„Čia tu? Dar gyvas? O mes tave jau laidojame. Ir duobė kapinėse iškasta“, – iš savo artimųjų staiga išgirsta netgi nesergantis žmogus.

„Jums pensija jau nepriklauso. Dokumentuose jau užfiksuota, jog prieš keletą mėnesių jūs mirėte nuo vėžio“, – šitokį nuosprendį išklauso į valstybės įstaigą užsukęs teisybės ieškoti pilietis.

Tai – ne žodžiai iš nesąmonių rinkinio ir ne anekdotai.

Į tokias situacijas kartkartėmis patenka žmonės ir Lietuvoje, ir kitose pasaulio šalyse.

Viena panaši istorija lengvai nesibaigė: paskelbtas žuvusiu žmogus norėjo bylinėtis su policija, pranešusia žinią apie jo mirtį.

2004-ųjų spalį, kai Akmenės rajono Daubiškių kaime po gaisro buvo aptiktas negyvo vyriškio kūnas, niekas negalėjo numatyti, kad šios nelaimės tyrimas virs tikru detektyvu, kuriame susipynė ir tragedija, ir komedija.

Pareigūnai apklausė kaimiečius, kas čia galėjo žūti.

Seniūnijai priklausančiame bute gyvenusi 76 metų Stanislava Antanina Budrienė pareiškė, jog tai galėtų būti sūnaus Algimanto draugas Stepas Juknys.

Žuvusįjį atpažinti buvo sunku, nes per buto gaisrą smarkiai apdegė žmogaus veidas, tad policininkai patikėjo apklaustais liudytojais.

Abejones nuvijo dokumentai

Palaikus į Mažeikių morgą nuvežę pareigūnai spalio 22-ąją paskambino Juozui Jukniui ir liepė atsiimti brolio kūną.

Mirties liudijimą S.Juknio vardu išrašę ekspertai konstatavo, jog vyras žuvo apsinuodijęs smalkėmis.

Į morgą nuvykęs J.Juknys su šeimos nariais netgi sulaukė priekaištų, kad nesirūpina artimuoju.

„Kas jūs per žmonės, kad penkias paras neatsiimat kūno? Nebūtumėte suskubę, būtume palaidoje už valstybės pinigus“, – kalbėjo morgo darbuotojai.

J.Juknys pasakojo „Lietuvos rytui“, jog morge jau buvo išrašyti visi dokumentai ir prašyta paskubėti. Kadangi žuvusio vyro veidas buvo smarkiai apdegęs, artimieji paprašė kūną uždengti.

Mažeikiškiui buvo kilę įtarimų, kad čia ne brolis, tačiau jis vis dėlto patikėjo pareigūnais ir išduotu mirties liudijimu.

Paskambino brolio žmonai

Į Mažeikiuose surengtus šermenis J.Juknys sukvietė daugelį giminaičių.

Prie karsto budėjusiems giminėms toptelėjo, kad niekas apie S.Juknio mirtį nepranešė Kauno rajone gyvenančiai velionio žmonai ir dukteriai.

[[ge:lrytas:lrytas:11908212]][[ge:lrytas:lrytas:31439703]]

Iš pradžių artimieji dvejojo, ar iš įkalinimo įstaigos grįžęs S.Juknys bendravo su šeima, bet nutarta vis dėlto informuoti apie netektį.

Ilgai ieškojusių telefono numerio giminaičių laukė akibrokštas – S.Juknio sutuoktinė pareiškė, jog tik prieš pusvalandį kalbėjosi telefonu su vyru.

Moteris paaiškino, kad vyras uždarbiauja Telšių rajone pas ūkininką.

Į Telšių rajoną paskambinęs J.Juknys dar labiau apstulbo, kai telefonu atsiliepė jo brolis.

„Stepuk, ar čia tu? – paklausė šermenis surengęs vyriškis. – Ką čia veiki? Mes tave laidojame“.

Patikinęs, kad yra gyvas ir sveikas, S.Juknys giminaičių atsiųsta mašina atvažiavo į šermenis Mažeikiuose.

Šiek tiek apgirtęs vyras pažvelgė į karstą ir šyptelėjo: „Ne, čia guliu ne aš“.

„Velionis“ dėl visa pikta atsivežė ir pasą, kad galėtų įrodyti, jog jį laidoti paskubėta.

Galėjo susitikti per Vėlines

Pasipiktinę giminaičiai tą pačią naktį skambino ir Mažeikių, ir Akmenės pareigūnams ir pranešė apie klaidą.

„Gerai, jog atsitiktinai sužinojome, kad Stepas gyvas, nes būtume šeimos kape palaidoję svetimą žmogų“, – „Lietuvos rytui“ sakė J.Juknys.

