Sykį nusikaltę, į kalėjimą nuteistieji grįžta dar ne kartą: opus klausimas, kurio per 30 metų Lietuvoje taip ir nepavyko išspręsti

Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus pareigose darbą baigęs Virginijus Kulikauskas įsitikinęs, kad daugiau nei 60 proc. nuteistųjų padaro naujus nusikaltimus ir sugrįžta į kalėjimus ne tik dėl šlubuojančių resocializacijos procesų, bet ir dėl infrastruktūros trūkumo šalies įkalinimo įstaigose. Pastebima, jog per 30 metų Lietuvoje taip ir nesugebėta atidaryti nė vieno naujo kalėjimo.

Asociatyvi nuotr. Kalėjimas.<br>D.Umbraso nuotr.
Asociatyvi nuotr. Kalėjimas.<br>D.Umbraso nuotr.
V. Kulikauskas.<br>M.Patašiaus nuotr.
V. Kulikauskas.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Gytis Pankūnas

May 11, 2024, 4:11 PM, atnaujinta May 11, 2024, 6:38 PM

Anot V.Kulikausko, deja, bet pirmą kartą į kalėjimą patekusių žmonių dažnai nepavyksta įkalinti atskirai nuo tų, kurie kali jau ne pirmą kartą. Todėl, V.Kulikausko teigimu, šie nuteistieji neretai įtraukiami į įkalinimo įstaigos subkultūras ir toliau nusižengia įstatymams.

V.Kulikauskas interviu Eltai taip pat pasakojo, kad neplečiant kalėjimų infrastruktūros, investuoti į įkalinimo įstaigas neskuba ir verslas. Tiesa, pasak 2019–2024 m. Lietuvos kalėjimų tarybai vadovavusio buvusio prokuroro, nuteistųjų įdarbinti verslininkai nenori ir dėl to, kad nepasitiki bausmę atliekančiaisiais.

„Yra buvę pavyzdžių iš darbdavių, kai nuteistasis nueina įsidarbinti, vyksta pokalbis, žmogus turi profesinį išsilavinimą ir, kai pradedami pildyti dokumentai, ir asmuo nurodo, kad gyvena pakelės namuose, jis išgirsta atsakymą „ačiū, nereikia“, – atviravo V.Kulikauskas.

– Kalėjimo tarnybos direktoriaus kadenciją baigėte gegužę. Kodėl nėjote dirbti dar vienos kadencijos?

– Sprendimą šioje situacijoje priima ministras, kuris teikia kandidatūrą Vyriausybei.

– Nebuvote išreiškęs norą dirbti dar vieną kadenciją?

– Pokalbis buvo, bet ministrės (teisingumo ministrės Ewelinos Dobrowolskos – ELTA) sprendimas yra ministrės sprendimas.

– Jeigu ministrė vis dėlto būtų pasiūliusi jums dirbti dar vieną kadenciją, sutiktumėte?

– Penkerių metų darbo patirtis šitoje institucijoje leido susikrauti didelį suvokimo, kaip veikia ši institucija, bagažą. Ir manau, kad ta turima praktika ir patirtis leistų sėkmingai atlikti darbus.

– Kai jus skyrė Kalėjimų tarnybos vadovu 2019 m., sakėte sieksiantis tobulinti pataisos namų, probacijos tarnybos veiklą, didinti bausmių vykdymo sistemos pareigūnų profesijos patrauklumą, tvirtinote sieksiantis, kad nuteisti asmenys būtų ne tik nubausti, bet ir pataisyti. Ar pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus?

– Tikslų siekiama su komanda. Manau, kad turime didelį pasikeitimą resocializacijos procese, didesnę proceso kokybę. Pamenu, kad tik pradėjus dirbti, kalbėjau ir apie būtiną pokytį santykyje, bendravimo kultūroje – turiu omeny santykį su nuteistaisiais, suimtaisiais. Manau, kad ir čia mes turime proveržį į gerąją pusę. Paminėčiau Norvegijos finansuojamą projektą, kurio vienas iš elementų yra dinaminės apsaugos modelio įdiegimas. Tai yra modelis, grįstas abipuse pagarba, įsiklausymu, empatija. Toks santykis keičia darbą kalėjime, dėl to būna saugiau ir pareigūnams kalėjime, ir bausmę atliekantiems asmenims.

