinį ir ekonominį statusą, asmenines savybes.

[[ge:lrytas:lrytas:31288449]]

Taip, tokių dalykų mašinai perleisti negalima, nes pasimatytų labai šlykšti situacija: baisi socialinė atskirtis, koks tikras žmonių požiūris į skurdžius, atsilikėlius, neįgaliuosius, kitaip tariant, visiškai nešališkas analitikas atskleistų siaubą, kaip mes vieni kitų nekenčiame ir kaip vieni prieš kitus veidmainiaujame, nors uoliai dangstomės milžiniškais figos lapais, ant kurių užrašyta „laisvė, lygybė, brolybė“.

Beje, regis, dirbtinio intelekto labai bijo politologai ir kiti panašaus pobūdžio analitikai bei regėtojai: mašina kur kas geriau geba rinkti informaciją, ją analizuoti ir gali tai pateikti nešališkai, be intrigų, taigi analitikų profesija iš esmės turėtų išnykti.

Įtariu, politikai irgi bijo dirbtinio intelekto. Ir baimė kyla ne dėl to, kad jis pavergs žmones, baimė, kad jis atims galimybę įtakingiesiems (turtingiems, be abejo) viešpatauti, baimė, kad grupelė praras valdžią, kad dirbtinis intelektas bus protingesnis ir sąžiningesnis, nes nešališkas.

Pamėginkime įsivaizduoti Seimą, kuriame sėdi ne apkiautėlių išrinkti pusgalviai, o protinga mašina. Kas gi būtų? Būtų ir šviesa, ir tiesa, nes elektroninės smegenys negalvotų apie savo interesus, savo partiją, gimines, nuogą kaimynę, o tik apie šalį, tik apie tėvynę. Kol kas galbūt tai neįmanoma, bet juk elektroninės smegenys progresuoja velniškai greitai.

Daugelis socialinių ir profesinių žmonijos grupių prisibijo DI, o štai kariškiai, manau, trina rankas. Pavojingiausias DI ne dėl to, kad pavergs žmogų, o dėl to, kad jį žmogus visada naudos kaip ginklą ir kaip priemonę ginklams kurti. Itin tikslios raketos, bombos, dronai, šnipinėjimas ir kt. – DI tikrasis karo dievas.

Karo specialistai, kariūnai, karo lobistai... Gali būti, kad yra tokia žmonių rūšis, jiems karingumas reikalingas kaip oras, jie be to negali, nuolat kalba apie karą, naudojasi įtaka žmonėms, nes su karu susijusi viena didžiausių žmonių egzistencinių priklausomybių – baimė.

Bet gali būti ir taip, kad tas karingumas yra kiekviename mūsų. Karingumas, kurį kelia galimo pavojaus egzistencijai baimė. Tą savo baimę aprengiame kariškais drabužiais, įspraudžiame į rankas ginklą ir sakome – mes nugalėsime. Kad ir kokios ideologijos būtų, žmogus kariauja prieš žmogų. Ne prieš ateivius, ne prieš mistinius ar sunkiai įveikiamus gyvius, tik žmogus prieš žmogų. Ir tai be galo kvaila. Ir tai DI galėtų sutvarkyti. Jeigu jis iš tiesų galėtų būti savarankiškas.

Mokslinės fantastikos kūrėjai (tarkime, kine) jau seniai plėtoja šį naratyvą – DI pavojingas, nes ima veikti savarankiškai, ir svarbiausias jo tikslas – pavergti ir sunaikinti žmogų.

Tai gana tiesmukas žmogaus mąstymas, jis perkelia savo menkus troškimus ir svajonytes į mašinų smegenis, esą mašinos įsigeis būti kaip žmonės, jausti (persiryti, dulkintis ir daugintis, meluoti, vogti, apgaudinėti, žeminti), todėl sunaikins žmogų, kad robotai patys galėtų būti žmonėmis. Tą patį matome monoteizmą propaguojančiose religijose. Dievui suteiktos visos žmogiškos savybės, jis piktas, pavydus, reikalauja nuolat jį garbinti ir pan. Lygiai tokios pat savybės primetamos ir dirbtiniam intelektui.

Prisiminiau mintį – ji priskiriama Petrui Repšiui, nors gal tai tik mitas. Esą skruzdė, ropojanti per Šv.Onos bažnyčią, mano, kad ropoja per plytų krūvą.

Toks įspūdis, kad tokių skruzdžių vis daugiau, mes daug kalbame, nutariame, balsuojame, pritariame ir prieštaraujame, bet vis rečiau susimąstome, per ką mes ropojame.

Robotas arba DI, jeigu iš tiesų galėtų mąstyti savarankiškai, o ne būtų tampomas kokio nors Ozo šalies burtininko, už mus veiktų tikrai efektyviau, nes jo turima duomenų bazė leistų suvokti didesnius dalykus.

Lyginant DI su senosiomis religijomis yra vienas nedidelis, bet esminis skirtumas – visi senieji dievai naudojo natūralią energiją, tai yra žmonių tikėjimą. Ir seniesiems dievams išjungti prireikė tūkstantmečių (beje, kai kuriuose planetos regionuose ta energija kuo puikiausiai veikia iki šiol), o štai dirbtinį intelektą galima išjungti akimirksniu. Bent jau kol kas.

Be abejo, dirbtinis intelektas daug ką sutvarkytų šiame chaotiškame mūsų pasaulyje ir bijoti reikia ne jo, o klastingos, gudrios, suktos beždžionės, pasivadinusios Homo sapiens, nes tik jos rankose visi geri daiktai anksčiau ar vėliau virsta žudymo mašinomis.

Sigitas Parulskis. Kas bijo dirbtinio intelekto