Kaip vėliau paaiškėjo, S.Juknys su žmona buvo sutaręs per Vėlines aplankyti gimines ir šeimos kapą Alkiškių kapinėse.

„Nežinau, kaip būtų reagavę giminės, kai sutemus būčiau pasirodęs per Vėlines kapinėse“, – svarstė S.Juknys.

Vienuolika kartų teistas ir tada neseniai iš įkalinimo įstaigos grįžęs vyriškis „Lietuvos rytui“ pareiškė duosiąs į teismą pareigūnus, paskleidusius tokią žinią.

– Kaip pasijutote išgirdęs, kad vyksta jūsų laidotuvės? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Juknį.

– Iš karto pamaniau, kad brolis juokauja. Nepatikėjau ir pakalbėjęs. Kad įvyko kažkas rimta, supratau, kai manęs parsivežti atvyko gedulingais drabužiais apsirengusi dukterėčia.

– Gal pašarvotas vyriškis buvo panašus į jus?

– Ką ten suprasi. Nežinau, kas paskleidė tokią nesąmonę. Juk galėjo kažkas paskambinti į „zoną“ ir palyginti mirusiojo dantis su manaisiais kortelėje, pagaliau pasidomėti kraujo grupe.

– Kaip ketinate elgtis toliau?

– Jei aš ar giminės būtume išgirdę nors menkiausią atsiprašymą, neieškočiau teisybės. Kadangi atsiprašymo nesulaukiau, susiradau advokatą, su kuriuo kreipsimės į Šiaulių apygardos teismą.

– Kiek įvertintumėte patirtus nuostolius ir moralinę žalą?

– Trys broliai ir dvi seserys, kiek žinau, laidotuvėms išleido daugiau kaip porą tūkstančių litų. Tačiau kainavo ir degalai, ir pokalbiai telefonu. Pavyzdžiui, vieniems giminaičiams teko skambinti, kad nebevažiuotų į šermenis ir apsisuktų pusiaukelėje.

Moralinė žala? Manau, pradėsime kalbėtis nuo kokių 20 tūkstančių litų.

– Ar pastaruoju metu lankėtės Daubiškių kaime?

– Pas savo vaikystės draugą Algį Budrį buvau atvažiavęs mėnesio pradžioje, iškart, kai paleido į laisvę. Užsukau, atšventėme susitikimą, o nuo spalio 6 dienos dirbu pas ūkininką Telšių rajone.

Atsiteisti išlaidas buvo nusiteikęs ir S.Juknio brolis 38 metų Juozas. Jis su kitais artimaisiais buvo pašarvojęs per gaisrą žuvusio svetimo žmogaus kūną, užsakęs gedulingus pietus, muzikantus, mišias bažnyčioje.

Nustatytas tikrasis velionis

Pagaliau buvo nustatyta, jog žuvusysis – degusio buto šeimininkas 77 metų Antanas Budrys.

Kaimynai neslėpė, kad pas girtaujančius Budrius bute pastarąjį mėnesį kilo jau trys gaisrai.

Kartą naktį prabudę kaimynai iš dūmuose paskendusio buto išnešė penkis žmones – šeimininkus ir jų svečią.

Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai atliko vidaus tyrimą dėl įvykusios klaidos.

„Vyrai tikrai buvo nuvažiavę pas S.Juknio gimines ir sakė, kad atsiprašė už klaidą“, – „Lietuvos rytą“ tikino Akmenės policijos vadovas Aurijus Jusys.

Motina nepažino sūnaus

Panašus atvejis kaip su S.Jukniu buvo užfiksuotas Argentinoje.

Norėdamas visus įtikinti, kad jis dar gyvas, 21 metų Robinsonas Gonzalezas atvyko į savo laidotuves, nes jo motina suklydo atpažindama nušauto žmogaus kūną.

Prieš tai televizijai parodžius žuvusio asmens lavoną R.Gonzalezo artimieji buvo įsitikinę, jog tai – būtent jis.

Sielvartaujanti motina, pakviesta į morgą, irgi apsiriko.

Sužinojęs, kad buvo paskelbta apie jo žūtį, R.Gonzalezas paskambino motinai ir pranešė esąs gyvas. Tačiau moteris tai palaikė piktu pokštu. Liūdesys virto džiaugsmu tik tada, kai jaunuolis pats pasirodė savo laidotuvėse.

Laiptinė apraudojo girtuoklį

Linksmai pasibaigusi istorija yra nutikusi ir Vilniuje. Vieną ankstų šeštadienio rytą Karoliniškių daugiabučio laiptinės kaimynus apskriejo žinia: Valentino nebėra.