Priminčiau, kad yra parengta resocializacijos koncepcija. Tai – didelės apimties dokumentas, kuris parengtas pirmą kartą. Tai yra ir proga kolegoms praktikams pasiruošti tam tikrą vadovėlį apie tai, kur turėtume nužingsniuoti iki 2030 metų. Aišku, dabar jau reikėtų tam tikrų korekcijų dokumente, bet nuo pirmapradžio grūdo nenutolome.

Paminėčiau ir keturių komandų darbo įkalinimo sistemoje įsteigimą. Aišku, mums trūksta žmonių. Viename kalėjime tos komandos sukomplektuotos geriau, kitame – kiek prasčiau.

– Ar jaučiate kalėjimuose tą pareigūnų ir nuteistųjų santykio pokytį?

– Pateikčiau iliustraciją. Pamenu vieną pirmųjų savo vizitų į kalėjimą. Įėjus į režimo zoną, kur gyvena nuteistieji, ir sutikus iš priekio ateinantį nuteistąjį, vienas iš vadovų liepė jam stoti veidu į sieną. Aš klausiau, kam to reikia, ar tas nuteistasis yra linkęs užpulti, ar jis yra agresyvus. Man atsakė, kad tiesiog tokia tvarka. Tai tokios praktikos neliko. Kai nereikalaujama tokių perteklinių dalykų, keičiasi ir pats žmonių kalėjimuose santykis.

– Valstybės kontrolė nurodo, kad visose laisvės atėmimo vietose trūksta 20,5 proc. darbuotojų, resocializacijos skyriuose – 29 proc. Kodėl susidarė tokia situacija? Ar tai susiję su keliais etapais vykdyta bausmių atlikimo vietų pertvarka?

– Tikrai nesiečiau šito su įvykusia pertvarka. Čia matyt yra keli elementai, lėmę tokią situaciją. Visų pirma, nepopuliarumas, visuomenės atstūmimas, ta su kalėjimu susijusi stigma, kuri vyrauja visuomenėje. Kaip bebūtų, bet jūsų plunksnos broliai ir seserys dažniausiai rašo apie kalėjimų negatyvą. Pozityvias žinias yra pakankamai sudėtinga ištransliuoti, nors tą ne kartą bandėme daryti. Įsivaizduokime, kad jaunas žmogus pasako tėvams, jog nori eiti dirbti į kalėjimą. Tėvai girdi, skaito negatyvią informaciją, tai matyt gali vaikui patarti geriau eiti dirbti į priešgaisrinės apsaugos tarnybą.

Pasakysiu drąsiai, su visa pagarba čia dirbantiems kolegoms – čia, į šią sistemą, turi ateiti dirbti stiprūs žmonės, galintys atlaikyti manipuliacijas, atsispirti psichologiniam poveikiui.

– Profesinės sąjungos sako, kad kalėjimuose dirbančių pareigūnų darbo užmokestis nėra konkurencingas. Gal ir dėl to ši profesija gali nevilioti?

– Visiškai teisingai. Mums giminingos statutinės tarnybos su darbo užmokesčiui taikomais koeficientais kurį laiką buvo pabėgusios į priekį. (...) Kai visi dirbame vienos statuto rėmuose, tai kadrų migravimas iš vienos institucijos į kitą yra pakankamai gajus ir laisvas.

Per pastaruosius kelis metus su dideliu Teisingumo ministerijos indėliu iškovojome didesnį institucijos biudžetą, didesnį darbo užmokesčio fondą. Taigi, manau, mes prisivijome kitas statutines institucijas ir dabar įėjome į tą konkurencinį lygmenį, nes jau ir pas mus ateina dirbti kolegos iš policijos, kitų tarnybų.

– Kiek vidutiniškai per mėnesį uždirba įkalinimo įstaigos pareigūnas?

– Pabaigęs vidurinį išsilavinimą, išklausęs mūsų kursus, (...) žemiausios grandies pareigūnas, dirbdamas pamainomis, o kartais – ir savaitgaliais, naktimis, per mėnesį uždirba iki 1000 eurų „į rankas“.

– Apskritai, ar 20,5 proc. darbuotojų trūkumas laisvės atėmimo vietose yra skausmingas?

– Taip, trūkumas jaučiasi, ypač, kai yra atostogų metas vasarą, kai vieniems pareigūnams tenka dengti kitų, atostogauti išėjusių pareigūnų vietas.

– Kaip reikėtų spręsti šią problemą?

