Vos tik išsirikiavus kandidatams į Lietuvos valstybės vadovo postą ir išgirdus, ko kiekvienas jų siekia, rinkimų rezultatas buvo aiškus iš anksto.

Dabartiniam prezidentui tikslas aiškus – būti perrinktam, todėl rinkimų kampanijoje jokių naujų idėjų ir neišgirdome.

Premjerės tikslas – irgi ne ateities valstybės užmojai, o kaip užimti antrąją vietą. Pasiekė, nors ir dideliu atstumu nuo pirmosios.

Kitų kandidatų tikslai paprastesni: žinomiems politikams, nusitaikiusiems arba į Europos Parlamentą, arba į Seimą, tapti dar žinomesniems, o nežinomiems – pasiekti, kad apie juos pradėtų kalbėti.

[[ge:lrytas:lrytas:31952191]]

Antai kandidatas G.Jeglinskas sulaukė S.Skvernelio pagyrimo ir pažado būti pasiūlytam į Krašto apsaugos ministerijos vadovus.

Labiausiai pasisekė E.Vaitkui – jis, spėju, tikėjosi vos vieno procento balsuotojų palaikymo, o surinkęs kone aštuoniskart daugiau, matyt, gailėjosi pagailėjęs pinigų nedidelei rinkimų štabo šventei.

Dabar tik ir kalbama: ką daryti, ką daryti, tik neaišku, ar su E.Vaitkumi, ar su už jį balsavusiais.

E.Vaitkų palaikė maždaug šimtas tūkstančių Lietuvos piliečių. O kiek panašiai mąstančių tarp neatėjusiųjų balsuoti?

[[ge:lrytas:lrytas:31900988]][[ge:lrytas:lrytas:31895519]][[ge:lrytas:lrytas:31916243]][[ge:lrytas:lrytas:31924219]]

Viename LRT forume aptariant pirmojo turo rinkimų rezultatus išgirdau skaičių gyventojų, galinčių remti kai kurias E.Vaitkaus išsakytas mintis, – pusė milijono.

Sunku patikrinti, nes per sociologines apklausas tokie asmenys nesakys, ką mano.

Nepasisekė į antrąjį turą patekti I.Vėgėlei, nors prieš kelis mėnesius jis turėjo tam galimybių. Bet jomis nepasinaudojo – pasirinko nei virtą, nei keptą rinkimų taktiką. Konkuruojant tokiu stiliumi net į savivaldybę sunku patekti.

Per rinkimų kampaniją ir po jos I.Vėgėlė vis minėjo norintis pasiūlyti kitokią Lietuvos viziją, bet taip ir nepavyko išgirsti, kokia ta vizija.

Šiaip jau vizijų būna visokių. Vienas dailininkas nupiešė Palangos tiltą, o vietoj jūros – šiukšlių krūvą. Irgi vizija.

Kiek girdėjau, nė vienas kandidatų net neužsiminė apie demografinę Lietuvos problemą. Ne tokia jau tolima Lietuvos vizija – Lietuva be lietuvių.

Ar yra koks nors skirtumas, kuris iš likusių dviejų pretendentų taps prezidentu? Mano manymu, jokio.

Ir vienas, ir kitas būtinai vyks į Europos Vadovų Tarybos posėdžius, nes ten mato valstybių vadovų vietą, abu bus priešakinėse Ukrainos rėmimo linijose, palaikys griežtą poziciją, o gal ir daugiau Rusijos bei jos satelitės Baltarusijos atžvilgiu, o dėl Kinijos, nesant aiškios ES pozicijos, vinguriuos.

Nei G.Nausėda, nei I.Šimonytė iki šiol kaip kandidatai nieko nėra pasakę tiek dėl ES ateities, tiek dėl galimų jos problemų pasaulyje.

Valstybės vidaus politikoje Lietuvos prezidentas jau daug metų yra apžvalgininkas, perskaitantis metinius pranešimus.