Valentino P. kūnas tuo metu gulėjo šalia daugiabučio. Greitosios pagalbos gydytoja konstatavo mirtį ir iškvietė morgo sanitarus. Šie vėlavo.

Valentinas buvo seniai iki kaulų smegenų įsiėdęs, bet kartu ir savas girtuoklis, kadaise dirbęs geologu. Prieš kiekvienas Kalėdas jis įkyriai belsdavosi į kaimynų duris ir atlikdavo metų išpažintį.

„Vakar ir vėl gėrė. Šis kartas, matyt, nemelavo“, – dejavo kaimyną radusi ir pagalbą iškvietusi moteriškė.

Tragiškos žinios iš lovų pakelti žmonės rinkosi laiptinėje. Kūną radusi moteriškė pradėjo pinigų rinkliavą šermenims.

„Sėdau ant žirgelio...“ – staiga pasigirdo daina atsilapojus laiptinės durims. Pro jas įžengė „velionis“: su ilgomis šviesiomis apatinėmis kelnėmis ir tamsiu švarku. Taip apsirengęs paryčiais jis mėgdavo išlydėti stoties rajone besidarbuojančias viešnias.

Pasirodė, kad atgauti prarastą sąmonę Valentinui P. padėjo spustelėjęs pirmasis rudens šaltukas.

Kasmet uždega žvakę

Ukmergės rajono Mišniūnų kaimo kapinaitėse duobkasiams teko iškasti duobę, po to ją tuščią užversti.

„Nors jau praėjo keli metai, kartais pasijuntu nei miręs, nei gyvas. Vis prieš akis iškyla atšauktų mano laidotuvių vaizdai. Dažnai apsičiupinėju, kad įsitikinčiau, jog esu gyvas. Toje vietoje, kur duobkasiai užvertė žemėmis tuščią man iškastą duobę, per Vėlines visada uždegu žvakutę“, – 2004-ųjų spalį „Lietuvos rytui“ pasakojo Ukmergės rajono Mišniūnų kaime gyvenęs 64 metų Antanas Lenkutis.

Vietos gyventojai jį vadina prisikėlusiu iš mirusiųjų.

Vyras visam gyvenimui įsiminė 2001 metų vasarą, kai jam gyvam buvo suruoštos įkapės, bažnyčioje užsakytos mišios, iškasta kapo duobė.

Žmona buvo pradėjusi gedėti

Tąsyk veždamas šieną A.Lenkutis nukrito nuo priekabos ir susitrenkė šoną bei galvą. Vis dėlto jis baigė darbą, o vakare su talkininkais dar ir išlenkė taurelę.

Tačiau naktį A.Lenkutis pasijuto blogai – jį ištiko trečias gyvenime insulto priepuolis. Iškviesti medikai vyriškį nuvežė į Ukmergės ligoninę.

Vasaros darbų užspausta kaimiečio žmona Angelė Lenkutienė tik po poros dienų telefonu pasiteiravo apie vyro sveikatą. Chirurgijos skyriuje atsiliepė vyriškas balsas.

„Paklausiau, kokia Antano Lenkučio sveikata. Paprašė luktelėti. Netrukus aiškiausiai pasakė: „Praėjusią naktį mirė“. Tai išgirdusi susmukau“, – tada „Lietuvos rytui“ pasakojo moteris.

A.Lenkutienė nieko nelaukusi pradėjo ruoštis laidotuvėms. Kaimo žmonėms padedant, ji aplankė seniūniją, kleboną, pasiskolino iš kaimynų pinigų velionio įkapėms, žvakėms, pasamdė duobkasius, apie nelaimę pranešė giminėms ir artimiesiems.

Dėl tėvo mirties labai išgyvenančiam sūnui Tomui net teko iškviesti greitąją pagalbą.

Pasiruošusi šermenims ir apsivilkusi juodais gedulo drabužiais A.Lenkutienė nuvyko į Ukmergės ligoninės lavoninę pasiimti velionio palaikų.

„Eidama ligoninės koridoriumi nejučia dirstelėjau pro praviras palatos duris ir netekau amo. Žiūriu, mano vyras. Įpuoliau į vidų, atsirėmiau į lovos kojūgalį ir pravirkau.

„Tėvai, tu?“ – klausiu. O jis nustebęs žvelgia į mane, visą juodai apsirengusią, ir sako: „Kas atsitiko, gal brolis mirė?“ O aš pasikūkčiodama: „Taigi tave laidoju“, – prisiminė tas akimirkas moteris.

Tuomet taip ir nepavyko išsiaiškinti, ar kalbėdamas su moterimi ligoninėje kažkas suklydo, ar piktai pajuokavo.