– Čia vieno recepto tikrai nėra. (...) Tai priklauso nuo to, koks bus kalėjimų sistemos finansavimas. Manau, kad svarbiausia teisingai daryti tuos darbus, kurie mums yra pavesti atlikti, siekiant, kad bausmę atlikę žmonės pas mus sugrįžtų kuo rečiau. Tada sumažėtų ir darbo rankų kalėjime poreikis. Kartu turime save anonsuoti kaip pozityvią, šviesią, rimtą instituciją ir įrodyti, kad ta visuomenėje gaji stigma apie kalėjimus yra netiesa.

– Užsiminėte apie asmenų grįžimą į įkalinimo įstaiga. Toje pačioje Valstybės kontrolės ataskaitoje minima, kad daugiau nei 60 proc. asmenų laisvės atėmimo bausmę atlieka ne pirmą kartą, kitaip tariant, jie grįžta į kalėjimą. Kas lemia tokią tendenciją?

– Tai nėra vien tik kalėjimų atsakomybė, čia vykstančių procesų pasekmė. Sakyčiau, kad reikėtų toliau tobulinti resocializacijos procesus. Viena svarbi detalė – mums labai trūksta psichologų. Iš 60 psichologų etatų visoje kalėjimų sistemoje užpildyti tik 18. Būtent psichologai gali padėti žmonėms sudėlioti galvose tam tikra lentynėles ir paruošti juos pokyčiams. Nors man kiek keista, kad psichologai neateina dirbti į kalėjimus, nes čia yra didžiausia terpė psichologui pradėti savo darbą, pabaigus mokslus. Kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė ir galima analizuoti jo padaryto nusikaltimo priežastis, gyvenimo būdo formavimąsi. Manyčiau, kad šią sistemą praėję psichologai galėtų padėti pagrindus savo tolimesnei karjerai.

Reikia tobulinti ir užimtumo sistemą, tai yra nuteistųjų įdarbinimą kalėjime. Mes susiduriame su situacija, kai, deja, per 30 metų nesugebėjome atidaryti nė vieno naujo kalėjimo. Turiu omeny modernų kalėjimą, su darbo erdve, į kurią galima būtų pritraukti verslą. Deja, mes dabar viską lipdome ant senos bazės.

Taip pat susiduriame su iššūkiais, siekiant įdarbinti nuteistuosius už kalėjimo ribų. Yra buvę pavyzdžių iš darbdavių, kai nuteistasis nueina įsidarbinti, vyksta pokalbis, žmogus turi profesinį išsilavinimą ir, kai pradedami pildyti dokumentai, ir asmuo nurodo, kad gyvena pakelės namuose, jis išgirsta atsakymą „ačiū, nereikia“. Buvo tokių atvejų, bet mūsų socialinių darbuotojų dėka nuėjome iki Darbdavių konfederacijos vadovų ir situacija ėmė keistis. Supraskite, jei asmuo išeina iš kalėjimo, ten kalėjęs 8–10 metų, tai jis dažnai neturi socialinių ryšių arba jie yra nutrūkę, jam sunku įsidarbinti, tai koks jo pasirinkimas?

– Kodėl nepavyksta užtikrinti, kad pačiame kalėjime nuteistieji turėtų veiklos, dirbtų?

– Nėra infrastruktūros. Turi turėti erdvę, į kurią galėtumei pakviesti verslą. Mes patys kalėjime verslu neužsiimame. Kiek teko lankytis Europos šalyse, tai supratau, kad ir ten verslas nėra linkęs plėtoti savo veiklos įkalinimo įstaigose. Manau, kad tai vėlgi susiję su kalėjimams priskiriama stigma.

– Viena iš Valstybės kontrolės pastabų buvo ir susijusi su kalėjimų infrastruktūra. Kontrolieriai konstatavo, kad šešiuose kalėjimuose daugiau nei 50 proc. nuteistųjų tenka mažiau nei 4 kv. metrai gyvenamojo ploto, kitaip tariant, to ploto yra per mažai.

– Jeigu turėtume modernius kalėjimus, jei turėtume kamerinio tipo (...) patalpas, tai žmogus atliktų bausmę tokiose sąlygose, dėl kurių klausimų nekiltų. Dabar yra tam tikras pereinamasis laikotarpis. Prisiminkite, kad 2019 m. buvo uždarytas Lukiškių kalėjimas, tai apie 900 žmonių reikėjo perkelti į kitus kalėjimus. Be to, buvo migrantų krizė ir migrantų apgyvendinimui atidavėme Kybartų pataisos namus.