Kandidatas prezidentas G.Nausėda (viena asmenybė, ne R.L.Stevensono romano apie Džekilą ir Haidą personažas) prognozuoja, kad po galutinės pergalės rinkimuose iškart prasidės rimti darbai.

Reikia suprasti – dėl Lietuvos. Ir pagal prezidento pareigas – tarptautiniu lygiu. O čia jau tenka kalbėti ne apie vizijas, o apie konkretų dalyką – karą Europos žemyne. Karą, kurio pabaiga (jau nežinia – kada) turės geopolitinių pasekmių.

Rusijos kariuomenės daliniai jau ne priešokiais siaučia Charkovą, o tai rimtas karo veiksmų etapas. Kaip ir prieš mėnesį skambėjęs kai kurių Vakarų ekspertų perspėjimas, kad tokioje pat situacijoje gali atsidurti ir Odesa.

[[ge:lrytas:lrytas:31904829]]

Yra pranešimų, kuriuos bus įmanoma patikrinti tik po kelių savaičių, kad dalis Ukrainos kariuomenės pajėgų perkeliama ginti Kijevo (Lietuvos žiniasklaida neturi savo profesionalių karo korespondentų fronte ir perduoda tai, kas oficialiai pranešama Ukrainoje).

Neaiškiai paskirstyta daugiamilijardinė JAV parama yra pakeliui į Ukrainą. Kijevas tikisi sustabdyti Rusijos dalinių puolimą ir pasiruošti žygiuoti pergalės link kitų metų pavasarį. Margoje pasaulio žiniasklaidoje daug įžvalgų, kad derybų tarp Rusijos ir Ukrainos link bus pajudėta dar šiais metais.

Labai miglota situacija ir netikėti sprendimai.

Tuo metu, kai Rusija įgyja vis didesnę persvarą ir iniciatyvą Ukrainos fronte, gynybos ministras, bent iš viešo pavaizdavimo V.Putino sėbras, pakeičiamas iki šiol viešai mažai girdėtu civiliu ekonomistu A.Belousovu (gim. 1959 m.).

Išsižiojo visi Rusijos propagandininkai. Nustebę atrodo ir televizijoje mirgantys Rusijos politikai, nors bemat suranda tinkamų žodžių „paaiškinti“.

Apžvalgininkai visomis kryptimis vos ne vienu balsu skelbia, kad Rusija savo ekonomiką perkelia ant karo bėgių. Tai, ką savo ruožtu, tik kitais žodžiais daro ir Vakarų Europa.

[[ge:lrytas:lrytas:31964657]]

Ruošiamasi (jau ne žodžiais) susiremti ateityje. Ir jokių garantijų, kad tai įvyks tik Ukrainos teritorijoje. Iš dalies tai ir V.Putino atsakas į E.Macrono iniciatyvą siųsti NATO valstybių karius į pagalbą sunkioje karinėje situacijoje atsidūrusiai Ukrainai.

Kad ir suvėlinta, pagalba ateina ne turistiniais automobiliais. Prasiskverbia ir kita komandos perdėliojimo versija – patraukti ilgametį ministrą nuo aukšto rango karininkų, suimtų už korupciją toje pačioje ministerijoje.

Bet režimo galioje, kad tokių viešai išskalambijamų akcijų nebūtų.

Vis dėlto procesas vyksta, ir dar ne pabaiga. O gal yra kita priežastis – ne vogimas.

Šmėkštelėjo dar viena versija – V.Putinas organizuoja sau pamainą kituose rinkimuose. O ir šiaip Dievo keliai nežinomi.

Aiškiai žinoma tik viena – kad ir kas bus išrinktas Lietuvos prezidentu, jis turės dirbti sudėtingoje ir beveik neprognozuojamoje tarptautinėje geopolitinėje situacijoje.

Mečys Laurinkus. Prezidento rinkimai Lietuvoje ir Rusijos karas Ukrainoje – aiškiai žinoma tik viena