„Sodra“ laidoja pensininkus

Žinia, kad jie jau yra mirę, žmones užklumpa ir kitaip. Tai patyrė Telšiuose gyvenęs pensininkas 65 metų Vladas Fabijonavičius.

Viskas prasidėjo tuomet, kai iš bankomato norėjusi vyro pensiją paimti Stasė Fabijonavičienė kortelėje nerado jam priklausančių 380 litų. Nieko nepešę banke telšiškiai iškart apsilankė „Sodroje“.

Čia V.Fabijonavičius ir išgirdo pritenkiančią naujieną – esą jis keli mėnesiai – 2004 metų birželio 1 dieną – yra miręs, todėl jo pavardė išbraukta iš „Sodros“ duomenų bazės.

„Tai išgirdęs vyras iš pradžių apstulbo. Vėliau jo akyse pradėjo tvenktis ašaros. Išsigandau, nes jis serga hipertonine liga“, – pasakojo S.Fabijonavičienė.

Vėliau Telšių rajono civilinės metrikacijos skyriuje V.Fabijonavičiui pavyko sužinoti savo tariamos mirties priežastį.

Iš Kauno atsiųstoje mirties liudijimo kopijoje nurodyta, jog šio miesto onkologijos ligoninėje besigydęs telšiškis mirė dėl kairiajame plautyje išsisėjusio vėžio.

Iš tikrųjų šia liga jis niekada nėra sirgęs.

Nė dienos negalinčiam be vaistų gyventi susijaudinusiam V.Fabijonavičiui tą pačią dieną pakilo kraujospūdis, jam teko kreiptis į gydytoją.

Čia ligonis išgirdo, jog yra praradęs teisę ir į kompensuojamuosius vaistus.

„Sodroje“ buvo patarta, jog norėdamas išvengti naujų nesusipratimų telšiškis pats turi pasistengti, kad duomenų bazėje kuo greičiau būtų atkurti asmens duomenys.

Pensininkas dėl to raštu kreipėsi į Kauno civilinės metrikacijos skyrių.

Tyrimas, kurio metu paaiškės, kieno pranešimu remiantis buvo išrašytas klaidingas mirties liudijimas, dar nebaigtas.

Į panašią situaciją buvo patekusi ir marijampolietė Aldona Nešukaitienė.

Pastebėjusi, kad į banko kortelės sąskaitą nebepervedama pensija, 77 metų moteris kreipėsi į „Sodros“ Kauno skyrių. Buvo pranešta, kad pinigai nemokami, nes ji yra mirusi. Apie mirtį yra užfiksuota „Sodros“ duomenų bazėje.

Valdžiai negali įrodyti

Amerikietis Zerubbabelis Emanuelis Evansas irgi dar nebevo miręs, tačiau jis to niekaip negalėjo įrodyti valdžiai.

Socialinės apsaugos valdininkai paskelbė, kad šis Ohajo valstijos gyventojas mirė, ir iš jo banko sąskaitos nuskaitė 2600 dolerių mokesčiams „po jo mirties“ susigrąžinti. Sveikatos draudimas atsisakė tai padengti.

Socialinės apsaugos administracija pažadėjo ištaisyti klaidą, tačiau Z.E.Evansas privalėjo asmeniškai susitikti su jų agentu ir atsinešti tapatybės dokumentą su nuotrauka, kad įrodytų, jog yra gyvas.

Tuo tarpu anksčiau valdininkams įrodymų, leidžiančių paskelbti jį mirusiu, pavyzdžiui, mirties liudijimo, neprireikė.

Senolė išgąsdino policininką

„Per 15 darbo policijoje metų esu matęs daugybę mirusių žmonių. Ir ji atrodė kaip bet kuris kitas miręs žmogus“, – agentūrai AP pasakojo JAV policijos puskarininkis Benas Hellardas.

Tačiau ši moteris nebuvo mirusi. 95 metų Helen Fincel, gyvenusi Kentukio valstijoje, mirtinai išgąsdino B.Hellardą.

Policijos pareigūnas patyrė šoką, kai, norėdamas nufotografuoti kūną, nutraukė nuo jo paklodę, o šis ėmė judėti.

H.Fincel nukrito nuo savo namo prieangio ir po to kelias valandas išgulėjo šaltyje. Nelaimėlei buvo klaidingai konstatuota mirtis.

Kai kūnas atšilo, moteris atsigavo. H.Fincel pusseserė, aplankiusi ją ligoninėje, pasakė: „Ji – tvirta senutė“.

(„Lietuvos rytas“, 2004 m.)

Karste nepažino savęs: per klaidą mirusiais paskelbti žmonės turėjo įrodinėti, kad jie vis dar gyvi Atsukam laiką