2019 m. gegužę sistemoje radau 6200 suimtųjų ir nuteistųjų, o dabar jų turime 4500. Taigi, suimtųjų ir nuteistųjų skaičius sumažėjo.

– Kodėl šis skaičius sumažėjo?

– Tai susiję su įstatymų pasikeitimais. Keičiasi ir teismų praktika, skiriant bausmes. Tikiu, kad ir toliau bus judama į humaniškesnę pusę – skiriant bausmes, tikrai nebūtina žmogų sodinti į kalėjimą. Jei eisime ta linkme, tai natūraliai žmonių skaičius kalėjimuose sumažės, kas didins įkalinimo įstaigose asmenims tenkantį gyvenamąjį plotą.

– Susidaro įspūdis, kad, Jūsų manymu, gyvenamasis plotas, tenkantis vienam nuteistajam, kalėjimuose greičiau „padidės“ tokiu būdu nei laukiant, kada investicijos pasieks įkalinimo įstaigas.

– Anksčiau tikėjausi, kad Šiauliai turės naują kalėjimą. Bet įvyko, kas įvyko. Finansavimas nutrūko ir projektas sustojo. Aišku, vis dar tikiu, kad projektas bus pratęstas. Galbūt dar šiemet sužinosime, kas galėtų statyti naują kalėjimą. Galbūt per porą metų tas kalėjimas ir bus pastatytas.

– Kiek naujų kalėjimų turėtų būti pastatyta Lietuvoje? Tarkime, bent dviejų užtektų?

– Vienareikšmiškai reikėtų naujų kalėjimų. Jeigu kalbėtume, apie nusikaltimų recidyvo mažinimą, tai turime suprasti, kad, jei žmogus pirmą kartą patenka į kalėjimą ir atlieka bausmę su tais asmenimis, kurie ne pirmą kartą yra patekę į kalėjimą, tai didelė tikimybė, kad per bausmės atlikimo laiką žmogui bus padarytas stiprus poveikis ir ne į gerąją pusę. Tai mes bandome daryti tam tikrą skirstymą, kad tie asmenys, kurie patenka į kalėjimą pirmą kartą, nepatektų į tokią rizikų keliančią aplinką. Jūsų paminėtas pavyzdys – du nauji kalėjimai – būtų galimybė pirmą kartą į kalėjimą patenkančius žmones nukreipti ten, kur yra saugi aplinka, kur yra kameros, kur esi apsaugotas nuo konfliktų, kurie būna bendrabučio tipo patalpose, kuriose, viename kambaryje, gyvena po 10–15 žmonių. Pirmą kartą kalinčius atskiriant nuo tų, kurie į kalėjimą patenka ne pirmą kartą, galima tikėtis ir kokybiškesnio resocializacijos proceso, padidėja tikimybė, kad žmonės į kalėjimą negrįš.

– Kokia nuteistųjų dalis atlieka bausmę kamerinio tipo patalpose ir kokia dalis bendrabutinio tipo patalpose?

– Apie 35–40 procentų nuteistųjų bausmę atlieka kamerinio tipo patalpose.

– Turbūt iki šiol kalėjimų subkultūros, kalbant apie jas blogąja prasme, padaro didelę įtaką į kalėjimus patekusiems žmonėms, padidina pavojų jiems vėl sugrįžti į įkalinimo įstaigą?

– Tai yra tarybinis paveldas, kuris visoje Rytų Europoje yra pakankamai gajus. Subkultūrų poveikį, įtaką gali sumažinti, tik kai turi tinkamą infrastruktūrą kalėjimuose, kai, pavyzdžiui, asmuo atlieka bausmę vienas kameroje arba dviese.

– 2020–2023 m. žalai už netinkamas kalinimo sąlygas atlyginti panaudota 857,8 tūkst. eurų iš valstybės biudžeto. Tai vėlgi susiję su nepakankamai išvystyta kalėjimų infrastruktūra?

– Didžiąja dalimi – taip. Dalis nuteistųjų yra pakankamai kūrybingi, jie turi tam laiko, tai yra rašo skundus. Bet šitos žalos yra ženkliai sumažėjusios, palyginus jas su tomis, kurios buvo prieš 10 metų. Kai į Lietuvą atvyko Europos Žmogaus Teisių Teismo atstovai, tai mes gavome pagyrų už padarytą pažangą.

– Kokia yra situacija su narkotikais kalėjimuose? Ar pavyko padaryti proveržį, siekiant užkardyti narkotikų plitimą?

– Narkotikų poreikis niekur nedingęs – yra tam tikra nuteistųjų kategorija, kurie linkę į narkotikus. Kalbant apie narkotikų plitimo stabdymą, tai galiu pasakyti, kad intraveninių narkotikų vartojimą mes labai minimalizavome. Tiesa, daugiau kalėjimuose liko narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kurios yra purškiamos ant dokumentų, laiškų. Tokių medžiagų poveikis yra labai stiprus: užtenka į cigaretę įdėti du apipurkštus matematikos sąsiuvinio langelius ir žmogus po tokios cigaretės raitosi ant žemės.

Tiesa, tie narkotikų paplitimo mastai kalėjimuose nėra tokie, kokie buvo anksčiau. Vilniaus įkalinimo įstaigose pradėjome vykdyti „saugaus laiško“ priemonę: laiškai iš asmenų, kurie nuteisti už narkotikų platinimą arba buvo vartoję narkotikus, yra kopijuojami ir neįteikiame originalų. Prie šios priemonės jau prisijungė Marijampolės ir Alytaus kalėjimai.

Dar lieka įvairių daiktų permetimai į kalėjimus. Per pastaruosius kelis mėnesius turime didelį bombardavimą permetimais. Tai turbūt yra pasekmė tam tikrų mūsų veiksmų. Nuo praėjusių metų mūsų pareigūnų prevencinė grupė ne mažiau kaip kelis kartus per mėnesį vykdo masines kratas kalėjimuose. Per tas kratas pas nuteistuosius randama daug telefono aparatų, o kai tai padarai, atsiranda poreikis užsipildyti kalėjimus naujais telefonais, tad ir tų permetimų padaugėja.

– Kaip jūs vertinate parlamentaro Vytauto Gapšio situaciją, kai parlamentaro mandatą išsaugojęs asmuo kalėjime siekia, kad jo, kaip tautos išrinktojo, darbas nenutrūktų? Kaip jūs išspręstumėte šią dilemą?

– Situacija tikrai yra nekasdienė.

– Ar, jūsų manymu, laisvės atėmimo bausmę atliekantis Seimo narys galėtų dalyvauti parlamento posėdžiuose?

– Susilaikyčiau nuo tiesaus atsakymo. Mes bet kuriuo atveju vykdome teismo sprendimą. Kitas dalykas – gavę nuteistojo paklausimą dėl galimybės jam dalyvauti posėdžiuose, užklausėme Seimo, kaip mums elgtis, ir gavę laišką, kad to daryti negalima, mes tai ir vykdome.

– V. Gapšys yra sakęs, kad teiks prašymą, jog jį kalėjimo pareigūnai vežiotų į Seimo posėdžius. Ar tokia praktika yra įmanoma?

– Seimo kanceliarija nurodė, kad mes to daryti negalime, tai mes to ir nedarome.

– Šios kadencijos Vyriausybė savo iniciatyvomis eina dalies bausmių švelninimo link. Ar pritariate tokiai politikai?

– Valstybės šioje politikoje eina humaniškumo keliu su mintimi, kad tikrai ne už kiekvieną nusikaltimą ir ne kiekvieną asmenybę turime siųsti atlikti bausmę į kalėjimą. Manau, kad šis kelias yra teisingas. Tiesa, tie, kurie tikrai kelia realią grėsmę, pavojų, kurie yra padarę labai sunkius, sunkius, pavojingus nusikaltimus, negali išvengti bausmės. Bet, kaip buvę prokuroras, galiu pasakyti, kad tikrai matau ženklų humaniškumo šuolį. Drįsčiau teigti, kad toks šuolis prisideda prie to, kad kalinčių žmonių skaičius būtų mažesnis, Lietuva šiame kontekste atrodytų daug geriau. Piliečiai, manau, dėl to nesijaus labiau nesaugūs.

– Prisiminkime žmonių nerimą, kilusį sąmyšį dėl pusiaukelės namų Kauno rajone. Ar šitam humaniškumo šuoliui yra pasiruošusi mūsų visuomenė?

– Visuomenei dar tikrai reikia laiko, reikia švietimo. Bet, grįžtant į mūsų pokalbio pradžią, pasakyčiau, kad deja, bet tas švietimas, ypač per žiniasklaidos priemones, vyksta ne į tą pusę – per kraują, per nuteistųjų pabėgimus. Manau, kad šioje vietoje taip pat turėtų būti pokyčių.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.